Andrius Švarplys. Elitistinės demokratijos lavonas

propatria.lt nuotr.

Pastaruoju metu matomas susirūpinimas Lietuvos demokratija.

Ne tik Lietuvoje vyksta esamos sistemos erozija, tai būdinga visam Vakarų pasauliui. Tik vyksta ne demokratijos krizė, bet partinės nomenklatūros, susitapatinusios ir nusavinusios „vieninelį žaidimą mieste“, valdymo korekcija. „Dešinė“, „Liberalizmas“ ir „Kairė“ dramatiškai keičia turinį. Žodžiai neatitinka tikrovės. 

Atstovaujamojoje demokratijoje neliko atstovavimo. Žmonių išgyvenamas pasaulis atsiskyrė nuo politikos ir staiga pasirodė, kad visų išgirtoji liberalioji demokratija neatstovauja savo piliečių. Atsiskleidė, kad ligšiolinė sistema sėkmingai užtikrina tų pačių partinių struktūrų išlikimą valdžioje per pragmatinius Kairės ir Dešinės mainus (A. Merkel Vokietija yra ryškiausias pavyzdys). Kitaip tariant, politika sutechnokratėjo ir pagimdė savotišką demokratinėmis sąlygomis suvešėjusią partinę nomenklatūrą. Kylantis nusivylimas iš apačios naudojasi visomis įprastomis procedūrinės demokratijos taisyklėmis ir nekvestionuoja jų, tačiau nomenklatūra (partinis, žiniasklaidos ir akademinis/ekspertinis elitas) pajutęs grėsmę sau jau trimituoja apie grėsmę demokratijai.

Beje, Lietuvos politologai yra nemažai prisidėję prie lietuviškosios partinės nomenklatūros susiformavimo. Ne vienas iš pasirašiusiųjų yra dalis jos, t.y. dirbęs ir viešai kalbėjęs ne bendro gėrio, bet interesų grupės naudai. Beveik visi Lietuvos politologai dar visai nesenai unisonu skalambijo apie tiesioginių merų rinkimų grėsmę demokratijai, tai vadindami populizmu ir vartų atvėrimu Rusijos įtakai...

Tik įsiklauskite į šį politologų sakinį: „... supaprastinamas naujų politinių jėgų atėjimas, kurios visko mokysis ir viską pradės iš naujo.“ Savaime jis teisingas, bet, atleiskite, procedūrinės demokratijos sampratoje nėra nieko kas draustų susikompromitavusio elito pakeitimą nauju. Naujokai mokysis, bet kokiu pagrindu juos iš anksto vertiname kaip grėsmę demokratijai? Ir dar nuo nuo demokratijos ir atstovavimo nutolusių partijų naudai?

Lietuvos politologų laiškas yra persmelktas elitizmo. Jie įsikibę į institucinę (tradicinės politologijos) demokratijos sampratą ir nemato, kad iš jos likusi tik iškamša. Jie teisūs dėl sistemos destabilizavimo, bet nemato, kad esama sistema netekusi turinio.

3 procentai („Valstiečių“, Armonaitės-Šimašiaus...) ir 5 procentai (konservatorių, politologų...) yra to pačio lauko dvi pusės. Tai tarsi dvi skirtingos gydytojų komandos, susiginčijusios kurį masažą – klasikinį ar aromaterapinį – reikėtų taikyti lavonui. Mums nereikia rinktis kurios nors pusės. Mums reikia koreguoti patį lauką. Mums būtinai reikia išsaugoti demokratiją, bet išvalyti nomenklatūrinius jos elementus... kurie darys ir daro viską, kad apsaugotų savo privelegijas demokratijos vardu.

Priešingai nei mano šie politologai, demokratijos esmė nėra laisvi ir sąžiningi rinkimai. Tai tik procedūrinė demokratijos samprata. Ji būtina, bet neapsaugo nuo to, kas yra atsitikę Lietuvos ir Vakarų politikoje – geležinio oligarchijos ir biurokratijos dėsnio. Demokratijos turiniui reikia tikėjimo bendru gėriu, reikia realaus atstovavimo, kuris neįmanomas be tikėjimo, be metafizikos, be įsipareigojimo, be aristos, be demos.

Demokratijai reikia šaknų – nepaperkamo tikėjimo teisingumu. Senovė žinojo: iustitia est fundamentum regnorum. Politologai siūlo tikėjimą procedūra ir ekspertais, t.y. biurokratine valdžia.

Jie teisūs, kad „valstiečių“ siūlomas sprendimas (3proc.) nėra susirūpinimas demokratija (nors grynai techniškai jis išplečia demokratiją), bet siauras interesų grupių aptarnavimas. Jie dar labiau teisūs dėl žaidimo taisyklių keitimo prieš rinkimus. Bet jie žymiai labiau neteisūs tuo, kad ilgą laiką niekinę pilietinę demokratiją, susisaistę su politiniais interesais, neteisingus valdžios piktnaudžiavimus interpretavę pagal „normalų“ interesų grupių varžymąsi dėl valdžios (tą pačią procedūrinės demokratijos sampratą), demokratinius žmonių poreikius vadinę populizmu, dabar griebiasi demokratijos sergėtojų vaidmens. Dėl šios priežasties visos negausios laiške esančios nuorodos į pilietinę visuomenę, pasitikėjimą, konsensusą su visuomenės grupėmis virsta butaforija.

Tiek „valstiečių“, tiek politologų laiške ginama demokratija yra jokia demokratija. Abudu tokiu gina valdžios demokratiją, biurokrartinę demokratiją, tik iš skirtingų perspektyvų.

P.S. čia yra smulkus politologinio susirūpinimo demokratija koncentratas:

Prof. T. Janeliūnas, 2019.12.12: „Todėl verčiau būtų rinktis kitą sistemos demokratinimo kelią – konsensuso su visomis visuomenės grupėmis, net jei laikome jas priešiškomis, paiešką ir aktyvesnį piliečių bei skirtingų sričių ekspertų įtraukimą į teisėkūros procesus.“

Prof. T. Janeliūnas, 2019.12.01: „Jūs esate: „valstybės parazitai“, „posovietiniai juokdariai“, „gyvieji numirėliai“, „savarankiškai negalintis išgyventi parazitai“, „ūsuoti bebrai“, „elementarūs sovietiniai mulkiai“, „politinės atmatos“, „pakvaišę karščiuojantys ligoniai“.

P. P. S. Lietuviškos politologijos 7 didžiausios nuodėmės daugmaž chronologiška tvarka:

1. Teisingumo ir teisinės valstybės paniekinimas R. Pakso apkaltos procese 2003-2004 m. - teisės ir politikos suplakimas bei to aptarnavimas.

2. Teisinės valstybės paniekinimas 2006-7 m. VSD ir 2012 m. FNNT skandaluose (V. Pociūno, E. Kusaitės bylose).

3. Teisingumo, teisinės valstybės paniekinimas ir pilietinės demokratijos paniekinimas Pedofilijos byloje 2009-2019 m.

4. Pilietinės demokratijos paniekinimas ir teisinės valstybės paniekinimas „Žemės referendumo“ atveju 2014 m.

5. Pilietinės demokratijos paniekinimas dėl tiesioginių merų rinkimų bei nepartinių piliečių judėjimų dalyvavimo rinkimuose.

6. Pilietinės demokratijos, pliuralizmo, žodžio laisvės paniekinimas Nacionalinio transliuotojo (LRT) klausime.

7. Teisingumo, pilietinės demokratijos ir teisinės valstybės paniekinimas Norvegijos „vaikų atiminėjimo“ ir Lietuvos naujojo įstatymo klausime.