Vytautas Radžvilas: „Dievas. Šeima. Tauta. Valstybė. Laikas atėjo!“

Mindaugo Šernos nuotrauka  Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Radžvilo kalba Nacionalinio susivienijimo steigėjų susitikime Vil...

Mindaugo Šernos nuotrauka 
Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Radžvilo kalba Nacionalinio susivienijimo steigėjų susitikime Vilniuje, viešbutyje ARTIS, gruodžio 16 dieną. Kalbos vaizdo įrašą galite peržiūrėti šioje nuorodoje. Norintys prisijungti prie Nacionalinio susivienijimo, užpildykite nario anketą (https://bit.ly/2XInVHU) ir siųskite ją info@susivienijimas.lt

Šiandien yra reikšminga diena. Pagaliau atėjome ten, kur buvo eita daug metų. Šios kalbos pirmas uždavinys yra pristatyti, kas iš tiesų yra Nacionalinis susivienijimas. Visi žino, kad tai yra partija, bet šis žodis yra pavojingai apgaulingas. Jis kelia mintį, kad tai viso labo dar viena nauja partijėlė, kuri papildys didžiulę Lietuvoje esančių partijų puokštę. Šitaip nėra ir negali būti, nes ši partija atėjo iš kitur nei ankstesnės ir yra kuriama visiškai kitu principu. 

Kaip Lietuvoje atsiranda partijos? Labai paprastai. Taip pat, kaip įsisteigia akcinės bendrovės. Susirenka būrelis žmonių ir pasako, kad mes nuo šiol skelbsime tam tikras idėjas ir mėginsime jas parduoti rinkėjui. Tokie dalykai, tiesą sakant, turėtų būti vadinami politiniu verslu. 

Tuo tarpu ši partija nėra grupės asmenų kūrinys. Ji yra darinio, kuris vadinasi Tautos forumu, iniciatyva. Negana to, šis darinys turi savo priešistorę. Ta priešistorė vadinosi „Kitas pasirinkimas“.

Kas tai buvo? Mums atkūrus nepriklausomybę, nepaisant didžiulio džiaugsmo, įvyko ir kitas dalykas, kurį suprato toli gražu ne visi. Konkrečiai, įvyko antisąjūdinė kontrarevoliucija, kuri labai sėkmingai užbaigė Michailo Gorbačiovo paskelbtą perestroiką. Perestroikos esmė buvo iš esmės išsaugoti valdančiosios klasės padėtį, turtus ir valdžią, įvilkus jas į kitas dekoracijas. 

Buvo tikrai daug vilčių, kad atkūrusi nepriklausomybę Lietuva eis tuo keliu, apie kurį buvo svajota. Kur šitas kelias atvedė, mes žinome. Kalba banalūs ir akivaizdūs faktai. Net Jungtinės Tautos pripažįsta, kad esame greičiausiai pasaulyje išmirštanti valstybė. Simboliška, kad kaip tik šiandien (gruodžio 16 dieną) DELFI paskelbtas Vido Rachlevičiaus straipsnis, kuriame yra be galo iškalbingi žodžiai: „valstybės saulėlydis“. Reikėjo daug ir sunkiai dirbti, kol ta tiesa paaiškėjo. Šiandien ji jau daug kam akivaizdi, tačiau prie to vedė ilgas kelias. 

Iš tiesų Tautos forumas ir prieš jį Kitas pasirinkimas darė tą patį, ką anksčiau penkiasdešimt metų darė mūsų šviesuomenė: vykdė kultūrinį ir šviečiamąjį darbą, kurio paskirtis ir prasmė buvo paruošti dirvą naujam tautos ir valstybės prisikėlimui. Mes nepretenduojame lygintis su tais žmonėmis, kurie faktiškai paklojo pamatus Sąjūdžiui, tačiau sekdami jų pavyzdžiu mėginome daryti tą patį darbą. Štai kodėl nesame nukritę iš dangaus, nesame atėję iš niekur ir galiausiai nesame ir niekada nebūsime dar viena tautos gelbėtojų grupelė. 

Kartu tai reiškia kitą labai svarbų dalyką. Tai, kas čia vadinama partija, griežta to žodžio prasme yra daugiau negu partija. Tai yra sąjūdinio tipo organizacija, kuri kelia uždavinius, kurie paprastai eilinei tik dėl valdžios kovojančiai partijai yra neįveikiami iš principo. Kokie yra šie uždaviniai?

Be jokios abejonės, mes šiandien gyvename modifikuotoje sovietinėje sistemoje, kuri buvo galutinai įtvirtinta per pastaruosius dešimt metų, kuriuos galima apibendrinti kaip neoburokevičinę restauraciją. Dėl to mums šiandien reikia susigrąžinti pamatinius dalykus. Jie yra keli. 

Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius yra pasakęs, kad krikščionis Lietuvoje šiandien neturi už ką balsuoti. Be abejonės, yra būtent taip, tačiau mūsų uždavinys yra daug sunkesnis negu tapti tais, už kuriuos galėtų balsuoti krikščionis. Kardinolo pasakymą reikėtų išversti į išskleistą politinę kalbą. Turime remtis fundamentaliu faktu: šiandien krikščionys negali būti atstovaujami todėl, kad tai, kas vadinama krikščioniška politika, ir net pati krikščionybė yra išstumta už oficialiosios politikos ribų. 

Tai, kas vyksta su Bažnyčia ir kitomis mūsų religinėmis bendruomenėmis, yra labai apgaulinga. Iš pažiūros, valstybė juk skiria dotacijas. Tačiau padėtis yra kur kas sudėtingesnė. Tos dotacijos, per šventes televizijos transliuojamos šventosios Mišios tėra dekoracija, kuri slepia daugeliu atžvilgiu dar už okupacijos laikotarpį blogesnę Bažnyčios padėtį. 

Dar nuo XVII amžiaus Bažnyčia buvo pradėta statyti į vietą, kai toks Tomas Hobsas pasakė, kad reikia įsteigti valstybinę religiją. Šia religija gali būti ir krikščionybė, bet jos autoritetas turi kilti nebe iš Kristaus autoriteto. Jos autoritetą turi sankcionuoti valdžia. Visa Europa ir iš esmės Vakarų pasaulis nuėjo tokia linkme. Įspūdingiausias to įrodymas yra tokios kaip Angelos Merkel Vokietijos krikščionių demokratų partija. Kodėl ji šiandien yra tokia? Tai de facto liberalkomunistinė partija. Jos neformali vadovė jau komunistinėje Rytų Vokietijoje buvo krikščionė, įpratusi mąstyti ir veikti pagal principą, kad krikščionybė turi neprieštarauti socializmo kūrimo programai. 

Šiandien Lietuvoje turime tą patį. Šalyje yra daugybė krikščionių, kurie deklaruoja savo krikščioniškas pažiūras, bet Kristaus autoritetas jiems galioja lygiai tiek, kiek neprieštarauja, pavyzdžiui, George`o Soroso autoritetui. Ką tai reiškia praktikoje? O gi kad nepakankama į Seimą „prastumti“ grupelę žmonių, kurie pavadintų save krikščionimis demokratais. Reikia sukelti visą visuomenės dalį, kuri supranta, kad praradę savo krikščionišką paveldą iš esmės sugrįžtame į sovietinius laikus, kad tokiu atveju tampame bešakniais žmonėmis be atminties ir be tapatumo. Turime pakelti visuomenę į kovą už tikrą krikščionybės reabilitavimą ir jos vietos mūsų visuomenėje sugrąžinimą. Tai yra labai sunkus uždavinys, pirmiausiai todėl, nes jis net nėra įsisąmonintas. 

Kartu tai labai svarbu politiškai. Krikščionybė svarbi ir tuo, kad atrado žmogaus sielos begalybę. Tai reiškia, kad tik remdamiesi jos principais galime būti iš tiesų laisvi žmonės. Sielos begalybė reiškia, kad žmogus yra kažkas daugiau nei visuomenės narys ir valstybės pilietis. Ji reiškia, kad žmogus turi kažką, ko negali prievartauti jokia valdžia. Šiandien mes esame prievartaujami. Prievartaujami, kai mums brukamos pažiūros ir ideologijos, visiškai nesuderinamos su krikščionybės principais ir prieštaraujančios mūsų sveikam protui. 

Kitas punktas – prigimtinė šeima. Pasakyta daugybė argumentų, kodėl prigimtinės šeimos griovimas yra žalingas. Negaišinsiu jūsų kartodamas tas tiesas. Tačiau būtina suvokti, kur slypi proceso esmė. Akivaizdu, kad griaunant šeimą negali išaugti laimingi vaikai, labai sunku išvengti daugybės jų raidos sutrikimų. Bet visas šis šeimos ardymo projektas yra grindžiamas komerciniu principu. Pagal jį, šeima turi būti suprekinta ir suišteklinta, kad būtų galima iš jos išspausti pelną. Žaismingai kalbant, šios ideologijos požiūriu, didžiausias prigimtinės šeimos trūkumas yra tai, kad šeimose vaikai į šį pasaulį ateina neleistinai pigiai. Tam spręsti klesti surogatinės motinystės ir tėvystės industrija. Šeima griaunama tam, kad galėtų visa jėga įsisukti vadinamosios reprodukcijos technologijos. Šių paslaugų siūlytojams jos yra didesnė aukso kasykla nei bet kuri kita komercinė veikla. Visur, kur jos įsisuka, galiausiai siekiama bet kurio verslo svajonės – kad jų teikiamas paslaugas apmokėtų valstybė. 

Žodis „surogatinis“ turi ir dar gilesnę prasmę. Jeigu leisime, kad tai nutiktų, į šį pasaulis bus masiškai leidžiami surogatiniai žmonės. Nes surogatinis žmogus yra žmogus, kuris nežino, kas yra jo tėvas ir motina. Be abejo, ir natūraliame gyvenime atsitinka nelaimės žmogui nežinoti savo motinos, tėvų ar abiejų tėvų. Kartais būna taip, kad jie tiesiog nežino, kas jų tikrieji tėvai. Tai didelė nelaimė. Tačiau tokie atvejai yra visai kas kita nei sąmoningai kuriama industrija, siekianti masiškai gaminti bešaknius žmones. Ši situacija lemia antrą mūsų kovos frontą. 

Trečias dalykas – tauta. Daug ką pašiurpino mūsų šūkis „pakelk galvą, lietuvi!”. Tai, kad toks šūkis išgąsdina, rodo, kiek esame įbauginti ir užguiti. Mes jau bijome remtis savo Konstitucijos preambule, kur aiškiai pasakyta, kad egzistuoja lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi savo valstybę. Iš mūsų atima savastį. 

Bet reikia suprasti, kad šiame pasaulyje niekas nevyksta atsitiktinai. Kova su vadinamuoju nacionalizmu turi labai gilią potekstę. Sunaikinus tautos principą praktiškai galima paslėpti visus daromus nusikaltimus. Ką turiu galvoje? Tą padarius šalyje galima sukurti nežmonišką išnaudojimo ir pavergimo sistemą. Tokią, kuriai veikiant Lietuvoje liktų vos keli procentai lietuvių. Tie, kuriems pasisekė. 

Atkreipkite dėmesį – Lietuva juk netuštėja. Kodėl Lietuva iš principo negali ištuštėti? Nes vietoje mūsų visada galima privežti neribotą skaičių vergų iš tolimų kraštų. Tereikia liberalizuoti migracijos ir gyvenimo šalyje taisykles. Bus pasakyta: Lietuva išliks visada! O kad ji bus be lietuvių, tokiu atveju jau galima ir patylėti. 

Lietuva visada buvo atvira, tolerantiška šalis. Bet būtent mūsų, lietuvių, nykimas ne tik reiškia, kad išnyksta pilietinis-politinis valstybės branduolys, jos egzistavimo pagrindas. Griežtai šnekant, lietuvių skaičiaus nykimas yra pagrindinis ir svarbiausias valstybės nuosmukio ir katastrofiško jos valdymo kriterijus. Tik pagal valstybės gyventojų skaičiaus mažėjimą gali atpažinti, kad ta valstybė miršta ir tuštėja. Jeigu šiuo principu nesiremi, tavimi manipuliuoti labai lengva. Jau dabar žaidžiama statistika. Šiandien žiniasklaida rašo, kad Lietuvoje pradeda daugėti gyventojų. O tai, kad jie atvykę iš nežinia kur. Tai, kad kai kuriose Lietuvos vietose prasideda dalykai vyresniesiems gerai pažįstami iš sovietmečio, kai vis įžūliau skamba svetima kalba. Kad mes nusigyvensime iki akimirkos, kai prabilusiems lietuviškai bus vėl griežtai primenama „kalbėti žmonių kalba“ – apie tai nekalbama. Štai kodėl Lietuva kaip lietuvių tautos valstybė ir jos gynimas privalo būti dar vienas kertinis principas. 

Galiausiai ketvirtas kertinis principas yra valstybė arba, kitaip tariant, politinė savivalda. Jeigu neturime politinės savivaldos, esame ne valstybė, o administracinė teritorija. Kas tai yra, mes prisimename iš anų laikų. Nereikia įrodinėti, kur veda savo valstybės neturėjimas. Štai prieš metus buvo pasirašytas Jungtinių Tautų migracijos paktas. Šiandien atrodo, kad jis nieko nereiškia. Tačiau ne taip seniai atidžiau pasižiūrėjau, kaip Latvija vos prasidėjus sovietinei okupacijai dar buvo latviška – joje gyveno virš 70 procentų latvių – staiga atsidūrė padėtyje, iš kurios negali išsikapanoti ir šiandien. Iš esmės įvyko viso labo trys ar keturios didelių užvežimų bangos ir latviai buvo padaryti mažuma savo pačių žemėje. Mums tai paruošta, migracijos paktas numato visas teisines prielaidas. Jeigu to norime, galime nieko nedaryti ir laukti. 

Lygiai taip pat ne vienas turbūt esate skaitę, kad kitose šalyse tėvai, protestuojantys prieš jų vaikų indoktrinaciją genderizmo ideologija, o kalbant paprastai, prieš vaikų tvirkinimą, yra baudžiami, o tokie protestai draudžiami. Puikiai žinome, kad tik laiko klausimas, kada tai įvyks ir Lietuvoje, jeigu nepasiruošime tam priešintis. Tokie yra keturi fundamentalūs mūsų atramos stulpai, kurie turėtų parodyti, ko mes siekiame. 

Mes iš tikrųjų siekiame pertvarkos tikrąja tik žodžio prasme, tai yra – tokio tautos ir valstybės būklės pertvarkymo, kad taptume gyvybingi būtent dabar, kai po Brexit (nors mažai kas nori pripažinti) bet kurią akimirką Europoje gali prasidėti sniego gniūžtės efektas, kuris mus palaidotų. 

Be abejo, paskutinis aptarimo reikalaujantis klausimas skamba dažnai ir reikalauja konkretumo. „Ko jūs norite?“. Programa bus parengta, tačiau jau dabar galima pasakyti, kokie turės būti jos atraminiai stulpai. Žmonijos istorijoje žmonės visada valdomi dviem būdais: lazda arba užvaldant jų sąmonę. Mūsų pasyvumas, bejėgiškumas, nesiorientavimas, be abejo, yra vykstančios mentalinės prievartos rezultatas. Tai reiškia, kad dar esant toli iki rinkimų privalome būti kovojanti partija. Pirmas mūsų reikalavimas turi būti dvasinė ir mąstymo laisvė. Taigi, reikalavimas Lietuvoje panaikinti egzistuojančią faktinę cenzūrą. Būtent čia yra visko pradžia. 

Antrasis dalykas, kuris yra ne mažiau fundamentalus. Lietuvoje įsitvirtinusi vergovė iki šiol yra nepajudinama todėl, kad jos šaltinis yra ne Seimas, ne Vyriausybė ir juo labiau ne Prezidentūra. Vergovė visada įsišaknija konkrečiose vietose, o tai reiškia, kad esminis dalykas tam yra vietos karaliukų valdžia visur Lietuvoje. Žmogus yra pirmiausiai pavergiamas savo gyvenamojo vietoje, kai bijo ištarti žodį prieš savo seniūną ar juo labiau merą. Taigi būtinas reikalavimas – grąžinti savivaldą. 

Trečias dalykas. Ypač vyresnioji karta sutiksite, kad sovietinė nomenklatūra, nors ir buvo išpaikinta, nė iš tolo taip negyveno kaip šiandieninė Lietuvos nomenklatūra. Pasisemti patirties, o iš tikrųjų vykti į turistines išvykas į Naująją Zelandiją ana valdžia savo valdininkėliams vis dėlto neleisdavo. Taigi būtinas reikalavimas – nomenklatūrinių privilegijų panaikinimas ir valdžios atskaitomybė. 

Ketvirtas dalykas – beprotiško lėšų vogimo, įskaitant ir vadinamąjį ES lėšų įsisavinimą, sutramdymas. Tai privalo būti vienas svarbiausių reikalavimų. Kodėl? Nes tik išsiaiškinę, kiek vis dėlto iš tiesų pas mus išvogiama pinigų, galime racionaliai išspręsti vieną fundamentaliausių Lietuvos problemų. Didinant verslo socialinę atsakomybę vis dėlto būtina užtikrinti, kad verslas nebūtų nustekentas. Savo ruožtu tai reiškia, kad mes privalome žinoti, kiek tas verslas turi padidinti savo indėlį į bendrąją tautos gerovę, bet kol milžiniškos biudžeto lėšos bus švaistomos kaip dabar, nepaisant jokių mokesčių ir toliau eitume tuo pačiu keliu, kuriuo yra einama šiandien. 

Penktas dalykas – teisinė sistema. Jau yra solidžių studijų, aiškiai sakančių, kaip mūsų teisinę sistemą reikėtų tvarkyti.

Noriu pabrėžti, kad mes suprantame, kaip svarbu yra ekonominiai ir socialiniai klausimai. Tačiau vienas svarbiausių dalykų, kurį mums teks padaryti, yra padėti piliečiams suprasti, kad skurdas niekada nėra ekonominio ir socialinio išsivystymo rezultatas. Skurdas yra nežmogiškų tarpusavio santykių rezultatas. Už šį atradimą garsus ekonomistas Amartya Senas gavo Nobelio premiją. Mes Lietuvoje gyvename tarsi ši tiesa nebūtų žinoma. 

Baigdamas noriu pasakyti, kad suprantu, jog daugybei žmonių nelengva apsispręsti. Tačiau išsigelbėti patiems ir išgelbėti Lietuvą galima vieninteliu būdu – išeinant iš virtuvių. Juk iki šiol mes gyvenome virtuvėse. Tik darėme tą daug pavojingesniu būdu negu sovietmečiu. Kai iš tiesų darėme tą virtuvėse, aiškiai žinojome, kad čia virtuvė. Dabar „virtuvė“ išsiplėtė neįsivaizduojamai. Dvasiškai ir politiškai likdamas joje, kiekvienas gali įsivaizduoti, kad išėjo iš virtuvės, kai brūkšteli komentarą kokiame portale ar facebooke. Tačiau tai yra ta pati bejėgiška iškrova kaip ir burbėjimas virtuvėje. Tai reiškia, kad yra labai aiški ir iliuzijų nepaliekanti riba, kada žmogus tampa laisvas, kada išeina iš virtuvės. Mūsų atveju šioje situacijoje „išeiti iš virtuvės“ reiškia užpildyti narystės anketą. Kodėl? Nes tą akimirką, kai tai padarome, dūsaujantis ir verkšlenantis virtuvės žmogus tampa kažkuo kitu. Svarbu tą turėti omenyje. 

Suprantu, kad tai sunku. Juk daugybė žmonių – ir tų pačių krikščionių – nuoširdžiai pergyvena dėl to, kas vyksta Lietuvoje. Bet jie nori elgtis taip, kaip daugelis mūsų elgėsi okupacijos metais: tarsi ir protestuoti, tarsi kažką daryti brangiajai Tėvynei, bet ir nesusipykti su valdžia. Tai nebeįmanoma. Juo labiau, kad šiandien yra daug geresnės sąlygos pokyčiams. Prezidento rinkimai bent iš principo atveria galimybę pertvarkai. Jaučiame tam tikrus atšilimo požymius. Tuos požymius privalome paversti veiksmais. 

Mes privalome būti radikalais. Nes radikalai yra tik etiketė, kurią sovietmečiu klijavo Terleckui, Sadūnaitei ir daugybei iškiliausių mūsų žmonių. Klijavo vien už tai, kad kai visi tylėjo, jie vieni drįso pasakyti, kaip yra iš tikrųjų. Atitinkamai Sąjūdis buvo nepaprastai radikalus judėjimas, nors jo metu neužmuštas ir net nesumuštas nė vienas žmogus. Nes radikalus yra esminių permainų siekis. Nacionalinis susivienijimas yra būtent esminių permainų siekiantis darinys. 

Kartu tai yra platforma. Mes kviečiame žmones, kurie priklauso kitoms organizacijoms ar net partijoms, geranoriškai įsijungti į mūsų gretas. Mes nesame partija, kuri norėtų susijungti su kitomis partijomis. Mes kviečiame ateiti ir kurti Nacionalinį susivienijimą asmeniniu pagrindu ir lygiateisiais pagrindais lygiai taip, kaip kadaise susirinkome į Sąjūdį. Tikiuosi, kad ir mūsų pastangomis, Sąjūdis dar nėra miręs. 

Ačiū už dėmesį. 

Kviečiame sekti Nacionalinį susivienijimą socialiniame tinkle Facebook ir interneto svetainėje


Susiję

Vytautas Radžvilas 2031985643531689245

Rašyti komentarą

  1. Pirmiausia noriu padėkoti už šitokį nuostabų straipsnį, už aiškų dabarties įvertinimą... Sutinku su kiekviena išsakyta mintimi.Tik man be galo liūdna, kad nematau komentarų, pasisakančių ar pritariančių Jūsų įdėjoms. ŠITOKS straipsnis ir... tuštuma. Mane tai baugina. Nejaugi mes, kaip tauta, jau mirėme?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item