Rasa Čepaitienė. Signalinės sistemos I. Pidžinas

propatria.lt nuotr. Vis dėlto šiuosyk pabuvau babce gintariniais dantim… Sausakimšoje madingoje kavinėje sostinės centre pagaliau pavy...

propatria.lt nuotr.
Vis dėlto šiuosyk pabuvau babce gintariniais dantim… Sausakimšoje madingoje kavinėje sostinės centre pagaliau pavyko įsitaisyti prie vieno iš šalia sugrūstų staliukų. Kaimynystėje sėdėjo du jaunuoliai, tad nenorom girdėjau jų pokalbį. Netrukau pastebėti, kad vienas pašnekovų po anglišką žodį įsigudrina įterpti net trumpuosiuose sakiniuose, o ilgesniuose jie eina pramaišiui su lietuviškais kone santykiu vienas prie vieno. Kito kalba buvo žymiai švaresnė. „Gal emigrantų vaikai?“ – šmėkštelėjo mintis. Bet ne, „pas mus, Vilniuje“, nugirdau. Besiruošdama išeiti išdrįsau pasakyti pastabą. Anglinėtojas staiga paraudo. „Taip kalbama mūsų chebroje“, – atšovė.

Žinau, kad tokia kalbos mišrainė dabar populiari tarp hipsterikuojančio jaunimo. Tik sunku numanyti šios tendencijos paplitimo ir įsišaknijimo mastus. Man, kaip kultūros istorikei, kalbos vartojimo klausimas neišvengiamai iškyla tyrinėjant lietuvių bendruomenės savivokos raidą. Nuo Mikalojaus Daukšos XVI-ame amžiuje iki Romualdo Ozolo XXI-ame, mūsų intelektualams rūpėjo seniai pastebėtas reiškinys, kad lietuviakalbiai noriai ir lengvai pasiduodavo svetimų kalbų įtakai, su džiaugsmu pereidami į jų vartosenos lauką, kas neišvengiamai vedė į nutautėjimą. Šiam procesui paskatinti būta ne tik tiesioginio spaudimo, kunigams pamokslaujant, kad Dievas, matote, nesupranta šitos mužickos movos, tad dera melstis teisingai, lenkiškai, arba govorite na čelovečeskom jazyke, kaip dažnam sovietiniam piliečiui pasitaikydavo išgirsti apsilankius su reikalais kokioje nors to meto kontoroje. Bet ir laisvanoriško apsisprendimo, tikintis pereiti į aukštesnę, pažangesnę, labiau vertinamą kultūrą, tuo pasiekiant ir geresnį socialinį statusą bei materialinį gerbūvį. Šiai traukai atsispirti ar iš jos išsiveržti, jau prireikdavo nemenkų pastangų, tad jos įtaka menko tik 1918 m. susikūrus nepriklausomai tautinei valstybei, grįstai lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimu. Bet šiandien juk irgi gyvename laisvoje ir nepriklausomoje šalyje? Argi čia lietuvių kalbai galėtų kas grėsti? Anksčiau rusenome, dabar anglėjame, – deja, tenka prisiminti kažkieno vykusiai paleistą gerą kalbos jausmą demonstruojančią ir kartu gilią problemą apčiuopiančią frazę...

Neabejoju, kad tas kokių 25-erių metų jaunuolis manosi esąs labai cool and modern. Bet toks nėra. Klausant jo apėmė gilus svetimos gėdos jausmas ir pyktis. Savos kalbos ir kultūros savanoriškas gėdijimasis ir palaipsnis išsižadėjimas rodytų ne šaunumą bei išsilavinimą, o tik, veikiausiai iš šeimos paveldėtą, nesąmoningą rytietišką servilizmą – į kraują įaugusį įprotį akimirksniu nusilenkti bet kam, kas tik numanomai yra pranašesnis, taigi ir didžiulius vidinius kompleksus, kuriuos tikima tokiu būdu įveikti ir kurie, užuot išsklaidyti, per nepriklausomybės trisdešimtmetį tik dar labiau subujojo. Paradoksas, nepaisant aktyvios rusifikacijos, sovietmečiu nuo nutautėjimo mus apsaugojo tai, kad nepasidavėme „Didžiojo brolio“ apžavams. Nes jie buvo tuščiaviduriai. Nes, išskyrus skambius propagandos žodžius, iš tiesų jis neturėjo civilizacinio pranašumo, kuris suviliotų ir įtrauktų. Priešingai, nesyk bendraudama su vyresnės kartos rusų inteligentija, esu pastebėjusi nuoširdų žavėjimąsi pribaltais – jų tvirtu tautiniu stuburu, europietiška savigarba ir dvasios laisve. Nesinorėjo jų nuvilti, tad neminėdavau gilių savivokos problemų, vis stipriau pasireiškiančių šalyje, intensyviai besiintegruojančioje į Europą ir už tai sumokančioje aukštą savo tautinio tapatumo nykimo kainą... Kokie tai geitai, atverti ing eternitę...

Aišku, kai kam šis nerimas gali pasirodyti perdėtas. Anokia čia bėda – sakytų. Juk tas jaunuolis, be abejonės, esant reikalui sugebėtų pašnekėti ir taisyklingai. Nebūk kalbajobe.

Bet čia bandau rašyti apie platesnį, nei vien kalba, reiškinį. Kiek mumyse to tikro, neimitacinio, europietiškumo, kai piliečiai privalėtų būtų laikomi lygiais prieš įstatymą, kai turėtų klestėti visiems vienodos demokratinės laisvės bei teisės? O kiek to nelemto sovietinio ar net dar senesnio, priklausomybės laikų, baudžiauninkiško paveldo, kuris vis nejučia tebeišlenda, tik prisidengęs menamo europietiškumo dangalais? Panašiai kaip čia pastebėto pidžino – kalbų maišymo(si) – pasienio ar (post)kolonijinėms visuomenėms būdingo reiškinio, atveju, argi tokio hibridiškumo apraiškų sočiai nerastume nūdienėje politikoje, versle, biurokratijoje, teisėtvarkoje, galiausiai – viešojoje erdvėje? Visur, kur iš po pažangia retorika ir piarininkų išpuoselėtu įvaizdžiu, lengvai tepakrapščius, imtų lįsti visai kiti, ne tokie gražūs ir kvapnūs dalykai. Ne kaip pavienės, atsitiktinės negerovės, o kaip struktūrinis reiškinys.

Buvo galima prognozuoti, kad po kiek plačiau nuskambėjusių Lazdynų ligoninės gydytojo ar Lazdijų muziejininko savižudybių į viešumą iškilusi mobingo tema didžiojoje žiniasklaidoje ilgai neužsibus. Taip ir įvyko. Juk, skirtingai nuo metoo bangos, kur bent buvo galima ligi valiai čepsėti pikantiškomis detalėmis, vojaristiškai smaguriaujant uždraustųjų tarnybinių santykių išviešinimą arba neįrodomais kaltinimais lengvai susidoroti bei diskredituoti priešininkus ar konkurentus, visas gyvenimo sritis persmelkusi paslėpto, latentinio ar net atviro smurto, prievartos ir patyčių atmosfera darbe, namuose, socialiniuose tinkluose ir taip toliau, yra sistema, ant kurios ir laikosi šis šimtmečiais ugdytas ja načalnik – ty durak mentalitetas.

Tačiau kaip šioje sistemoje, kur visiems vienodos taisyklės ir elgesio normos negalioja, o klesti dvigubi standartai „saviškiams“ ir „svetimiems“, neklystamai susigaudyti, kas yra kas? Tam ir padeda signalinės sistemos. Kalba, manieromis, ženklais, simboliais ir išpažįstamomis vertybėmis leidžiančios atskirti tuos saviškius nuo svetimųjų. Viena jų – neužmirštuolė.

Bus daugiau.

Susiję

Rasa Čepaitienė 2966820679679921553

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item