Aras Lukšas. „Liaudies gynėjai“ prieš lietuvių tautą

1944 metų gruodžio 3 dieną sovietinės Lietuvos Liaudies Komisarų Taryba ir Komunistų partijos Centro Komitetas priėmė nutarimą kiekviename valsčiuje įkurti ginkluotus būrius iš partinio ir sovietinio aktyvo. Okupantai šiuos būrius vadino „liaudies gynėjais“, o kaimų ir miestelių gyventojai netruko juos niekinamai praminti stribais. Prisiminkime, kas buvo tie stribai ir ką jie nuveikė, tarnaudami atėjūnams.

„Kai stribai į kaimą eina padaryti kratą, stalčiuj ieško jie banditų bliūde automatų. Už brezentinius batus, kelnes ir milinę šitie išgamos stribai pardavę Tėvynę.“ Ši ir daugybė kitų panašių Lietuvos kaimuose skambėjusių dainų taikliai apibūdina sovietinių okupantų parankinius – vadinamuosius liaudies gynėjus, pačios liaudies niekinamai vadintos stribais, skrebais, istrebokais. Šis pavadinimas kilo iš rusiško žodžio „istrebitel“ (naikintojas). Būtent taip okupantai iš pradžių vadino ginkluotus vietos gyventojų būrius, turėjusius padėti sovietų čekistams ir vidaus kariuomenei kovoti su lietuvišku ginkluotu pogrindžiu.

Pats sumanymas kurti naikintojų būrius nebuvo skirtas specialiai Lietuvai ir kilo kur kas anksčiau, nei į mūsų kraštą sugrįžo Raudonoji Armija. Jau pirmosiomis karo dienomis tokius būrius steigti nurodė pats NKVD vadovas Lavrentijus Berija. 1941 metų birželio 25-osios įsakyme visuose pafrontės rajonuose iš vietos komunistų aktyvo numatyta įkurti poros šimtų žmonių naikintojų batalionus, turėjusius kovoti „su priešo desantininkais ir diversantais“.

Tačiau bent jau Lietuvoje tokie būriai nespėjo nei susiorganizuoti, nei juo labiau, pasireikšti – frontas per kraštą ritosi žaibiškai, o ten, kur dar nebuvo pasirodę priešakiniai vokiečių daliniai, valdžią sėkmingai perėmė Birželio sukilėliai. Taigi, realizuoti sumanymą steigti sovietinių naikintojų būrius tapo įmanoma tik 1944-ųjų vasarą, Raudonajai Armijai vėl sugrįžus į Lietuvą.

Spruko, kas galėjo

Be abejo, visas šis procesas buvo diriguojamas iš Maskvos – naikintojų batalionų kūrimu rūpinosi NKVD Kovos su banditizmu vyriausioji valdyba (GUBB). Tačiau konkrečių užduočių įgyvendinimui buvo pasitelkta vietos partinė vadovybė, kuriai iš pradžių sekėsi nekaip.

LKP(b) CK pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus pasirašytame nutarime nurodoma įkurti profesionalių naikintojų batalionus Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose, o kitose apskrityse įkurti po tokį pat batalioną, kurį sudarytų kituose darbuose dirbantys, bet kovoti galintys asmenys. Kaip pastebi stribų veiklą nagrinėjęs istorikas Juozas Starkauskas, sukomplektuoti minėtų profesionalių batalionų vietos valdžiai tuomet taip ir nepavyko – jie atsirado gerokai vėliau, kai ginkluoto lietuviško pogrindžio spaudimas ėmė kelti rimtą grėsmę sovietinės valdžios egzistavimui daugelyje krašto vietovių.

Miesteliuose ir kaimuose kurti naikintojų batalionus sekėsi dar sunkiau. Tai matyti iš LSSR Vidaus reikalų liaudies komisaro Josifo Bartašiūno 1944 spalio 7-osios rašto NKVD sričių viršininkams, kuriame sakoma, jog tokie vienetai kol kas įsteigti tik Švenčionių, Utenos, Ukmergės ir Rokiškio apskrityse. Iškeltų uždavinių įgyvendinimą teko forsuoti. Taigi 1944 gruodžio 3 dieną LKP CK ir LSSR Liaudies Komisarų taryba priėmė nutarimą įkurdinti 30-40 naikintojų būrius kiekviename valsčiuje, o jų vadais skirti „autoritetingus ir narsius gerai išmanančius karinius dalykus asmenis“.

Ko buvo vertas tas išmanymas, o juo labiau autoritetas, pamatysime kiek vėliau. O dabar tik konstatuokime, kad, praėjus vos trims mėnesiams nuo minėto J. Bartašiūno rašto, stribų būriai jau veikė septyniolikoje apskričių. Tokį spartų „liaudies gynėjų“ pagausėjimą J. Starkus visų pirma aiškina tuo, jog įsirašiusieji į stribų būrius nebebuvo rekrūtuojami į Raudonąją Armiją ir taip galėjo išvengti fronto. Vis dėlto toks motyvas buvo silpnas – pasibaigus karui ir atšaukus mobilizaciją, didelė dalis vyrų nutarė, kad dabar yra laisvi ir į stribų būrius nebestojo. „Anksčiau į naikintojų batalionus daugelis ėjo, kad liktų vietoje, nebūtų mobilizuoti. O štai dabar atpuolė. (…) Pasitaiko pavienių atvejų, kai dezertyruojama iš naikintojų batalionų“ – 1945 liepos 10 dieną LKP(b) CK instruktorius Leonas Kučinskas rašė A. Sniečkui.

Iš tikrųjų tokių atvejų tikrai negalima pavadinti pavieniais – iš stribų, pasibaigus karui, spruko ar bent jau norėjo sprukti daugelis, tačiau tai padaryti ne visi išdrįsdavo, nes bijojo ir saviškių, ir partizanų. Vis dėlto pastarieji su pabėgėliais dažniausiai elgdavosi humaniškai, ypač tuomet, jei šie nebuvo spėję ypatingai „pasižymėti“. Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas knygoje „Daugel krito sūnų“ prisimena, kaip kovotojai pasigailėjo sučiupto stribo, kurį jau buvo ketinta sušaudyti, įsitikinę, kad jis iš tikrųjų ruošėsi pasitraukti iš naikintojų būrio, prieš tai paleidęs vieną suimtą laisvės kovotoją.

Žinoma noras grįžti į normalų gyvenimą nebuvo vienintelė ir svarbiausia bėgimo iš stribų būrių priežastis. Svarbiau buvo tai, kad jau antroje 1945-ųjų pusėje Lietuvoje smarkiai sumažėjo NKVD kariuomenės, tad paskubomis surinktiems ir niekada parako neuosčiusiems „liaudies gynėjams“  teko akis į akį susiremti su gerai organizuotais ir apmokytus vadus turėjusiais Lietuvos partizanais. Nenuostabu, kad iki metų pabaigos vien Alytaus ir Lazdijų apskrityse buvo nukauta pusė ten veikusių stribų, o likusieji ėmė dezertyruoti.

Visuomenės šiukšlės

Paniką tarp ginkluotų kolaborantų sėjo jau pati partizanų pasirinkta taktika: stribų būstinės buvo naikinamos tokiais galingais ginklais kaip bazukos, prieštankinės ar fosforinės granatos, palikdavusios griuvėsius ir kalnus lavonų. Vis dėlto svarbiausias partizanų tikslas buvo ne sunaikinti kuo daugiau kolaborantų, o juos įbauginti, pakrikdyti ir priversti atsisakyti savo amato. Partizanų požiūriu stribai buvo niekšai, išdavikai, bet vis dėlto savi lietuviai, kurių kraujas mažai tautai taip pat brangus. Tą liudija kad ir tokie knygoje „Partizanai“ paskelbti laisvės kovotojų vado Juozo Lukšos-Daumanto prisiminimai:

„Partizanai dėjo visas pastangas juos pakrikdyti, kad nelietų kraujo lietuviai prieš lietuvius. Ši akcija buvo pradėta asmeninių kontaktų ir atsišaukimų forma, kartais nevengiant nė jėgos. Neretai šių stribų eilėse buvo partizanų draugai ar jų giminės. Partizaninės akcijos dėka stribai ėmė krikti: vieni pasitraukė iš viešojo gyvenimo, kiti net pas partizanus prisiglaudė. Stribais pasiliko tik tie, kas jau nepriklausomos Lietuvos laikais pasireiškė kaip nepageidautinas kriminalinis elementas – visuomenės šiukšlės“.

Šie žodžiai pasitvirtino po 1948-ųjų, kai svarbiausiu stribų darbu tapo nebe pagalba kovoje su ginkluotais partizanais, o masiniai beginklių Lietuvos žmonių trėmimai – tuomet turbūt neliko nė vienos tremiamųjų sodybos, kuriuos nebūtų apvogę ir apiplėšę „liaudies gynėjai“. O ką jau kalbėti apie pirmuosius pokario metus, kuomet taikius kaimo gyventojus užgriuvę stribai pasižymėdavo tokiu žiaurumu, kurio sau neleisdavo jokie okupantai. Bet prie to dar sugrįšime. O kol kas pažiūrėkime, koks buvo stribo tarnybą pasirinkusių žmonių socialinis statusas ir išsilavinimas.

Kaip pastebi J. Starkauskas, į stribų išsilavinimą nebuvo kreipiama jokio dėmesio. Pakako vien to, kad žmogus moka šaudyti ir ne visada būna girtas. Iš šio autoriaus monografijoje pateikiamos lentelės matyti, kad net 1952-ųjų pradžioje vos kas šeštas stribas buvo baigęs daugiau nei penkias klases, o kas trečias nesugebėjo baigti pradžios mokyklos ar buvo visiškas beraštis. Tiesa, nuo 1950-ųjų stribus mėginta šiek tiek šviesti, tačiau šis švietimas apsiribojo tik komunistinių dogmų kimšimu ir „klasinės sąmonės“ ugdymu. Kitko neraštingiems okupacinės valdžios įrankiams nė nereikėjo.

O štai vadinamoji stribų socialinė padėtis dažniausiai buvo rašoma „iš lubų“, todėl patikimų duomenų apie ją nėra. Išlikę paskiri dokumentai liudija, kad absoliučią jų daugumą sudarė kaimo samdiniai ir varguomenė, nors vėliau sovietinė propaganda ir aiškino apie nežinia iš kur stribų gretose atsiradusius darbininkus bei inteligentus.

Tačiau ar apsisprendimą žudyti į mišką išėjusius aplinkimų kaimų gyventojus arba plėšti kaimynų sodybas galėjo lemti turtinė padėtis? Jei taip, tai daugelis vargingesnių kaimo žmonių nebūtų rėmę partizanų. Tad čia matyt svarbesnė buvo į stribus nuėjusiųjų moralė, kurios negali atspindėti jokia statistika. Užtai ją puikiai atspindi knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ pasakojamos istorijos. Vienoje iš jų kalbama apie Subačiaus stribą Juozą Ramoną, karą turėjusius po 20 hektarų žemės. Šis kaimo nemėgstamas vidutiniokas tiek nekentė savo kaimynų, kad 1944 metų gruodžio 14 dieną nužudė devynis kaimo jaunuolius ir senuką. Arba apie Subačiuje gyvenusį ir stribu tapusį kažkokį Drąsutį, kuris, suimant pažįstamus ir kaimynus kutus stribus agituodavo tokiais žodžiais: „Vedam, nušaunam, surašysim aktą, kad bėgo, ir bus baigta“.

Vargu ar reikia pridurti, kad tokiems stribams (o jų bent jau po 1946-ųjų liko absoliuti dauguma) buvo kur kas smagiau kovoti su beginkliais, net stoti į kautynes su Lietuvos partizanais. Tad nenuostabu, kad net čekistų vadovybė į stribų dalyvavimą šiose kovose žiūrėjo daugiai nei skeptiškai. Šis nepasitenkinimas išryškėjo dar 1945-aisiais, kai, sumažėjus NKVD kariuomenės, stribus mėginta stumti į pirmąsias kovos su partizanais linijas. Ko buvo verti stribai tokiose kovose, puikiai iliustruoja 1945-aisiais rašyta LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojo Piotro Kapralovo raštas, kurioje sakoma: „Pastaruoju metu konstatuojama daug atvejų, kai liaudies gynėjai, susidūrę su banditais, nestoja į mūšį, o išsibėgioja“. Dokumente reikalaujama kuo greičiau išaiškinti stribams, kad visi, pabėgę iš mūšio vietos ar praradę ginklą bus laikomi išdavikais ar atiduoti teismui.

Žudė šeimas, degino sodybas

Nežinia, ar tokie bauginimai galėjo būti veiksmingi, mat stribai net ir norėdami negalėjo būti lygiaverčiais partizanų priešininkais. Tad 1946-ųjų metų pavasarį „liaudies gynėjams“ buvo patikimas jau kur kas kuklesnis vaidmuo – saugoti nuo partizanų puolimų valsčių centrus. Tačiau ir su šiuo uždavinių jie nesusidorojo, tad jį teko perimti vidaus kariuomenei. Tuo metu apskričių ir valsčių centruose įkurdinus 200 čekistinės kariuomenės dalinių, stribai apskritai atsidūrė partizaninio karo nuošalėje – jie vos galėjo apsaugoti sovietinius aktyvistus ir patys save bei pasitarnaudavo čekistams kaip vedliai ir vertėjai.

Užtai stribai galėjo atsigriebti, kovodami su žuvusiais partizanais. Būtent jiems buvo patikėtas juodžiausias darbas – vežti žuvusiųjų lavonus į NKVD būstines (neva atpažinimui). Būtent stribai numesdavo žuvusiuosius miestelių aikštėse, būtent jie stebėdavo, ar kas neateis apraudoti savo sūnaus, vyro, brolio. Būtent jie, liedami įtūžį ant kritusių priešų, sudarkydavo jų kūnus.

Tačiau dar didesnį pyktį stribai išliedavo ant taikių kaimų gyventojų. Pakakdavo tik menkiausio įtarimo, kad žmogus palaiko ryšį su partizanai (o dažniai nereikėdavo ir to), kad būtų išžudyta visa šeima, negailint nei seno, nei mažo. O ką jau kalbėti apie išplėštas ir sudegintas sodybas – tokie dalykai ypač 1944-1946 metais buvo tapę kaimų kasdienybe.

Turbūt nerasime prisiminimų apie pokarį, kuriame nebūtų minimas protu nesuvokiami stribų nusikaltimai. Bene labiausiai žiaurumu išgarsėjo vienas Grinkiškio stribų vadas pavarde Rapolas – vien skaitant 1993-aisiais„Laisvės kovų archyve“ paskelbtus liudytojų prisiminimus apie šį monstrą šiurpsta oda. Štai ką apie stribų vado žvėriškumą pasakoja vienas Eitvilų kaimo gyventojas: „Ką jis su Mikuckiu padarė! Kažkas įskundė, kad jis turi ryšį su banditais. Tai atvažiavęs ėmė tardyti. Mato, kad nieko neišgaus, įsiuto. Tuo tarpu Mikuckienė blynus kepė. Nutvėrė iš lovytės mėnesio vaiką, išvystė ir — ant keptuvės. (…). Mikuckienė per keletą minučių paliko balta kaip popierius. 27 metų moteris pražilo akimirksniu. O Rapolas jį varto klykiantį, riebaluose kepa. Mikuckas visai nesavas kaltes prisiėmė ir jį vargšą sušaudė.“

Tai, kad tokių kaip Rapolas buvo ne vienas ir ne du, rodo ne tik liudytojų prisiminimai, bet ir pačių čekistų dokumentai, kuriuose nuolat kalbama apie „revoliucinio teisėtumo pažeidimus“, stribams vykdant užduotis. Kai kurie, itin žiaurumu pasižymėję stribai būdavo atleidžiami iš tarnybos ar net teisiami. Nuteistas buvo ir minėtas Rapolas, tačiau labai greitai jis buvo grąžintas į stribų būrį ir tęsė savo juodus darbus. O Lietuvos SSR NKVD vadovas J. Bartašiūnas net rado paaiškinimą tokiai stribų saviveiklai – viename įsakyme jis teigia, kad nusikaltimus vykdo į stribų būrius įsiskverbę „priešiški elementai, kurie savo veiksmais (…) tyčia diskredituoja NKVD organus, darbo žmonių akyse griauna vietinių valdžios organų autoritetą, gadina pačius liaudies gynėjus“.

Partizanų bijojo kaip ugnies

Taigi, nors kai kurie stribai pačių čekistų būdavo įvardinami kaip „priešiški elementai“ ir jau po to teisiami, tikrojo teisingumo jie susilaukdavo tik iš partizanų. Daugelis jų buvo sunaikinti per surengtas netikėtas pasalas, ypač tuomet, kai stribai į kaimus būdavo siunčiami nedideliais būreliais, tarkime, tikrinti, kaip laikomasi pasų režimo. Nemažai tokių pasalų aprašymų galima rasti čekistų dokumentuose, kuriuos savo monografijoje cituoja J. Starkauskas. Štai vienas tokios akcijos pavyzdys: „1948 m. rugpjūčio 31 d. Kupiškio krašto partizanai surengė pasalą Geležių valsčiaus stribams. Gavę pranešimą, kad partizanai išsivedė vieno valstiečio karvę, 7 stribai, vadovaujami operatyvininko V. Užupio, sekė karvės pėdomis ir prie Daukšėnų kaimo pateko į pasalą. Puslankiu išsidėstę partizanai į jų tarpą įėjusius stribus iššaudė. Žuvo minėtas operatyvininkas ir 6 stribai: K. Vilčiūnas, A. Matasovas, P. Meškinis, V. Nagrackas, P. Šaulinskas, V. Valiukas. A. Nagrackas buvo lengvai sužeistas. Partizanai paėmė kulkosvaidį, automatą, 6 šautuvus ir 2 pistoletus“

Iki 1946-ųjų pavasario atpildo stribai sulaukdavo ir partizanams užėmus valsčių centrus ir miestelius Viena iš didžiausių tokių atakų įvyko 1945 metų vasario 12-osios naktį Miroslave, kaip miestelį nedidelėmis grupėmis iš įvairių krypčių netikėtai užėmė maždaug šimtas partizanų. Trimis kulkosvaidžiais apšaudę NKVD būstinę, kovotojai įsiveržė į astatą ir nukovė ten buvusius tris stribus bei apylinkės įgaliotinį. Dar septyni nespėję išsilakstyti stribai buvo surinkti iš namų ir taip pat sušaudyti. Po šio įvykio buvo įsakyta visus Alytaus apskrities stribus perkelti į kareivines.

Tokie žaibiški antpuoliai mirtinai įbaugindavo stribus. Kaip knygoje „Partizanai“ pasakoja J. Lukša-Daumantas Vilkaviškio apskrities Gižų miestelyje stribų būstinę kovotojai padegė fosforinėmis ir prieštankinėmis granatomis. Tuomet stribai sulindo į rūsį, kuris po pusvalandžio taip pat buvo padegtas. Pasak prisiminimų autoriaus tuomet  „apie 30 bolševikų užduso liepsnose, o kiti buvo partizanų nukauti tarpduryje“.  Labai greitai apylinkėse pasklido gandai, kad ateityje partizanai naudos dar galingesnius ginklus, tad visi stribynai bus neišvengiamai sunaikinti. J. Lukša-Daumantas rašo, kad po šios operacijos daug stribų pradėjo trauktis nuo okupantų: vieni pasislėpė, kitu tiesiog metė savo amatą, o treti perėjo pas partizanus.

Tačiau aktyvios partizanų kovos ėmė pamažu silpnėti. Daug kovotojų žuvo mūšiuose, kiti buvo sunaikinti, pasitelkus milžinišką šnipų, išdavikų ir provokatorių armiją. 1954-aisiais ginkluotas pasipriešinimas okupantams užgeso. Nereikalingi tapo ir stribai. Nurodymas likviduoti jų formuotes atėjo iš Maskvos, kadaise įsakiusios juos kurti. 1954 metų birželio 19 LSSR Ministrų Tarybos pirmininkas Kazimieras Liaudis gavo tokį SSRS KGB pirmininko pavaduotojo Konstantino Lunevo raštą: „Pagal iš Jūsų gautą informaciją ir vietoje susipažinus nustatyta, kad liaudies gynėjų būrių kovotojus Lietuvos SSR valstybės saugumo organai daugiausia naudoja įvairiose saugojimo priemonėse. Tuo pat metu šių būrių išlaikymui išleidžiamos didelės valstybės lėšų sumos. Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvoje liaudies gynėjų būriai šiuo metu neturi lemiamos įtakos likviduojant ginkluotų gaujų likučius, Valstybės saugumo komitetas prie SSRS MT mano, jog būtina, suderinus su partijos organais, artimiausiu metu iki minimumo sumažinti liaudies gynėjų būrių etatus ir 1954 m. pabaigoje būrius visai išformuoti.“

Išdavikams – atminimo lentos

Kaip matome, net ir pati čekistų vadovybė pripažino, jos iš stribų kovojant su ginkluotu pogrindžiu nebuvo jokios naudos. Tai, kad šios ginkluotos gaujos sugeba kovoti tik su taikiais kaimų gyventojais, buvo aišku jau 1946-aisiais. Tad kodėl reikėjo taip ilgai laikyti šiuos girtuoklius, plėšikus, vagis ir žudikus?

Atsakymą į šį klausimą galime rasti LSSS Valstybės saugumo ministro Dmitrijaus Jefimovo kalboje, pasakytoje 1948 metų lapkričio 23-osios LKP(b) CK XVII plenume: „Politiniais sumetimais pagrindine ginkluota jėga kovoje su banditizmu turi būti ne armijos kareiviai, o būriai iš vietos žmonių, t. y. liaudies gynėjų būriai ir ginkluotos aktyvo grupės.“ Kitaip sakant, visas stribų judėjimas iš esmės buvo reikalingas pademonstruoti, kad su „buržuazinių nacionalistų gaujomis“ kovoja ne atėjūnai, ne okupantai, o patys vietos gyventojai, entuziastingai remiantys sovietų valdžią.

Okupacinė valdžia neliko skolingą savo pastumdėliams. 1954-aisiais atleisti stribai, nors dėl menko išsilavinimo ir nepasiekė didelių karjeros aukštumų, buvo įtaisyti į šiltas vietas – tapo brigadininkais ar net  kolūkių pirmininkų pavaduotojais ir buvo garbinami iki pat sovietmečio pabaigos. Pasak J. Starkausko, stribų šlovinimo apogėjus buvo pasiektas 1984-aisiais, kaip prie rajonų stribų būstinių buvo kalamos memorialinės lentos, o vidurvasarį į Vilniuje surengtą sąskrydį susirinko 600 Tėvynės išdavikų. Iš sąskrydžio tribūnos skambėjo LKP CK kreipimasis, kuriame sakoma: „Neįkainojamą į pasiaukojančią kovą su klasiniu priešu įnešė tuo metu partijos sprendimu sukurtų liaudies gynėjų būrių kovotojai, kurių branduolį sudarė buvę partizanai, Raudonosios armijos kariai ir vadai. Pagal širdies liepimą į jų eiles įstojo darbininkai, samdiniai, mažažemiai valstiečiai, geriausi inteligentijos atstovai“. Šiam melui pritariamai linksėjo prezidiume sėdintys sovietinės Lietuvos artiniai funkcionieriai: Petras Griškevičius, Rimgaudas Songaila, Nikolajus Dybenka ir Algirdas Mykolas Brazauskas, kuriam bus lemta tapti pirmuoju nepriklausomos Lietuvos prezidentu.

O ir atkurtoje mūsų valstybėje stribai jautėsi gana komfortiškai. Nedaugelis iš jų sulaukė teismo o ir tie, kurie sulaukė, dažniai atsipirko tik simbolinėmis bausmėmis. Šiandien buvusių ginkluotų kolaborantų beliko tik saujelė. Tačiau jų dvasia, deja, tebėra gyva. Ji nesibaigia su ana pokario karta. Ji pasireiškia kaskart, kai įnirtingai ginami okupantų palikti stabai ar kolaborantų paminklai. Kai šlovinamas ar pateisinamas kaimynų žemes grobiantis agresorius. Kai niekinami ir juodinami Lietuvos partizanų vadai, atidavę savo gyvybę už visų mūsų šiandieną. Ir kol taip bus, negalėsime jaustis laisvi.

Šaltinis: luksas.blog