Rūta Visočnik. Kaip drįstate taip elgtis su A. Kentra?

Seimo kanceliarijos (aut. Olga Pošakova) nuotrauka

Gretai Thunberg į toną, bet kitu reikalu. Taigi – kaip jūs drįstate?! Kaip jums negėda, nepriklausomoje Lietuvos valstybėje „dirbantys“ biurokratai? Ar jūsų galvose likę dar kažkiek smegenų, o širdyse – padorumo?

Prisipažinsiu, esu nuoširdžiai pikta.

Tema, kuri žiniasklaidai nepasirodė verta ažiotažo, bet, mano požiūriu, tai – skandalas. Ir gėda. Pirmiausia – žinutė tiems, kurie dar nežino 2019-ųjų Laisvės premijos laureato Albino Kentros gyvenimo bei darbų: verta pasidomėti. Ypatinga asmenybė, nenuilstantis Lietuvos patriotas, darbais, o ne žodžiais plyta po plytos statęs Lietuvos rūmą. Tiek sovietmečiu, tiek ir atkūrus Nepriklausomybę. Žmogus, kurio gyvenimas toks turtingas, jog rodos, skaitai apie šimtus skirtingų žmonių gyvenimų.

Ir visuomet vardant Tos.

Pernelyg kuklus, kad viešai tartų žodį už save, ir taip mylintis savo šalį, kad net ir apie jam kenkiančius biurokratus viešai nekalba – kad tarptautiniu mastu nebūtų diskredituotas Lietuvos autoritetas.

Kažkada rašiau, kad Lietuvoje labai ryškiai reiškiasi masinės šizofrenijos (psichikos procesų vienovės nebuvimo) požymiai. Ir štai dar vienas šio reiškinio įrodymas. Albinui Kentrai Lietuvos Respublikos Seimo signatarų salėje įteikiama 2019-ųjų metų valstybinė Laisvės premija, o tuo pačiu metu kažkokie biurokratai stumia teisinį procesą dėl šio asmens vadovaujamos Miško brolių draugijos (ir neįkainojamų A. Kentros archyvų) iškeldinimo iš pastato Labdarių g., Vilniuje, procesą.

Iš šio pastato 1919-aisiais pirmieji 100 Lietuvos savanorių išėjo Tėvynės ginti. Šis pastatas, apleistas ir virtęs griuvėsiais, A. Kentros pastangomis buvo prikeltas. Kaip istorijos liudininkas ir kaip vertingų archyvų saugotojas.

2008 metais LR Seimas Albinui Kentrai skyrė Kalbos premiją „už atkūrimą iš griuvėsių Vilniuje, Labdarių g. 10/9, pastato, kuriame 1919 m. susirinkę savanoriai išėjo ginti Lietuvos Nepriklausomybės; iniciatyvinės veiklos trukusios daugiau kaip 15 metų, rezultatas – Lietuvos paveldo objektas, pritaikytas istorijos ir kultūros veiklai.“

Iš Seimo kanceliarijos parengto lankstinuko apie A. Kentrą: „Laisvės kovų dalyvis, Vilniaus universiteto ir Lietuvos atgimimo istorijos metraštininkas, Miško brolių draugijos įkūrėjas … Lietuvos rezistentas, Sovietų Sąjungos gulagų sistemos kalinys“. „Vyriausiasis brolis Jonas per savo sukonstruotą radijo imtuvą pirmasis šeimoje išgirdo skaudžią žinią, kad sovietai okupuoja Lietuvą. Ją perdavė ir jaunėliui: „Albinuk, nebėra Lietuvos …“. Tais dramatiškais Lietuvai metais Kentrų šeima susibūrė kovai už Lietuvos laisvę. Savo sodyboje, po gyvenamuoju namu, iškasė bunkerį, kurio dėl išmanios konstrukcijos NKVD būriams nepavyko surasti. […] 1945 m. visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką …“

O toliau – kovos, rizika, tardymai, Gulagas, grįžus – darbas Vilniaus universitete, anglų kalbos audiovizualinio centro įkūrimas, tokiu būdu studentams „legaliai“ sudarant galimybę klausytis laisvojo pasaulio radijo.

Nuo 1965 m. A.Kentra ėmė filmuoti svarbiausius Vilniaus universiteto įvykius, prisidėjo prie to, kad dabartines universiteto patalpas puoštų unikalios freskos. Į A.Kentros vaizdo kameros juostas sugulė Lietuvos kovos už laisvę 1988 – 1993 metais kronika: mitingai, akcijos, kultūrinio gyvenimo įvykiai. Jo parengti reportažai apie 1991 metų sausio mėnesio įvykius pasiekė viso pasaulio televizijas.

Be to, A.Kentra Lietuvos laisvės kovotojų vardu rašė laiškus demokratinių valstybių vyriausybėms, primindamas Lietuvos rezistencijos istoriją ir ragindamas pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę.

Iš Seimo paruošto lankstinuko: „1989 kartu su Vytautu Milvydu Albinas Kentra įsteigė Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių draugiją. Draugijos išsirūpintomis lėšomis, privačių rėmėjų pastangomis atkūrė ir suremontavo istorinį pastatą Vilniaus centre. Draugijos veikla leido pradėti jo sukauptos archyvinės medžiagos skaitmeninimo darbus. Šie darbai tęsiasi iki šių dienų“.

Tęsiasi?

Realybė tokia: turtas, kuris Vyriausybės nutarimu 1992 metais buvo perduotas Miško brolių draugijai, jos pastangomis atstatytas, po 12 metų pripažintas kaip „nesukuriantis nuosavybės teisių“ ir jo įregistravimas Miško brolių draugijos vardu panaikintas. Vyriausybė 2012 metais pastatą įregistravo Lietuvos Respublikos vardu, o Albinas Kentra gavo ieškinį dėl iškeldinimo. Čia pasižymėjo VĮ Turto bankas „teisinguoliai“.

Laisvės premija, Kalbos premija ir tuo pat metu – ieškinys dėl iškeldinimo vardan kažkokio biurokratinio „teisingumo“. Primityvumas ir formalus teisės suvokimas – tai pavojingas derinys biurokratinio aparato rankose. Nuo jo reikia gintis visomis išgalėmis. Tai yra pilietinė pareiga. Priešas turi daugybę formų, ir jis nebūtinai yra tik kur nors toli Rytuose.

P.S. Kaip „nesukuriantis nuosavybės teisių“ pastatas atrodė iki perdavimo Miško brolių draugijai ir po Albino Kentros inicijuoto atstatymo – žiūrėkite ir spręskite patys: