Ramūnas Aušrotas. Ar iš tikrųjų ugdymas namuose prieštarauja geriausiems vaiko interesams?

Pranešimas, skaitytas 2019 m. lapkričio 6 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Teugdo šeimos laimingus vaikus“

LR Seime po truputį juda į priekį Švietimo įstatymo pataisos, numatančios ugdymosi šeimoje įteisinimą. Seimo Švietimo ir mokslo reikalų komitetas iš esmės pritarė Švietimo įstatymo papildymui, kad Lietuvoje būtų įteisinta nauja ugdymo forma – ugdymasis namuose, nepaisant neigiamos Vyriausybės išvados, kad tokios mokymosi formos įteisinimas prieštarautų geriausiems vaiko interesams, nes būtų neišklausoma vaiko nuomonė. Ar iš tikrųjų taip?

Jei tai būtų tiesa, tai daugelis Europos valstybių, kurios yra ratifikavusios Vaiko teisių konvenciją, negalėtų vaikų ugdyti namuose, bet jos tai daryti gali. 2017 m. duomenimis, tokių valstybių Europoje buvo 19. Tad ugdymosi namuose forma automatiškai geriausiems vaiko interesams neprieštarauja.

Pagal Vaiko teisių konvenciją, valstybei ir jos institucijoms yra privaloma vadovautis prielaida, kad vienas ar kitas tėvų sprendimas, daromas dėl vaiko, atitinka jo interesus, nebent būtų įrodyta kitaip. Valstybei, imantis veiksmų prieš tėvus (ypač atskiriant vaikus nuo tėvų), egzistuoja pareiga įrodyti, kad ji veikia dėl vaiko interesų.

Taigi, jei tėvai pasirenka vieną ar kitą ugdymo formą, kuri valstybėje yra legali, toks tėvų pasirinkimas automatiškai negali būti vertinamas kaip neatitikimas geriausių vaiko interesų.

Būtent todėl vaiko nuomonės išklausymo, kaip įstatyminės sąlygos, kad tėvai galėtų parinkti savo vaikui švietimo įstaigą ir (ar) mokymosi formą, vaiko teisę į mokslą reglamentuojančiuose įstatymuose nėra. Taigi, tėvų sprendimas parinkti savo vaikui ugdymosi namuose formą turi būti vertinamas kaip atitinkantis vaiko interesus, nebent būtų įrodyta kitaip.

Tėvų teisė parinkti savo vaikams ugdymosi formą kyla iš Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 1 papildomo protokolo (iš dalies pakeisto 11 protokolu), kuris dažnai vykdomosios valdžios yra pamirštamas. Jis nustato dvi teises: pirma, vaikų teisę į mokslą (ir atitinkamai, valstybės pareigą tai garantuoti) bei tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus (ir valstybės pareigą šią tėvų teisę gerbti).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika šios nuostatos atžvilgiu sako kelis dalykus: a) kad tai yra išimtinė tėvų teisė Eriksson prieš Švediją (1989), b) kad valstybė turi pozityvią pareigą šios tėvų teisės atžvilgiu. Protokole esantis žodis „gerbia“ „reiškia daugiau negu vien tik „pripažinti“, ar „atsižvelgti“; pagal savo verbalinę konstrukciją jis nurodo ne tik susilaikymą, bet ir valstybės narės pozityvią pareigą“, sakoma byloje Campbell ir Cosans prieš JK (1982).

Tad jei tėvai mano, kad tokia mokymo forma yra jų vaikams reikalinga ir naudinga, ir visuomenėje dėl to (įstatymo lygmeniu) sutariama, valstybė privalo sudaryti galimybę ja pasinaudoti, netaikydama tam neproporcingų apribojimų.

Ši teisė apima tiek ugdymą žinomos religijos doktrinos, tiek ir tam tikros pažiūrų sistemos pagrindu. „Terminas „įsitikinimai“  nėra tapatus „nuomonėms“ ar „idėjoms“. Jis pabrėžia tam tikrą nenuginčijamumą, rimtumą, koherentiškumą ir svarbą“, byloje Valsamis prieš Graikiją (1996), nagrinėjusioje Jehovos liudytojo teisę ugdyti vaiką pagal savo įsitikinimus, pasakė teismas. Žodis įsitikinimai apima ir originalią ugdymo koncepciją ir jos nuoseklų taikymą. Pvz., byloje Campbell ir Cosans prieš JK (1982), kuri lietuviškame kontekste rezonuoja, nes buvo svarstomas fizinių bausmių vaikui klausimas, EŽTT pasisakė, kad „pareiškėjo pažiūros apima reikšmingus žmogaus gyvenimo ir elgesio aspektus, tarp jų ir įsitikinimus, susijusius su fizinių bausmių taikymu, ir nerimo, kurį gali sukelti šios bausmės, neutralizavimu“. (dėl šio EŽTT sprendimo „pliaukštelėjimo teisė“ JK egzistuoja ir iki šiol).

Šios teisės pagrindu krikščionys turi galimybę ugdyti savo vaikus pagal krikščionišką doktriną. Ji taip pat leidžia valstybėje egzistuoti ir netradicinio ugdymo formoms (pvz., pagal Montessori, Valdorfo, Suzuki ar kt.). Ugdymosi šeimoje forma neturėtų būti išimtis.

Byloje Valsamis prieš Graikiją (1996) teismas nusprendė, kad tėvų teisės pagal protokolo 2 str. apima: „ne tik mokymo turinį ir mokymo formą, bet ir visas „funkcijas“, kurias šiuo klausimu yra prisiėmusi valstybė“, tačiau šiai mokymosi formai įgyvendinti, kaip ir kitoms, galioja bendradarbiavimo su valstybe reikalavimas. EŽTT praktika sako, kad valstybė turi atsakomybę suformuluoti mokymo programą. Byloje Kjeldesen, Busk Madsen ir Pedersen prieš Daniją (1976) teismas išaiškino, kad mokymo programa turi „užtikrinti, kad jame esanti informacija ir žinios būtų perduodamos objektyviai, kritiškai ir pliuralistiškai“.

Balansas tarp tėvų konstitucinės teisės ugdyti savo vaikus pagal savo įsitikinimus ir valstybės pareigos užtikrinti viešąjį interesą yra paskirstomas taip: tėvams leidžiama ugdyti savo vaikus pagal originalią ugdymo doktriną (koncepciją, metodiką ir pan.), tačiau mokymo turinys lieka bendras. To išraišką galima rasti Lietuvos Respublikos ir Šventojo sosto sutartyje dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje, kurios 8 str. numato, kad katalikiškose ugdymo įstaigose ugdoma pagal katalikišką doktriną, o bendrojo lavinimo dalykų mokoma pagal Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos patvirtintą programą. Panašiai yra reguliuojamas ir ugdymas pagal ministro įsakymu patvirtintą netradicinio ugdymo koncepciją, kurios 9.2. punktas sako, jog, nepriklausomai nuo to, kokia pasaulėžiūra grindžiamas netradicinis ugdymas, mokiniams laiduojama galimybė susidaryti mokslinę pasaulio sampratą, įgyti žinių, atitinkančių šiuolaikinio mokslo ir kultūros pasiekimų lygį, užtikrinamas ugdymo proceso integralumas.“ Nuogąstavimai, kad įteisinus ugdymąsi šeimoje vaikas bus mokomas, jog pasaulis yra diskas, kurį laiko trys drambliai, iš tiesų neturi jokio pagrindo.