Rasa Čepaitienė. „Su šventėmis!“

Mindaugo Šernos nuotrauka  Su šventėmis! Taip vis dažniau tenka išgirsti pasveikinant šiomis dienomis. Ši mada veikiausiai ateina i...

Mindaugo Šernos nuotrauka 
Su šventėmis!

Taip vis dažniau tenka išgirsti pasveikinant šiomis dienomis. Ši mada veikiausiai ateina iš politkorektiškųjų Vakarų, bet gerai atspindi to, kas vyksta, esmę - juk iš tiesų nebeturi reikšmės, ką švęsti, kad tik tai leistų padidinti apyvartą. Kai "kalėdinis" šurmulys prasideda vis anksčiau, kone lapkričio vidury, o dovanų medžioklės karštinė tikra epidemija užgriūna miestus ir šalis, visiškai nebesvarbu tampa, nei vardan ko visa tai, nei ką apskritai tai reiškia.

O juk, kai susimąstai, turėtų būti keista. Juk per Joniuko gimtadienį nieks neneša dovanų Petriukui ar Onytei. Bet, ar pastebit, kasmet Kalėdose kūdikėlio Jėzaus vis mažiau. Juozapas su Marija irgi atsitraukia į tvartelio šešėlius, iš kurių begirdėti tik naminių gyvulių bliovimas, sustiprėjantis šiems pasibaidžius gausiai šaudančių fejerverkų. Lieka tik po prekybcentrius besiblaškančios minios. Tik nepaliaujantis iš visų garsiakalbių leidžiamų kalėdinių giesmių triukšmas. Tik 48 silkės gaminimo paslaptis atskleidžiantis televizorius.

Ar tik negrįžtame į pagonybės laikus, kai, romėniškų saturnalijų metu gruodžio mėnesį būdavo puotaujama, pramogaujama, dalinamasi dovanomis...? Bet net ir ši analogija nevisai tiksli, juk senovėje tebetikėta Transcendencijos galia, paisyta giluminių žmogaus poreikių siekti užmegzti su ja ryšį.

Ar nūdieniame Kalėdų periode nėra kažkiek saviapgaulės, net beprotybės? Švęsti nežinia ką, švęsti iš tiesų širdyje nešvenčiant, nes nieko švento bebelikę.

Impotentiški ir bergždi bandymai susižadinti linksmumą, bendrystę su kitais, tais, kurie mums, vis giliau virtualybėn panyrantiems, nei beįdomūs, nei besvarbūs, pademonstruoti ar gauti meilę, kurią veltui tikimasi išlukštenti iš žvilgančio popieriaus sluoksnių.

Kalėdos be Dievo kaip patikima ir veiksminga priemonė uždusinti pačią Kalėdų prasmę ir dvasią.

Sniego trūkumas, nors terapeutai gal ir džiaugiasi nedidėjančiu traumuotųjų skaičiumi, ypač pasijunta šiomis, tamsiausiomis, metų dienomis. Kai sambrėškis nenoriai išsisklaido tik trumpam, o slegianti nuotaika nesutinka trauktis kad ir kaip raginama, dirbtinis džiaugsmo ir šventinės atmosferos palaikymas turėtų atlikti psichoterapinį hiperkompensacijos vaidmenį, bet tik pats galiausiai sukelia nuovargį ir jausmų atbukimą. Neseniai žiūrėjau serialą "Tamsa" (Dark) - vokiečių atsaką žymiajam "Tvin Pyksui". Kokia tai į fantastinio filmo apie keliones laike įvilkta šiuolaikinės visuomenės metafora! Nuolatinis, beviltiškas, varginantis klaidžiojimas tamsoje - olose ir žmogaus širdies tamsybėse, niekaip nerandant išėjimo nei išeities iš tokios egzistencijos beprasmybės. SIC MUNDUS CREATUS EST - serialo leitmotyvas - yra ne nuoroda į sukurtojo pasaulio Kūrėją, kurio šiose klajonėse taip ir nepavyksta sutikti, nes iš tiesų ir neieškoma, bet į pretenzingai pseudodvasingą keliautojų laiku sektos šūkį.

Ar pastebėjote, kad šiuolaikinėje masinėje kultūroje ateitis dažniausiai vaizduojama kaip Katastrofos ištiktas pasaulis? Ar tai būtų ekologinė, technogeninė ar karinė Apokalipsė, po kurios negausūs išgyvenusiujų būreliai priversti nuožmiai kovoti tarpusavyje dėl išlikimo. O juk šios pesimistinės menininkų nuojautos - ne be pagrindo. Jei dabarties ideologijos mums paliekamu vieninteliu egzistencinės pilnatvės ir laimės siekiniu tėra vartojimas, tuomet anksčiau ar vėliau tai atves prie dramatiškų pasekmių klimatui, ištekliams, visuomenėms. Argi nekeista, kai visa tai jau nujaučiant ir suprantant, kaip išeitis tepasiūlomas tik tas pats, tik neva pažangesnis, madingesnis, "ekologiškesnis", vartojimas... Uždaras kaltės ratas, be jokios išeities...

Tikroji Kalėdų žinia visai kita. Dievas ateina kaip dovana, Dovana, vienintelė, kurios trokšta mūsų širdys, vienintelė, galinti mus išties pradžiuginti ir pasotinti. Stebėtina, kad Jis pasirenka ne galią ir jėgą, bet trapumą, pažeidžiamumą, priklausomybę nuo žmogaus. Buvimą ir augimą kartu. Ateina į skurdą, vargą, atstūmimą ir persekiojimą. Tuo parodydamas, kad nuo kančios, liūdesio, tamsos bėgti nereikia. Reikia tik pasistengti joje rasti šviesos šaltinį ir stiebtis link jo. Ką žino kiekviena žemėje palaidota sėklelė, kiekvienas besiskleidžiantis žiedas.

Ar kada bučiavote naujagimio galvelę, uodėte jo kvapą? Tai dangiškas kvapas, sakau neperdėdama, - švelnus ir saldus. Lyg pažadas, duotojo Žodžio patvirtinimas.

Žmogus tėra nuoroda. Kaip mokslingų knygų apačioje dedamos nuorodos į naudotus informacijos šaltinius, taip žvelgdami į žmogų, kalbėdamiesi su juo, galime nesunkiai pajusti, kas yra tikrasis jo egzistencijos pamatas ir šaltinis. Mus supanti kultūra gali prisidėti arba trukdyti troškulį numalšinančio Šaltinio paieškoms, bet tik nuo mūsų priklauso, ar išdrįsime į jas leistis. Nepaisant besniegio gruodžio sutemų.


Susiję

Rasa Čepaitienė 8621148268221766351

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PRISIJUNKITE

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item