Eglė Balionytė. Vieno garsiausių XX amžiaus Lietuvos teisininko indėlis kuriant modernią Lietuvos valstybę

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro archyvo nuotr.

Petras Leonas – teisininkas, advokatas, teisės profesorius, visuomenės bei politinis veikėjas, pirmasis LR teisingumo ministras.

Lietuvos istorija mena iškilius Lietuvos teisininkus. Mykolas Romeris, Jonas Vileišis, Antanas Smetona, Mykolas Biržiška, Martynas Yčas, Petras Leonas – teisininkai, kūrę Lietuvos valstybingumą bei skatinę visuomenę būti sąžiningą bei pilietišką.

Petras Leonas (1864–1938) buvo vienas garsiausių XX amžiaus Lietuvos teisininkų. Jis kilo iš mažo Leskavos kaimelio Marijampolės apskrityje. Petro tėvai, Silvestras Leonas ir Ona Baltrušaitytė-Leonienė, susilaukę dvyliktojo vaiko šeimoje (užaugo dešimt) itin sudėtingu Lietuvai laikotarpiu, nieko nepabūgo ir padėjo jam siekti mokslo bei tapti išsilavinusiu žmogumi. Petras gimė 1864 m. lapkričio 16 d., Lietuvai pralaimėjus 1863–1864 metų sukilimą prieš carinės Rusijos viešpatavimą, tada, kai buvo uždrausta lietuviška spauda. Šalyje sustiprėjo carinė priespauda, mokyklose pamokos pradėtos vesti rusų kalba, lietuviai nebegalėjo užimti valstybinių pareigų, dalyvauti visuomeninėse draugijose, nes jos buvo uždraustos. Tuo metu, kai Vakarų Europa pulsavo „tautų pavasario“ idėjomis, kūrė nacionalinius judėjimus, formavo modernias valstybes, Lietuvai grėsė išnykimas. Pasak biografų, Petras Leonas augo itin patriotiškoje šeimoje. Jo vyriausiasis brolis Silvestras Leonavičius (Leonas) buvo kunigas, slapta platino lietuviškas knygas. Šis pavyzdys šeimoje paskatino ir jaunėlį Petrą taip pat veikti Lietuvos labui bei puoselėti lietuvybę. Skaityti lietuviškai jį išmokė vietinis daraktorius. Po 1863–1864 metų sukilimo Lietuvoje buvo steigiamos slaptosios daraktorių mokyklos. Pamokos įprastai buvo vedamos namuose. Šias mokyklas aktyviai persekiojo caro valdžia bei skirdavo dideles baudas ar areštą mokytojams. Nepaisant grėsmių, Petras mokėsi tokioje daraktorių mokykloje. Po kurio laiko atsidūręs valdiškoje pradinėje carinėje mokykloje, P. Leonas labai kentėjo dėl draudimo mokytis gimtąja kalba. Mokykloje buvo mokoma maldų, matematikos, geografijos, rusų bei lenkų kalbų. Pradinėje mokykloje jis buvo verčiamas skaityti rusiškai, kalba, kurios nemokėjo. Panaši situacija buvo ir mokantis Marijampolės gimnazijoje. Buvo sunku išlaikyti gyvą lietuvių kalbą, nes tuo metu mieste dauguma gyventojų kalbėjo lenkiškai. Nemažai jų buvo lenkai, tad gatvėse ir įstaigose daugiausia buvo kalbama lenkiškai arba rusiškai. Tačiau P. Leonas brendo tarp itin garbių žmonių: prasilenkdavo su Jonu Jablonskiu, kuris tuomet buvo Marijampolės bendrabučio prižiūrėtojas, pamokose lietuviškai skaitant eiles girdėjo Maskvos universiteto studentą Joną Basanavičių, susipažino su Vincu Kudirka [1] .

Pasak biografų, P. Leonas, baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo į Maskvos universitetą. Apsisprendimas buvo priimtas greitai – geležinkelio stotyje susitikęs literatą Praną Mašiotą, buvo informuotas, kad Jonas Jablonskis jo laukia Maskvoje, laikinai galėtų suteikti jam kambarį. Taip prasidėjo studijos, kurias baigti padėjo brolis kunigas, teikęs lėšų mokslui ir knygoms.

Juozas Leonavičius monografijoje „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė“ aprašė kilusią dilemą, kokia kalba broliui Silvestrui rašyti laiškus. Iš pradžių Petras rašė lenkų kalba. Tačiau padrąsintas J. Jablonskio, kitą laišką parašęs lietuviškai ir vėliau mintimis su broliu dalijosi tik gimtąja kalba. Maskvos universitete P. Leonas baigė teisės mokslus. Studijų metu jis atnaujino slaptą Maskvos lietuvių draugiją ir rengė straipsnius nelegaliai lietuvių spaudai [2], taigi jau nuo to laiko aktyviai rūpinosi lietuvių tautiniais ir visuomeniniais bei kultūros reikalais. Anot Juozo Leonavičiaus, šios draugijos nariai studijų metais buvo Lietuvos prezidentu 1926 metais tapęs Kazys Grinius, kalbininkas Jonas Jablonskis, prof. Petras Razvickas, gydytojas Antanas Vileišis, pirmasis Lietuvos advokatas Motiejus Lozoraitis, gydytojas Petras Matulaitis, vyr. tribunolo pirmininkas Antanas Kriščiukaitis, švietimo ministras Pranas Mašiotas, advokatas Antanas Kriaučiūnas, „Varpo“ redaktorius Jonas Kriaučiūnas. P. Leonas buvo išrinktas Maskvos lietuvių draugijos pirmininku. „Petro Leono parengtame draugijos statute buvo įrašytas svarbus to meto gyvenimo punktas – kiekvienas draugijos narys per metus privalo parengti ir perskaityti draugijos susirinkime bent po vieną referatą. Juos draugija siuntė spausdinti „Aušrai“, vėliau „Lietuviškajam balsui“, „Varpui“, „Šviesai“, „Ūkininkui“ ir kitiems lietuviškiems laikraščiams“ [3], – rašė J. Leonavičius. Be šios veiklos draugijoje, nustojus spausdinti „Aušrą“, P. Leonas, palaikomas Maskvoje studijuojančių lietuvių, pradėjo leisti laikraštį „Šviesa“. Jame buvo skatinama užsiimti įvairiais amatais, skleisti lietuvybę, vienytis tautai. Taip pat buvo komentuojami, vertinami įvairūs socialiniai reiškiniai. Tuo metu P. Leonas aktyviai susirašinėjo su V. Kudirka. Buvo nutarta leisti naujos koncepcijos laikraštį „Varpas“, kuriame skelbti carinės Rusijos valdžios padaryti nusikaltimai, rusinimo politikos aspektai, skatinamas ūkių kūrimas bei švietimo sistemos tobulinimas. „Varpe“ dažnai būdavo spausdinami P. Leono straipsniai.

Baigęs Maskvos universitetą, P. Leonas grįžo dirbti į tėvynę. Anot Juozo Leonavičiaus, „nuvyko į Suvalkus ir apsigyveno pas Simoną Vaicekauską – apygardos teismo sekretorių. Teismo kandidatai tuomet algos negaudavo, jų tarnybinis uždarbis buvo atsitiktinis“[4].  Kadangi pinigų užsidirbti iš karto nepavyko, gavus kambarį bei pusryčius Simono Vaicekausko namuose, pietums pinigų teko prašyti iš brolio kunigo Silvestro. P. Leonas prisiminimuose apgailestavo, jog pabaigęs studijas, jis dar vis turėjo prašyti pinigų iš brolio ir negalėjo uždirbti pragyvenimui. Tačiau įsidarbinti, nors ir dedant labai dideles pastangas, P. Leonui tuo laiku nepavyko. Juozas Leonavičius monografijoje aprašė sunkią rusifikacijos priemonių suardytą būsimojo teisininko viziją: P. Leonas nebuvo paskirtas teismo sekretoriaus padėjėju, jis negavo kandidato algos, komandiruotės, darbas advokatūroje jį baugino dėl vis pažeidinėjamų doros dėsnių darbe, o visi teisėjai jį skatino prašytis į tarnybą tolimojoje Rusijoje. Po šių nesėkmių P. Leonas nusprendė vykti tarnybos į Turkestaną. Prieš išvykdamas jis vedė Celiną Marcinkevičiūtę. 1892 metais P. Leonas atvyko į Turkestaną ir buvo paskirtas dirbti Syrdarjos srities teismo taikos teisėjo padėjėju, vėliau buvo paskirtas Taškento apskrities tardytoju. Čia retas mokėjo rusų kalbą. P. Leonui teko išmokti tiurkų kalbą vardan skaidrumo vykdant teisingumą. Iš P. Leono prisiminimų matyti, kad jis bylas spręsdavo operatyviai bei kruopščiai. „Savo tarnybos pareigų atžvilgiu nusistačiau, kad teismo teisingumas labai priklauso nuo teismo vykdymo greitumo: greit ir gerai spręsti, tardyti bylą yra savaime siekti teisingumo. (…) Būdamas teismo tardytojas Taškente, aš pasiekiau to, kad 75 procentai mano tardomų bylų buvo tardoma ir baigiama tardyti ne daugiau kaip vieno mėnesio laike“[5]. 

Petrui ir Cecilijai Leonams gimė penki vaikai. Po Rusijos karo su Japonija, prasidėjus Rusijos revoliucijai, P. Leonas nusprendė grįžti į gimtinę. Jis norėjo atitarnauti didžiąją dalį pensijos Rusijoje, tačiau kilus sunkioms aplinkybėms, kasdien alinant drugio ligai, jis privalėjo grįžti į tėvynę. Tai paskatino ir nepritarimas absoliučios monarchijos režimui Rusijoje, nulėmė jo atleidimą iš tarnybos. 1906 metais P. Leonas su šeima grįžo į Kauną ir pradėjo dirbti advokatu. Kadangi ilgai negyveno Lietuvoje, nebuvo leista dalyvauti rinkimuose į Valstybės Dūmą Kaune. Vėliau jam buvo pasiūlyta galimybė kandidatuoti Suvalkų gubernijoje. Iškėlęs savo kandidatūrą, P. Leonas buvo išrinktas Suvalkų gubernijos atstovu Valstybės Dūmoje. Tarnybos metu siekė įtikinti Dūmą, kad lietuvių tauta turi būti nepriklausoma, valstybės santvarka paremta demokratijos principais, o valstybės atstovai privalo gerai išmanyti politiką. P. Leonas kėlė klausimus dėl žemės reformos būtinumo Lietuvoje.

Kilus I pasauliniam karui, P. Leonas su šeima pasitraukė į Maskvą ir ten aktyviai dirbo lietuvių tautos labui. Karui pasibaigus, jis itin prisidėjo prie Komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti kūrimo, rinko informaciją, kiek žmonių ir kokius nuostolius patyrė dėl karo, rinko jiems lėšas, studentams atstatydavo teisę į bendrabučius. 1917 metais P. Leonas buvo vienas iš tų, kurie sukūrė politinę organizaciją „Santara“. 1917 metais Vilniuje įvyko Lietuvių konferencija, kurioje buvo nuspręsta, jog Steigiamasis Seimas rūpinsis valstybės santykiais su užsienio valstybėmis. Taip pat buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Tačiau Vokietijos okupacinė valdžia neskubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. Ji paskelbė aktą, kuriuo pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę, glaudžiais saitais susaistant ją su Vokietija muitų, finansų, susisiekimo ir karybos klausimais. Lietuvos Tarybai tai netiko ir 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas, kurį pasirašė visi Lietuvos Tarybos nariai.

1918 metais P. Leonui su šeima buvo suteikta galimybė grįžti į Lietuvą. Pasak J. Leonavičiaus, „Petras Leonas, turėdamas teisininko specialybę, didelę teisininko praktiką, politinės ir visuomeninės veiklos patirtį, atidėjęs į šalį tuo metu materialiai užtikrintą ir ramesnę advokato praktiką, užsiėmė sudėtingu Lietuvos valstybės atkūrimo darbu labai sudėtingomis valstybės kūrimosi sąlygomis“[6].  P. Leonas parengė daug įstatymų projektų nepriklausomai Lietuvai. Daugumą jų sudarė dar gyvendamas Maskvoje. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, Lietuvos Taryba pirmiausia pradėjo rūpintis naujos Konstitucijos kūrimu, tačiau ją parengti prireikė daug išteklių bei laiko. J. Leonavičius monografijoje „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė“ plačiai aprašė P. Leono indėlį į Lietuvos Laikinosios Konstitucijos kūrimą [7]. Jis nustatė, kad nei Antanas Smetona, nei Valstybės Tarybos paskirtasis kunigas Kazimieras Šaulys su ekonomistu Jurgiu Šauliu, kartu dirbdami Konstitucijos komisijoje, neparengė Laikinosios Lietuvos Konstitucijos. Iš Lietuvos valstybės tarybos 1917–1918 metų protokolų matyti, kad Konstitucijos projektui parengti buvo panaudotas P. Leono projektas [8]. 1918 m. lapkričio 2 d. „Lietuvos Aide“ buvo paskelbti Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai [9]. Jie skelbė, kad Vyriausius laikinuosius Valstybės organus sudaro Valstybės Taryba ir Valstybės Tarybos prezidiumas su Ministrų kabinetu. Valstybės sostinė – Vilnius. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Valstybės Tarybai ir Ministrų kabinetui, o vykdomoji – Valstybės Tarybos prezidiumui, kurį sudaro prezidentas ir du viceprezidentai. Šioje Laikinojoje Konstitucijoje taip pat buvo nurodytos pamatinės piliečių teisės: visuotinė lygybė lyties, tautybės, tikybos ir luomo atžvilgiu; nuosavybės neliečiamybės, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimų ir draugijų laisvė; karo metu taikomi ypatingi įstatai, kurių pagrindu negali būti suvaržomos piliečių laisvės garantijos. Šioje Konstitucijoje numatyta rinkimų į Steigiamąjį Seimą tvarka.

Dėl itin ryškių darbų Lietuvai ir ilgos teisinio darbo patirties P. Leonas buvo paskirtas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės teisingumo ministru. Kartu su Teisingumo ministerijoje dirbančiais intelektualais jis parengė teismų, notariato ir pilietybės įstatymus. Laikinajame Lietuvos teismų ir jų darbų sutvarkymo įstatyme buvo nustatyta, kad teisminę valdžią vykdo Vyriausiasis Lietuvos tribunolas, apygardų teismai bei taikos teisėjai. [10] Pagal šį įstatymą taikos teisėjas skiriamas kiekvienoje apskrityje ir miestuose, kuriuose gyvena daugiau nei 20 000 gyventojų. Įstatymu nustatyta, kad galiojančiu baudžiamuoju kodeksu yra laikomas Rusijos baudžiamasis kodeksas, tačiau jo straipsnių žodžiai „Rusija“ ir „Rusijos valdinys“ yra pakeičiamas žodžiais „Lietuva“ ir „Lietuvos pilietis“ [11]. Taip įvyko todėl, kad atgavus nepriklausomybę, buvo nuspręsta taikyti receptuotą Rusijos teisę, kiek šios šalies teisės normos neprieštaravo laikinajai Lietuvos Konstitucijai. Tačiau tuo metu jokių įstatymų vertimų į lietuvių kalbą nebuvo. Teisininkai pradėjo patys imtis versti įstatymus: redagavo originalius tekstus, praleisdami negaliojančias įstatymų normas bei sulietuvindami tam tikras įstatymų dalis. Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbų sutvarkymo įstatymas išsiskyrė tuo, kad jis neįteisino kasacijos galimybės. Tokiu atveju nebuvo galima apskųsti įsiteisėjusio teismo sprendimo, patikrinti, ar buvo teisingai išaiškintos bei pritaikytos teisės normos. Tai buvo pakeista tik 1933 metais Teismų santvarkos įstatymu, kuris įtvirtino keturių pakopų teismų sistemą, įskaitant ir kasacinės instancijos teismą. 1919 metais Mykolui Sleževičiui tapus Lietuvos Ministrų Kabineto pirmininku, Vidaus reikalų ministru buvo paskirtas teisininkas P. Leonas. Tačiau prasidėjus nenuilstančioms Nepriklausomybės kovoms, Sleževičiaus ministrų kabinetas atsistatydino. P. Leonui buvo siūlyta tapti naujuoju Vidaus reikalų ministru, tačiau jis atsisakė ir vėl pradėjo advokatauti. P. Leonas taip pat buvo sulaukęs pasiūlymų tapti Lietuvos prezidentu. Anot Juozo Leonavičiaus, P. Leonui Kazys Grinius buvo pasakęs, kad jam prognozuojama gauti net 96 balsus iš 120, kandidatuojant į Lietuvos prezidento postą. 

Tačiau P. Leonas to atsisakė. Svarbiausias priežastis, kurios nulėmė atsisakymą, P. Leonas nurodė: „a) tai, kad aš nebuvau išrinktas į Steigiamąjį Seimą; b) mano šeimyninės sunkios sąlygos; c) mano neturtingumas toms šeimos sunkioms sąlygoms tinkamai prezidento padėčiai rūpintis“ [12]. Tai buvo be galo reikli sau ir sąžininga asmenybė, kuri vadovavosi vien teisingumo ir doros principais.

Atkūrus nepriklausomą valstybę, ypač pradėta rūpintis gyventojų švietimu. Lietuvai labai reikėjo savos aukštosios mokyklos, todėl Valstybės Taryba buvo priėmusi sprendimą atkurti Vilniaus universitetą, tačiau tada Vilnių užėmė Raudonoji armija. Vyriausybė ir Valstybės Taryba nebegalėjo dirbti Vilniuje, tad persikėlė į Kauną. Intelektualai nutarė Kaune įkurti Aukštuosius kursus. Šį projektą parengė Zigmas Žemaitis. Negavus paramos iš Vyriausybės, buvo nuspręsta Aukštuosius kursus steigti lėšomis, surinktomis iš visuomenės. Šiam tikslui buvo įkurta Aukštųjų mokslų draugija. 1922 metais Kaune po ilgų svarstymų atidarytas Lietuvos universitetas, jame įkurtas Teisių fakultetas, turėjęs rengti nepriklausomai Lietuvai teisininkus. Pasak J. Leonavičiaus, „Lietuvos Respublikos prezidento A. Stulginskio 1922 m. birželio 20 d. įsakymu Petras Leonas buvo paskirtas eiti Lietuvos universiteto Teisių fakulteto profesoriaus pareigas“ [13]. Iki 1933 metų jis dirbo ir Teisių fakulteto dekanu.

J. Leonavičius knygoje P. Leoną pristato kaip itin plataus akiračio asmenybę. Jis, be advokatavimo ir dėstymo Lietuvos universitete, išleido daug knygų („Teisės filosofijos istorija“, „Lietuvos savivaldybės“, „Istorinė žmoniškumo etikos ir teisės revoliucija“, „Sociologijos paskaitos“) bei straipsnių įvairiomis temomis („Žan Žak Russo minčių žiupsnelis“, „Valstybės ir bažnyčios santykiai“, „Tautiškumas ir nacionalizmas“). Tapęs Aukštųjų kursų teisių skyriaus dėstytoju, P. Leonas pradėjo dėstyti teisės enciklopediją ir teisės filosofijos istoriją. Kaip prisimena prof. Vaclovas Biržiška, P. Leonas „rado užtenkamai laiko ir ištvermės įsigilinti į visus jo skaitomųjų kursų šaltinius. Kad klausytojai turėtų, ką iš jo dėstomų sričių pasiskaityti, tik fakultetui pradėjus veikti, jis tuojau pradėjo organizuoti teisinių leidinių spausdinimą fakulteto lėšomis ir tokiu būdu užsimezgė lietuvių teisinė teoretinė literatūra“ [14].

Knygoje „Teisės filosofijos istorija“ P. Leonas plačiai apžvelgė teisės filosofijos reikšmę teisės teorijai ir praktikai nuo pat Senovės Kinijos, Indijos, Egipto laikų iki dabar. Autorius analizavo garsiojo Hamurapio kodeksą, pristatė Sokrato teisę, Platono nuostatas, Aristotelio teisingumą bei etiką, stoikų nuosaikumą, Cicerono prigimtinės teisės dėsnius, plačiai analizavo kanonų teisę, Makiavelio „Valdovą“, Tomo Hobso pasaulietiškos valstybės teoriją, Džono Loko demokratines idėjas, Monteskjė valdžių padalijimo principus. P. Leonas pristatė ir aptarė filosofų ir švietėjų Žano Žako Ruso, Imanuelio Kanto, Džeremio Bentamo idėjas. Tai liudijo, koks platus buvo jo profesinis ir intelektualinis akiratis. P. Leonas itin daug dėmesio skyrė Naujųjų laikų teisės filosofijos istorijai. Jis plačiai aprašė kovą dėl politinių laisvių Vakarų Europoje, akcentavo suverenumo esmę ir iškėlė Naujųjų laikų epochos šviesuolius, kurie kūrė ir visuomenei skleidė išsilaisvinimo iš tamsiųjų amžių idėjas. Didžiausią dėmesį jis skyrė XVIII amžiaus teisėjui, literatui, istorikui Šarliui Luji Monteskjė (Charles Louis de Montesquieu, 1689–1755) ir jo veikalui „Įstatymų dvasia“. Š. L. Monteskjė pabrėžė asmens disponavimo pilietinėmis teisėmis visuomenėje svarbą. Jis svarstė teisių santykį su piliečiu ir konstitucija. Anot P. Leono, „laisvės santykį su konstitucija nustato pagrindiniai įstatymai; laisvės santykį su piliečiu nustato papročiai, manieros, pavyzdžiai, o tam tikri civiliniai įstatymai palaiko laisvę“ [15]. P. Leonas, analizuodamas Š. L. Monteskjė filosofiją, nurodo, jog, filosofo supratimu, „laisvės laipsnis priklauso nuo baudžiamųjų įstatymų“ [16]. Jis pabrėžė išskirtinę liudininkų svarbą baudžiamosiose bylose: „Esant fakto įrodymui baudžiamojoje byloje reikia ne mažiau kaip dviejų liudininkų“ [17]: „Protas reikalauja dviejų liudininkų dėl to, kad vienas liudininkas, kuris tvirtina, ir kaltinamasis, kuris neigia, yra dvi šalys, tad reikia trečio, kuris tą ginčą spręstų“ [18]. Remiantis Monteskjė nuostatomis, asmens laisvė triumfuoja, kai kiekvienas nusikaltimas yra nurodytas įstatyme. „Bausmė nepriklauso nuo įstatymų leidėjo kaprizo, bet priklauso nuo dalyko prigimties, ir žmogus nedaro smurto žmogui“ [19]. Tad ši filosofija ugdė būsimųjų Nepriklausomos Lietuvos teisininkų teisingumo sampratą.

Būdamas Aukštųjų kursų dėstytoju, P. Leonas itin rūpinosi valdininkų švietimu, profesiniu parengimu ir atsakingumu. Kadangi jam teko būti vienu pirmųjų lietuvių atstovų Kauno savivaldybėje ir miesto Taryboje [20], jis kūrė bei redagavo pirmąjį Lietuvos savivaldybių įstatymą, jam rūpėjo, kad savivaldybių darbuotojai būtų pakankamai kvalifikuoti. P. Leonas 1923 metais išleido paskaitų savivaldybių atstovams knygelę „Lietuvos savivaldybės“, kurioje aiškino savivaldybių tikslus, teisės ir valstybės reikšmę žmonėms, valstybės funkcijas, svarbius juridinius klausimus. P. Leonas savivaldybių tarnautojams rašė: „Aš noriu, kad Jūs suprastumėt didelį savo darbo reikšmingumą mūsų šalies gyvenimui, be to, aš noriu, kad per Jus plistų mūsų šalyje tinkamas valstybingumo jausmas, kad mūsų piliečių kiekvienas brangintų savo valstybę taip, kaip kad brangina savo valstybės idėją kitų šalių piliečiai. Mums tenka kurti savo valstybė sunkesnėmis sąlygomis, kaip kuriai kitai tautai, todėl mūsų šalies piliečiams tenka ilgiau, ir, galbūt, didesnių sunkybių nešti“ [21]. P. Leonas savivaldybių darbuotojams pristatė, kad valstybė turi suteikti kuo geresnį gyvenimą kuo didesniam gyventojų skaičiui. Jis motyvavo valstybės tarnautojus dirbti sąžiningai ir pasiaukojančiai, priminė kitų valstybių iššūkius: kariaujančiuosius reikėjo aprūpinti maistu, kuriam valstybė turėjo skirti pinigų, plėtojant ūkius reikėjo suteikti konkurencijos bei iniciatyvos laisves ir t.t. Taip pat teisininkas leidinyje išaiškina, kas yra juridinis asmuo, bei kalba apie savivaldybių ir seniūnijų kompetencijas, kadangi iki XX amžiaus pradžios Lietuvos valstybė tokių darinių neturėjo.

Nors pagal profesiją nebuvo humanitaras, tačiau 1933–1938 metais P.  Leonas dirbo žurnalo „Kultūra“ vyriausiuoju redaktoriumi ir puikiai susitvarkė su šiuo darbu. Čia kas mėnesį buvo publikuojami straipsniai mokslo, visuomenės, kultūros, meno ir literatūros temomis. P. Leonas buvo jautrus ir pastabus kiekvienam žmogui, visiems, besikreipusiems į jį patarimo ar pagalbos. Yra žinoma, kad finansiškai rėmė, skatino mokytis, ugdė dvasiškai savo brolio sūnų Pranciškų Leoną (1892 10 08–1914 08 01–1982 12 25), kuris užaugęs tapo kunigu, daug metų dirbo Garliavoje ir pasižymėjo kaip vienas uoliausių lietuvybės puoselėtojų, sovietmečiu gelbėjo tautiečius nuo tremties, o vokiečių okupacijos metais slapstė žydų vaikus.

Pasak biografų, prof. P. Leonas į paskaitas ateidavo nešinas senu, knygų prikimštu portfeliu, po kitos rankos pažastimi pasikišęs dar keletą knygų. Kalbėjo aiškiai ir suprantamai, jaunimą traukė nuoseklus, gyvais pavyzdžiais iliustruojamas pasakojimas, todėl paskaitose visada būdavo pilna auditorija. Su studentija dekaną prof. P. Leoną siejo abipusė pagarba ir simpatija. Studentams jis buvo prieinamas žmogus, žinantis jų rūpesčius ir karštai ginantis jų reikalus. Į studentų nusižengimus paprastai stengdavosi reaguoti pats, nekeldamas reikalo viešumon, ypač rūpinosi studentų materialine padėtimi. P. Leono iniciatyva 1927 metais buvo įsteigtas piniginis fondas, siekęs apie 28 tūkst. litų, o pagrindą sudarė lėšos, gautos iš Advokatų tarybos. Iš šio daktaro J. Basanavičiaus garbei jo vardu pavadinto fondo procentų papildomai skirtos dvi stipendijos studentams teisininkams. Gerai pažindama P. Leoną, Teisių fakulteto taryba, jam pasitraukiant iš dekano pareigų, vietoj surengtos jo garbei iškilmingos vakarienės, tam reikalui numatytus 1000 litų paskyrė neturtingiems studentams šelpti. 1931 metų rudenį iš asmeninių santaupų P. Leonas pervedė 1000 litų studentų moksliniam darbui skatinti. Teisių fakulteto tarybos nutarimu iš vyresniojo mokslo personalo įnašais papildyto fondo studentams kasmet buvo skiriamos dvi ar daugiau stambių (iki 500 litų) prof. P. Leono vardo premijų už geriausius studentų mokslinius darbus.

Taigi prof. P. Leonas buvo itin įvairiapusė ir didi asmenybė, įnešusi didelį indėlį į naujos, modernios ir nepriklausomos Lietuvos kūrimą. Jis buvo teisininkas, visuomenininkas, kultūros atstovas, dirbęs tam, kad Lietuva būtų demokratiška valstybė, turinti šalies interesus saugančius įstatymus, Konstituciją bei pilietiškai ugdomą jaunąją kartą. Tai patvirtino garsus Lietuvos teisininkas, advokatas Rapolas Skipitis. Jis 1965 metais rašė: „P. Leonas visą savo gyvenimą buvo nuoširdus Lietuvos patriotas ir nė kiek nebuvo užmiršęs Lietuvos net gyvendamas keliolika metų tolimame Turkestane“ [22]. Taigi jis buvo asmenybė, dėjusi teisinius ir dorovinius pamatus valstybei, kurioje gyvename dabar.

Mirė P. Leonas 1938 m. gegužės 12 d Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

***

1 Juozas Leonavičius „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė“, Kaunas „Technologija“: 2001, p. 79.

2 Ten pat.

3 Ten pat.

4 Ten pat, p. 103

5 Juozas Leonavičius „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė“, Kaunas „Technologija“: 2001, p. 117.

6 Ten pat, p. 314.

7 Juozas Leonavičius „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė“, Kaunas „Technologija“: 2001, p. 314.

8 Lietuvos valstybės tarybos protokolai 1917–1918. Vilnius, 1991, p. 267–279, citata tekste Juozas Leonavičius „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė“, Kaunas „Technologija“: 2001, p. 314.

9 Lietuvos Aidas, 1918 m. lapkričio m.13 d., Nr. 130.

10 Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo, civilinio ir baudžiamojo proceso įstatymų pakeitimas ir papildymas. Laikinosios Vyriausybės žinios. 1921.

11 Ten pat.

12 Juozas Leonavičius „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė“, Kaunas „Technologija“: 2001, p. 527.

13 Ten pat, p. 436.

14 Prof. Vaclovas Biržiška „Prof. Petrą Leoną prisiminus“, „Lietuvių Žodis“: 1948, citata tekste Juozas Leonavičius „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė“, Kaunas „Technologija“: 2001, p.650.

15 Petras Leonas „Teisės filosofijos istorija“, Vilnius „Mintis“ 1995, p. 224.

16 Ten pat.

17 Ten pat, p. 225.

18 Ten pat.

19 Ten pat.

20 Petras Leonas „Lietuvos savivaldybės“, Kaunas, VU Tyrimo ir mokymo centras: 1991, p. 16.

21 Ten pat, p. 35.

22 Juozas Leonavičius „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė“, Kaunas „Technologija“: 2001, p. 664.