Daiva Kšanienė. Tilžės akto signatarų M. Jankaus ir J. Vanagaičio kultūrinė veikla

Visi dvidešimt keturi Tilžės akto signatarai, 1918 m. lapkričio 30 d., paskelbę šį istorinį dokumentą, buvo išsilavinę, aukštos vidinės k...

Visi dvidešimt keturi Tilžės akto signatarai, 1918 m. lapkričio 30 d., paskelbę šį istorinį dokumentą, buvo išsilavinę, aukštos vidinės kultūros ir mentaliteto intelektualai, tikri inteligentai, patriotai, ryškūs kultūros veikėjai, į Tilžės aktą ėję vedami ne impulso pagauti ar kažkokios naudos vedami, bet visa savo nenuilstama veikla kovoję dėl Tėvynės gerovės.

Tai įrodo kiekvieno jų nuveikti reikšmingi darbai įvairiuose baruose: Viktoras Gailius – diplomatas, teisininkas, valstybininkas, Enzys Jagomastas – spaustuvininkas, leidėjas, kultūrinių draugijų narys, Jurgis Lėbartas – Šaulių organizacijos narys, 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvis, redaktorius, Valteris Didžys – gydytojas, visuomenininkas, Mikelis Reidys – kunigas, lietuviškų draugijų organizatorius, Jonas Užpurvis – mokytojas, visuomenės veikėjas, dainininkas, spaudos darbuotojas, Jurgis Arnašius – poetas, redaktorius, politikas ir kiti. 

Tarp Tilžės akto signatarų, kultūrinės veiklos aktyvumu išsiskiria dvi iškilios asmenybės – Martynas Jankus (1858 – 1946) ir Jonas Vanagaitis (1869 – 1946), kuriam šiemet sukanka 150 metų. Jie, būdami aktyvūs visuomenės ir kultūros veikėjai, politikai, redaktoriai, publicistai, leidėjai, oratoriai, nemažai nuveikė ir Mažosios Lietuvos bendrosios bei meninės, muzikinės kultūros plėtrai. XIX a. pab. – XX a. pr. abu jie tapo įvairių Mažosios Lietuvos vietovių lietuviškų kultūrinių draugijų organizatoriais bei dalyviais: Rūkų „Ąžuolo“, Lauksargių „Žiedo“, Kulmių „Spindulio“, Lankupių „Jaunimo“, Pagėgių „Rūtos“, Senųjų Vainočių „Dobilo“, Kulmių „Spindulio“, Plikių „Beržo“, Dovilų „Liepos“, Laukininkų „Lelijos“, Klaipėdos „Aidos“ ir kt., o ypač aktyviai bendradarbiavo Tilžės „Birutės“ bei Klaipėdos „Aukuro“draugijose. 

Pirmuosius žingsnius šioje veiklos srityje M. Jankus ir J. Vanagaitis žengė vokiškojoje „Lietuvių literatūros draugijoje“, įkurtoje Tilžėje 1879 m. (veikė iki 1923 m.), būdami dar visai jauni, nepatyrę. Tad ir jų indėlis čia buvo gan kuklus, netiesioginis. Stebėdami draugijos darbą, jie mokėsi, kaupė patirtį, matydami kokius svarbius ir reikalingus darbus gali nuveikti panašios organizacijos ir kūrybingi, neabejingi žmonės (E. Gisevijus, M. Felkelis, F. Nesselmannas, A. Bezzenbergeris, A. Baranauskas, J. Basanavičius, V. Gaigalaitis, J. Sauerweinas ir kt.).  

Juk vokiškoji „Lietuvių litertūros draugija“ sukaupė, moksliškai apibendrino ir paskelbė turtingą medžiagą iš lietuvių tautosakos, kalbos, istorijos, tautodailės, literatūros, etnografijos, mitologijos, liaudies muzikos, parengė ir išleido rinkinius: Ch. Bartscho „Dainų Balsai“ (1887, 1889), W. K. T. Hoffheinzo „Giesmių balsai“ (1894), K. Jurkšaičio „Lietuviškos pasakos ir pasakojimai“ (1898) C. Capellerio „Kaip senieji lietuvininkai gyveno“ (1904) ir kt. 

Jei minėtoje draugijoje M. Jankaus ir J. Vanagaičio veikla nebuvo itin pastebima, tai steigiant Mažosios Lietuvos lietuviškas kultūrines draugijas jie buvo vieni aktyviausių organizatorių bei idėjinių vadovų. Daugiausia jėgų ir pastangų abu jie atidavė pirmajai ir garsiausiai Mažosios Lietuvos lietuvių kultūrinei draugijai „Birutė“, įsteigtai 1885 m. Tilžėje (veikė iki 1914 m.), kuri, šalia daugybės įvairiausių kultūrinių tautinių darbų (paskaitų, susirinkimų rengimo, lietuviškų knygų leidimo, istorijos tyrinėjimo, bibliotekos steigimo ir kt.), daug dėmesio skyrė meno propagavimui – lietuviškų švenčių su vaidinimais, muzika, dainomis rengimo. 

Draugijoje dažnai keitėsi pirmininkai (J. Mikšas, V. Bruožis, G. Sauerweinas, D. Zaunius, J. Lapinas ir kt.). 1889 – 1892 m. „Birutei“ pirmininkavo M. Jankus. Jam raginant ir rūpinantis, 1895 m. „Birutė“ Tilžėje surengė pirmąjį Mažojoje Lietuvoje viešą lietuviškų dainų koncertą, „sukėlusi besiklausantiems lietuvininkams begalinį nustebimą ir džiaugsmą“. Dainas atliko iš Tauragės pakviestas dainininkų ansamblis (penkios moterys ir du vyrai), nes savo choro draugija dar neturėjo.

Po koncerto „Nauja lietuviška ceitunga“ rašė: „ansamblis susirinkusiems labai gražias ir muzikališkai vertingas dainas padainavo. /…/ Ant pasveikinimo padainavo pažįstamąją „Byrutę“, tad „O Lietuva, motinėle mano“ labai gražiai skambančiais balsais. Potam tapę jos užprašytos pranešti dainelę Girėno (G. Sauerweino – D. K.) „Lietuvininkais mes esam gimę“. /…/ Ketvirta daina „Pasveikinimas lietuvių“, o paskutinė „Lietuvininko pypkelis“. Ši paskutinė buvo dainelė visai ypatiška ir dyvino gražumo ir linksmumo. /…/ Pabaigoje Enzys Jagomastas muzikai palydint atliko Girėno giesmę „Gals yr‘ tylėjims“ . 

Po tokio pasisekimo, 1895 m. rudenį draugijos vadovų rūpesčiu pradėtas steigti savas „Birutės“ choras (vyrų), kuriam vadovauti pakvietė Vilhelmą Storostą, nors tuo metu jis jau buvo pradėjęs steigti Tilžės bažnyčios lietuvių chorą iš kurio netrukus išaugo garsioji Vydūno „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“, veikusi 40 metų.

Pirmą kartą „Birutės“ choras koncertavo 1896 m. vasario 16 d. (11 dalyvių). Tilžės šaulių namuose jis padainavo keletą lietuvių liaudies dainų iš V. Kudirkos „Kanklių“ rinkinėlio: „Oi eisiu, eisiu“, „Šėriau žirgelį“, „Ant kalno karklai siūbavo“ ir kt. Šioje šventėje, kartu su „Birutės“ choru pirmą kartą šventėje dalyvavo Tilžės lietuvių giedotojų draugija, padainavusi dainą „Linksma pavasario diena“. Šventėje dalyvavo ir Tilžės pulko karinis pučiamųjų instrumentų orkestras, atlikęs Bergerio, Günterio, Büchnerio, G. Verdi, E. K. Gisevijaus, F. Schuberto, V. Kudirkos, J. Pranaičio kūrinius. 

Tai buvo pirmasis Mažosios Lietuvos lietuvių (mažlietuvių) choro koncertas. Deja, kolektyvas gyvavo trumpai. Paskutinis choro pasirodymas įvyko 1897 m. birželio 20 d. Tilžėje vykusioje šventėje, kurioje skambėjo dainos: „Ko liūdi, putinėli“, „Anksti rytą kėliau“, „Trake berželis stovėjo“ , „Kur banguoja Nemunėlis“, „Tilžėj buvom, Tilžėj gėrėm“. 

M. Jankus atidžiai stebėjęs „Birutės“, o taip pat Tilžės lietuvių giedotojų meninę veiklą, neretai parašydavo atsiliepimus apie įvairius jų kultūrinius, meninius renginius. Rankraščiuose yra išlikusi M. Jankaus recenzija apie Vydūno pjesės „Birutininkai“ pastatymą 1910 metais. 

Puikus oratorius M. Jankus dažnai susibūrimuose sakydavo uždegančias, dvasią keliančias kalbas. Štai 1901 m. kovo 13 d. Priekulėje vykusiame dideliame lietuvininkų susirinkime jis aistringai kalbėjo: „Brangūs lietuvininkai ir lietuvininkės, matydami, kaip iš visų pusių mus mūsų naikintojai apsiaučia ir mūsų sentėvių kalbą išnaikinti nor, negalime rankas į sterblę sudėję ramiai žiūrėti, bet turim tokiems naikintojams prieš stotis ir su jais kovą užimti už savo būvį, likimą ir laimę. Į kovą stodami, negalim viens arba du, bet turime vienybėje visi ik vieno eiti, o vienybę galim įgyti tiktai per susidraugavojimą ir gruntavojimą lietuviškų draugysčių“ .

Ne visada draugijos darbus lydėjo sėkmė. Po pakilimo laikotarpio, pačioje XX a. pradžioje, nepaisant dedamų pastangų, draugija išgyveno krizę; „Birutė“ ėmė silpnėti. Buvo apleisti beveik visi draugijos darbo barai. Net buvusios turtingos „Birutės“ bibliotekos knygos mėtėsi palėpėse niekieno neprižiūrimos. 

Tuometinis draugijos pirmininkas D. Zaunius, blaiviai įvertinęs padėtį, nusprendė, kad organizacija turėtų „nors garbingai pabaigti savo veiklą“ . 1903 m. gruodžio 19 d. buvo sušauktas likvidacinis „Birutės“ susirinkimas. Tačiau įvyko netikėtas dalykas: į susirinkimą nelauktai atvyko labai daug „Birutės“ veiklai pritariančių žmonių. Po audringų diskusijų, aštrių ginčų buvo nutarta vis tik nenutraukti draugijos egzistavimo. Išrinkti nauji valdybos nariai (daugiausia jaunimas) pasižadėjo dirbti negailėdami jėgų, „skleidžiant Mažojoje Lietuvoje kilnias „Birutės“ idėjas ir laikant aukštai iškeltą garbingą tautinio atgimimo vėliavą“ . 

Atgaivintos „Birutės“ draugijos pirmininku išrinktas energingasis, lietuvybės stiprinimo požiūriu kompromisų nepripažįstantis J. Vanagaitis. Jam vadovaujant draugija pamažu ėmė atgyti ir įgijo pirmaisiais jos gyvavimo metais buvusį užmojį. Vėl įvairiose Mažosios Lietuvos vietovėse pradėti rengti susirinkimai, kuriuose skambėdavo uždegančios M. Jankaus, paties J. Vanagaičio bei kitų oratorių kalbos, kviečiančios nepasiduoti germanizatoriams, raginančios suartėti su Didžiosios Lietuvos lietuviais. Tai buvo tarsi pirmieji žingsniai Tilžės akto link.

Vadovaujant J. Vanagaičiui, 1907 m. „Birutės“ susirinkime, nutarta atgaivinti draugijos meninę, muzikinę bei švenčių, koncertų organizavimo tradiciją, nes kviestinių chorų pasirodymai, nors ir malonūs, negalėjo patenkinti ambicingų jaunųjų birutininkų. Todėl dar kartą imtasi steigti savo chorą. Jam vadovauti pakvietė Tilžės ir Katinavos kantorių A. J. Niemanną. Naujasis „Birutės“ choras debiutavo 1909 m. vasario 14 d. žiemos šventėje. Nuo tada „Birutė“ vėl su dainomis, vaidinimais lankydavosi Klaipėdoje, Ragainėje, Lazdynuose, Žibuose, Piktupėnuose, Vyžiuose, Širvintoje, Natkiškiuose, Skaisgiriuose, ant Rambyno kalno, bet dažniausiai, kaip įsikurdama buvo pažadėjusi, suvokietėjusiuose pasienio miesteliuose. 

Daugelis kultūros veikėjų, o ypač M. Jankus suprato, kad neįkainuojamas dvasinis turtas, lietuvybės saugotoja ir nešėja yra lietuvių liaudies daina, kuri XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje dėl istorinių bei socialinių sąlygų, religinės situacijos, surinkimų įsigalėjimo Mažojoje Lietuvoje išgyveno nelengvus laikus. Jos arealas tolydžio siaurėjo. Dainą gožė vis labiau plintanti liuteroniška giesmė. 

Todėl jau nuo XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių M. Jankus savo leidykloje-spaustuvėje Tilžėje, šalia kitų leidinių, ima spausdinti lietuvių liaudies dainų tekstų bei lietuvių poetų eilių rinkinius: „Byrutės dainos: visiems tikriems lietuvininkams, ypačiai Byrutės draugams pavestos“ (Tilžė, 1891m. 2000 egz. 15 dainų), „Naujos dainos“ (Tilžė, 1892 m. 48 dainos), „Juokaunos dainelės“ (Tilžė, 1892 m., 2 dainos) bei tęsinys „Tėvyniškos dainos“, „Linksmos dainelės“ pavestos Lietuvos jaunuomenei (Tilžė, 1907 m.). Juose, šalia liaudies tekstų, atspausdintos abiejų Lietuvos dalių poetų – G. Sauerweino, V. Bruožio, J. Mikšo, F. Bajoraičio, M. Hofmano, K. Vanagėlio, A. Baranausko, Maironio, V. Kudirkos, P. Vaičaičio, paties M. Jankaus ir kt. eilės („Ant kalno malūnėlis“, „Ant kalno karklai siūbavo“, „Ei pūtė pūtė šiaurus vėjelis‘, „Oi skauda skauda mano širdelę“, „Sėdžiu už stalelio, žiūriu pro langelį“, Ei tu rūtele mano žalioji“, „Aš vis viens žalnieriukas“, „Iš marių krito juods debesėlis“, „Šėriau žirgelį per metelį“, „Po mano tėvo stiklo langeliu“, „Aukšti kalnai, margi dvarai“, „Padainuosiu gražią dainą“, o taip pat – „Jaunųjų lietuvininkų giesmelė“, „Byruta“, „Op! Op! Kas ten, Nemunėli“, „Lietuviška tu giminėle“ ir kt.). 

Šių rinkinių eilės ir dainos greitai paplito tarp lietuvininkų, jos dažnai skambėdavo draugijų šventėse, chorų pasirodymuose. Kai kuriems eilėraščiams žmonės pritaikydavo savo melodijas ir įvairiomis progomis dainuodavo. 

Draugijos pakilimą paskatino ir 1909 m. pradėtas leisti kovingas, drąsus draugijos laikraštis „Birutė“ („Byrutė“), propagavęs tautiškumo ir atgimimo idėjas, raginęs nesitaikstyti su svetimųjų siekiais galutinai asimiliuoti ir nutautinti lietuvininkus. Ypač kategoriškai savo straipsniuose lietuviškumą gynė J. Vanagaitis, nuolat griežtai primindamas: „Kalbėti lietuviškai!“  Jis ragino drąsiai, nesižeminant ir nesilankstant vadintis lietuviais, didžiuotis savo tauta: „Pranešame, jog nuo dabartinės mes ypačiai užimsim kovą su priešu, kuris lietuvių tautiškam atgimimui ir susipratimui labai pavojingas“ . 

„Birutė“, kaip ir Tilžės lietuvių giedotojų draugija, savo darbais, švenčių, koncertų, vakarų rengimu, choro pasirodymais, vaidinimasis ir kita lietuviška veikla rodė pavyzdį bei davė impulsą tautiškai nusiteikusiems Mažosios Lietuvos lietuviams, ypač jaunimui, burtis į naujas, atskiras savo vietovių lietuviškas draugijas, organizuoti chorus, vaidybos ratelius. M. Jankus bei J. Vanagaitis, kartu su kitais birutininkais (M. Gudaičius, A. Jonušaičiu) ir čia neliko nuošalyje, savo įkvėptomis prakalbomis, tikinimais, įrodinėjimais ragindami telktis ir veikti lietuvybės labui. 

Naujai besisteigiančios draugijos XX a. I – III dešimtmečiuose buvo vieninteliai kultūros židinėliai Mažosios Lietuvos miesteliuose ir bažnytkaimiuose, besirūpinantys lietuviškumo puoselėjimu, pasitelkiant chorinę dainą, giesmę, vaidinimus. 

Atsiradus nemažam draugijų skaičiui, kilo būtinybė koordinuoti jų veiklą. 1912 m. rugpjūčio 11 d. penkiolika naujųjų draugijų atstovų, suvažiavę į visuotinį susirinkimą, nutarė steigti bendrą instituciją – jaunųjų draugijų „Santarą“. Po kelių pasitarimų, apsvarsčius įstatų projektus bei įvairius pasiūlymus, 1912 m. spalio 6 d. Tilžėje įvyko steigiamasis „Santaros“ suvažiavimas. 

Suvažiavimas patvirtino „Santaros“ įstatus, išrinko valdybą. Į ją įėjo Vydūnas, M. Ašmutaitis, K. Urėdaitis, J. Margys, M. Gudaitis ir J. Vanagaitis. Visos „Santaros“ draugijos didžiausią dėmesį skyrė lietuvių kalbos gaivinimui, jos pozicijų stiprinimui, taip pat Lietuvos istorijos, chorinio bei teatrinio meno plėtotei. 

Praūžus Pirmajam pasauliniam karui, lietuviškam kultūriniam gyvenimui susitelkus Klaipėdoje (Tilžė liko Vokietijos sudėtyje), aktyvieji krašto lietuviai J. Vanagaitis, J. Bruvelaitis, M. Žvilius, J. Stikliorius, A. Brakas ir kt., jau kartu su iš Didžiosios Lietuvos atvykusiais kultūros veikėjais, toliau tęsė pradėtą kultūrinių organizacijų kūrimo darbą. Atgaivino per karą priblėsusios „Santaros“ veiklą, 1919 m. jos centrą iš Tilžės perkeldami į Klaipėdą, įstegė „Sandoros“, „Aukuro“ draugijas, Giedotojų draugijų sąjungą ir kt., savo sudėtyje įsteigusias chorinius bei orkestrinius kolektyvus. 

1922 m. pabaigoje „Santara“ jau turėjo 20 skyrių, kuriuose narių skaičius svyravo nuo 21 (Gvildžių „Kalne“) iki 140 (Katyčių „Vainike“). Visos „Santaros“ draugijos turėjo gausesnius ar mažesnius chorus. Stipriais ir meniškai pajėgiais chorais 1919 – 1923 m. garsėjo Klaipėdos „Aida“, Rūkų „Ąžuolas“, Šilutės „Daina“, „Priekulės „Viltis“ ir kt. 

Vis tik, didžiausią vaidmenį, koordinuojant atskirų kultūros organizacijų darbą, stiprinant jų materialinę bazę, puoselėjant lietuviškąją kultūrą ir meną Klaipėdos krašte suvaidino 1922 m. sausio 25 d. Klaipėdoje įkurta „Aukuro draugija tautos kultūrai kelti“, veikusi iki 1939 m. Draugija rengė literatūrinius vakarus, parodas, organizavo šviečiamojo pobūdžio paskaitas visuomenei, platino lietuviškas knygas, rūpinosi operos steigimu ir kt. Draugijos sudėtyje veikė vaidybos ratelis, statęs S. Kymantaitės-Čiurlionienės, Vydūno, Petro Vaičiūno, Butkų Juzės ir kt. pjeses. 1932 m. prie „Aukuro“ draugijos įsikūrė choras „Vaidilutė“, greitai tapęs vienu stipriausių Klaipėdos krašto mišrių chorų, vadovaujamas talentingo muziko, operos solisto, Klaipėdos muzikos mokyklos mokytojo S. Sodeikos. 1934 m. „Vaidilutė“ tapo įkurtos Klaipėdos operos choru, dalyvavusiu G. Verdi operos „Traviata“ ir Ch. Gounod operos „Faustas“ pastatymuose. 

Tarp „Aukuro“ draugijos steigimo iniciatorių ir aktyvių narių, šalia J. Stiklioriaus, A. Brako, J. Saugos, V. Gaigalačio, V. Gailiaus, M. Anyso ir kt., buvo ir M. Jankus bei J. Vanagaitis. Jie daugiausia prisidėjo prie „Aukuro“ draugijos bibliotekos formavimo, parodų, dramos spektaklių, literatūrinių vakarų rengimo, lietuviškų knygų platinimo, knygyno steigimo, koncertų, švenčių su dainomis organizavimo. 

Visos krašto giedotojų draugijos, tęsdamos „Birutės“ bei Tilžės giedotojų draugijos tradicijas, nuolat koncertuodavo įvairiose krašto vietovėse. Svarbiausia ir nuolatinė, kasmetinė draugijų susibūrimų, švenčių vieta buvo Rambyno kalnas, kurio geroji ir globojanti dvasia buvo M. Jankus. 

Rambyno šventės su muzika, dainomis, šokiais yra unikali Mažosios Lietuvos kultūrinio-muzikinio paveldo dalis. Alšėnas Pranys klausia: „kas gi ten, Bitėnuose ir Rambyne, tą viską darė?“ Atsako: „Be abejonės, pagrindinis „spiritus movens“, t. y. ašis, apie kurią ir toliau sukosi visas gyvenimas ir tvarka – buvo Mažosios Lietuvos kovotojas, vėliau už tai Patriarcho vardą gavęs, Martynas Jankus.“

Šventės Rambyne Vydūno ir M. Jankaus dėka tapdavo pakiliomis lietuvių tautos manifestacijomis. M. Katiliškis rašė: „Laivai plaukė Nemunu veždami dainuojančias ekskursijas iš Kauno, plaukė iš Klaipėdos, Kintų… Kupli ir balta Martyno Jankaus barzda plevėsavo ties aukuru“. 

M. Jankus ir J. Vanagaitis visokeriopai palaikė 1927 m. birželio 6-7 dienomis Klaipėdoje organizuojamos pirmosios Mažosios Lietuvos dainų šventės idėją ir prisidėjo ją ruošiant. Pasisekusi pirmoji Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventė, kurioje skambėjo vien lietuviškos dainos, kaip ir sekančios dvi (1933, 1938 m.), su kaupu išpildė M. Jankaus lūkesčius, puoselėtus nuo ankstyvos jaunystės. Jose didelis dėmesys buvo skiriamas Mažosios Lietuvos dainų ir giesmių repertuarui. Jų programoje skambėjo iškilioji liuteroniška giesmė „Pranaše didis“, A. Storostos „Tai ženkime artyn“, „Tai gėrėjosi manim motinėlė mylima“, „Kad žengiau per kiemužį“, „Vai kilau, kilau“, K. Janzo „Amžius po amžių“, P. W. Wolffo „Ir išdainavau visas daineles“ ir kt. Buvo atliktos ir Didžiosios Lietuvos kompozitorių dainos: Č. Sasnausko „O, kaip augtų“, „Kur bėga Šešupė“, J. Žilevičiaus „Pabuskim iš miego“, „Čia kraštas liūdnas“, „Anoj pusėj ežero“, Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, M. K. Čiurlionio „Šėriau žirgelį“ ir kt. 

II – osios dainų šventės atidaryme J. Vanagaitis, tuomet jau – Šaulių sąjungos Klaipėdos rinktinės pirmininkas, labai įkvėptai kalbėjo apie dainų šventės svarbą ir reikšmę Klaipėdos krašto lietuvių gyvenimui. Dėmesį šventei rodė patys aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai; kalbą pasakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius. 

Šalia plačios politinės, organizacinės veiklos, J. Vanagaitis reiškėsi ir kaip talentingas žurnalistas, publicistas, redaktorius, laikraščių leidėjas („Birutė“, „Draugas“, „Allgemeine Littauische Rundschau“, Sukūrys“, „Prekybos žinios“ ir kt.). 1938 m. jis sudarė, redagavo ir išleido (pats parašydamas nemažai tekstų) fundamentalų leidinį „Kovos keliais. Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti“, kuriame, šalia gausios, įvairias sritis apimančios informacijos, pateikta ir nemaža vertingos medžiagos apie Mažosios Lietuvos kultūrinio, meninio gyvenimo reiškinius.

M. Jankus, turėdamas savo spaustuvę taip pat redagavo bei leido ne vieną laikraštį („Garsas“, „Naujos žinios“ ir kt.). Abu jie bendradarbiavo „Lietuviškoje ceitungoje“ bei „Aušroje“. 

***

M. Jankus savo asmeniniu pavyzdžiu rodė kaip reikėtų saugoti ir puoselėti lietuvių liaudies dainą. Jo šeimos namuose muzikai buvo skiriamas ypatingas dėmesys, o daina, tapusi M. Jankaus ir jo artimųjų savastimi, nuolat skambėdavo šviesiuose patriarcho namuose. Didžiojo kambario kampe stovėjo pianinas, kuriuo namiškiai ir svečiai dažnai paskambindavo. Gražiai rašė P. Alšėnas: „Jau sutemus, po vakarienės, sėdėdamas savo aukštoje kėdėje, Martynas Jankus užtraukė senovišką, negirdėtą dainą. Kristupas jam pritarė smuiku. Elzė, tai įeidama, tai išeidama – irgi niūniavo. Atrodė, kad nuo Rambyno pūstelėjo senųjų dievaičių dvasia ir senoviškos dainos žodžiais ji liejosi į Jankų šeimos narių sielas“.  

M. Jankus žinojo be galo daug lietuvių liaudies dainų ir puikiai jas dainuodavo. 1925 m. J. Tumas Vaižgantas prisiminė, kad M. Jankus mokėjęs apie 200 dainų. Daininga, muzikali buvo visa M. Jankaus šeima, ypač dukra Elzė. Išlikusios užrašytos ir netgi įdainuotos į plokšteles M. Jankaus dainos šiandien yra brangintinas, turįs didelę išliekamąją vertę Mažosios Lietuvos lietuvių muzikinio paveldo palikimas. 1922 m. žymus lietuvių muzikas, Klaipėdos konservatorijos įkūrėjas S. Šimkus iš M. Jankaus užrašė 48 dainas su melodijomis. Vėliau, 1933 m. M. Jankus į Tautosakos archyvo plokšteles įdainavo 53 dainas, o jo dukra Elzė – 15. Tačiau, deja, šiuo metu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto fonotekoje belikusios tik devynios M. Jankaus įdainuotos dainos. 

1995 m. išleistoje knygoje „Lietuvininkų žodis“ publikuotos 37 M. Jankaus dainų melodijos: „Vai, kur nužėgliuos“, „Sėdžiu už stalelio“, „Anksti rytą rytužį“, „Už jūrelių, už marelių“, „Kol augau pas močiužę“, „Netankiai jojau tais vieškelėliais“, „Beauštančiai aušružėlei“, „Mamuže mano“, „Aš vis viens žalnieriukas“ ir kt. 

Dukra Elzė, reikia manyti, taip pat mokėjo nemaža savo krašto dainų. 1971 m. Kanados nacionalinio muziejaus Liaudies kultūros centro išleistoje plokštelėje „Rūtų vainikas“ yra trys E. Jankutės įdainuotos dainos: „Negi rūstas augau“ (šią dainą dažnai dainuodavo M. Jankus), „Labs ryts, labs vakars“ ir „Ei, žirge žirgeli mano“. 

M. Jankus į Lietuvos muzikos istoriją įėjo ir kaip žinomos, dažnai ir šiandien chorų atliekamos dainos žodžių autorius. Poetinis M. Jankaus talentas, jo eilės neliko nepastebėtos vieno žymiausių tarpukario Lietuvos kompozitorių, S. Šimkaus. Jis M. Jankaus eilėraščiui sukūrė chorinę dainą „Apynėlis“. 

Taigi, plačiašakėje M. Jankaus ir J. Vanagaičio visuomeninėje, organizacinėje, politinėje, leidybinėje veikloje, ryškia linija išsiskiria jų nuopelnai Mažosios Lietuvos meninei kultūrai. 


Susiję

Skaitiniai 4477704424568200814

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item