Apie Europos Žmogaus Teisių Teismą – iš pirmų lūpų (I)

laisvavisuomene.lt

Kviečiame skaityti interviu su Boštjanu M. Zupančičiumi, 1998–2016 m. ėjusiu Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) teisėjo pareigas, buvusiu Slovėnijos Konstitucinio Teismo teisėju bei JT komiteto prieš kankinimus viceprezidentu. Šis interviu pirmą kartą buvo paskelbtas š. m. gruodžio 5 d. žurnale „Valeurs actuelles“.

– Pone Zupančičiau, ar po aštuoniolikos darbo EŽTT metų galėtumėte pasakyti, kam tarnauja šis neeilinis organas: įtvirtinti teisingumui ar tam tikram visuomenės modeliui, o galbūt abiems?

– Puikus klausimas. Tas yra teisingumas? Iš esmės Europos Žmogaus Teisių Teisme teisinis procesas naudojamas konfliktams tarp asmenų ir valstybės spręsti. Jei valstybė pripažįstama kalta, asmuo laimi prieš valstybę: taigi šis procesas apima antiautoritarinės valstybės modelį. Tai – Hobbeso Leviatano pralaimėjimas.

– Yra keletas žmogaus teisių doktrinų, kurios praktikoje lemia skirtingus teisinius sprendimus. Ar EŽTT yra sutarimas dėl žmogaus teisių supratimo? Ar jis skiriasi nuo konvencijos rengėjų supratimo?

– EŽTT turi 47 signatarus ir 47 teisėjus. Jie neturi nei bendro supratimo apie žmogaus teises, nei bendros filosofijos. Tačiau jie turi bendrą teisinį pagrindimą, kuris jiems leidžia išspręsti svarstyti pateikiamus konfliktus.

Konvencijos tėvai taip pat neturėjo aiškaus žmogaus teisių supratimo. Tačiau jiems buvo padaryta bendra įtaka, susijusi su amerikietiška Strasbūro pasiūlymo kilme. Kadangi teismas rėmėsi anglosaksų teisiniu modeliu, jis buvo skirtas praktiniam konfliktų sprendimui, o ne principiniam teorinių pozicijų priėmimui.

– Remiantis šiuo pragmatizmu, kokios yra EŽTT sprendimų filosofinės ir ideologinės prielaidos?

– Vardan aiškumo pasitelkime pavyzdžius.

Byloje Lautsi prieš Italiją (2011) viena iš penkių teisėjų kolegijų priėmė sprendimą, kad Italija turi panaikinti įstatymą, reikalaujantį valstybinių mokyklų klasėse demonstruoti Nukryžiuotąjį, kadangi jis prieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijai (toliau – Konvencija). Tai paskatino didelį visuomenės sujudimą. Tuomet byla pateko į EŽTT Didžiąją kolegiją, kuri panaikino ankstesnį teisėjų kolegijos sprendimą.

Byloje Lambert ir kiti prieš Prancūziją (2015) teismas paskelbė neįtikinamą nuosprendį, kad p. Lambertas neturėjo teisės į gyvybę, nors ir pripažino jį juridiniu asmeniu [vert. past. – rezonansinė byla dėl gyvybę palaikančių aparatų atjungimo ligoniui]. Byloje Delfi A.A. prieš Estiją (2015) teismas ryžtingai gynė žodžio laisvę internete, o byloje E.S. prieš Austriją nusprendė, kad šventvagystė (kalbant apie Mahometą) yra nusikaltimas. Šios bylos (ypatingai Lautsi) dviprasmiškos ir sudėtingos. Kodėl? Kadangi teismas iš tikrųjų pradėjo nuo numanomų, ideologinių ir politinių prielaidų, kurias vėliau užgožė techninių detalių dūmų uždanga.

Šių bylų yra daugybė, ir šią problemą reikėjo išspręsti EŽTT paisant valstybių veiksmų laisvės (angl. margin of appreciation of States) ir susilaikant nuo kišimosi į grynai politinius sprendimus. Vis dėlto bėgant metams EŽTT palaipsniui vis mažiau save ribojo, šimtuose savo sprendimų nurodydamas, kad Konvencija yra „gyvas instrumentas“, todėl turi būti aiškinama „atsižvelgiant į šios dienos sąlygas“, tokiu būdu leidžiant išplėsti jos taikymo sritį. Dar kartą pabrėžiu, kad EŽTT vaidmuo turėtų būti tiesiog išspręsti konkrečius nesutarimus tarp asmenų ir valstybės.

– Ar „žmogaus teisės“ egzistuoja savaime kaip prigimtinio teisingumo idealas?

– Žmogaus teisės savaime neegzistuoja; tiksliau žmogaus teisės yra tik tos teisės, kurias galima ginti EŽTT ir kurios jo tokiomis pripažįstamos. Žmogaus teisių nėra, yra tik galimybė kreiptis į teismą, šiuo atveju – į EŽTT. Visa kita yra literatūra. Po karo žmogaus teisės buvo amerikiečių ideologinė demonstracija Sovietų Sąjungai ir šalims, esančioms už geležinės uždangos. Kai aštuntajame dešimtmetyje buvau Harvarde, manėme, kad tai yra akivaizdu.

Šiais laikais to pasakymas yra beveik šventvagystė, nes žmogaus teisės nebėra tik ideologija, jos tapo religija. Kokiam tikslui? Akivaizdu, kad ką nors pateisinti – nuo migracijos iki neapykantos kalbos. Panašu, kad žmogaus teisių gynėjams netrukdo, kad niekas nežino, kas jos iš tikrųjų yra. Priešingai, šis miglotumas jiems pasitarnauja, kadangi vykdydami savo propagandą jie viską, ką laiko politiškai naudinga, gali demonstruoti kaip žmogaus teises. Tačiau ar vaikas neturi teisės į gyvenimą iki gimimo? Atrodo, kad niekas nėra pasirengęs suteikti negimusiam vaikui teisinio subjekto statuso, kuris jam buvo suteiktas nuo pat romėnų teisės laikų.

Laukite tęsinio.

parengta pagal 'About the ECHR: Full Interview with Boštjan M. Zupančič'