Liudvikas Narcizas Rasimas. Kas Lietuvą sodina „ant adatos“?

Laikas nuo laiko televizijos ekranų titruose prabėga žinutė, kad į Klaipėdos uostą įplaukia rusiškų suskystintų dujų krovinys, kurių kaina žemesnė, nei dujų, esančių vamzdynuose. Ar pajutome, kad dujų kaina krito? Uosto direkcija džiaugiasi galimybe surinkti tokios laivybos rinkliavas. O kaip atrodo mūsų valstybė, pirkdama tokias dempingines dujas? Gal jos naudojamos mūsų miestų transporte ar gamindamos elektrą suka mūsų elektrinių turbinas? Ne! Jas vežasi estai, todėl jų visuomeninis transportas jau daug kur nemokamas. Jas pas save vežasi ir latviai, gamina elektrą ir ją parduodami lietuviams gerai uždirba. Kodėl tokiomis pigiomis dujomis elektros negamina patys lietuviai, o energetikai užsiima „monkės“ bizniu? 

Kam naudojami tokio biznio didžiuliai pelnai ? Ar kas nors nagrinėja tokio nusikalstamai sabotažinio elgesio priežastis verslui, gyventojams, visai valstybei? Juk dempingavimas tai ekonomikos narkotikai. Pradžioje pigu, gera, o kai jau prie to pripratinama – darysi kas bus pasakyta, nes jau visą šalies organizmą būsime patys prie to priderinę. Užtenka pakelti kainą. Tad kas sodina Lietuvą ant rusiškos energetinės adatos?

Neišmokę „Lietuvos geležinkelio“ pamokų jau norima ir Klaipėdos uosto direkciją paversti akcine bendrove. Siekdama pelno bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ numarino nepelningus, bet visai šaliai reikalingus geležinkelio ruožus. Keleivių pervežimas ekonominiam valstybės vystymuisi yra labai svarbus (pavyzdžiui pasiekti darbo vietas), tad vien pelno siekimas tokioje bendrovėje negalėjo būti jos veiklos tikslu. Panaši situacija, ko gero, vyksta ir Lietuvos Pašte.

Rengiant Konstituciją tada 43 str. 3 d. įrašėme „valstybė reguliuoja ūkinę veiką taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“. Ir tai pasakyta ne tik apie uostą, energiją gaminančius ar naudojančius ūkinius subjektus, bet apie visus gamintojus ar naudotojus, nežiūrint nuosavybės formos ar statuso.

Visos institucijos turėtų kuo skubiau išnagrinėti, kas stovi už Klaipėdos uosto direkciją paversti akcine bendrove iniciatyvos. Sutinkame, kad uosto direkcija turi nereikalingų funkcijų, ženkliai per didelis darbuotojų skaičius, todėl didelę dalį šešių rinkliavų ir žemės nuompinigių patys sau ir suvartoja. Užtektų turėti viešosios įstaigos statusą, turint pas save ar šalia savęs Uosto kapitono (su locmanais ir etc.) tarnybą. Surenkamų rinkliavų būklę ir panaudojimą galėtų kontroliuoti Finansų ministerija, o kitas pavaldumas liktų kaip buvęs. Šiandien uosto direkcija vykdo valstybines funkcijas, nes Klaipėdos uostas yra ne miesto, o visos Lietuvos uostas, kuriame išsinuomoję krantines ir žemę dirba privačios įmonės. Tai jos tiesiogiai ir netiesiogiai aprūpina visos Lietuvos gyventojus darbu, moka mokesčius. Pasaulyje yra visokių uosto valdymo modelių, bet akcinės bendrovės uostus valdo kaip konkurenciniai instrumentai su kitais tos pačios šalies skirtingų valdymo modelių uostais. Lietuva konkuruoja tik su kitų valstybių uostais. Valstybinė Klaipėdos uosto direkcijos funkcija yra gyvybiškai svarbi visai Lietuvai. Akcinės bendrovės modelis, matomai, turi visai kitų tikslų ir aiškiai kertasi su konstituciniu reikalavimu tarnauti bendrai gerovei. Pagaliau, net vienos akcijos savininkas ar nupirktas valdybos narys – skylė  strateginių paslapčių portfelyje.

Akcinių bendrovių, nesvarbu kas yra akcijų savininkas, tikslas išlieka pelno siekimas. Ne geresnė kaip „Lietuvos geležinkeliai“ padėtis ir bendrovėje „Lietuvos energija“ (dabar – IGNITIS grupė, UAB), kuri vis keičia savo pavadinimus ir veiklos kryptis. Energetinės sistemos tikslas – patikimas energijos tiekimas vartotojams. Būdas – pasigaminti patiems, o kiek trūksta – importuoti. Kas 5-7 metai vis kuriamos naujos strategijos. Paskutinėse strategijose, kurtose „2006 m. po Ignalinos AE uždarymo“ ir 2012 m. tvirtintoje dar iki referendumo dėl Visagino AS statybos, išreikšta aiški orientacija į atominę energetiką. Kitokio supratimo, kaip tik atominė elektra nepriklausomai energetikai pasiekti nebuvo. Nebuvo prieštaraujama BRELLo sutarčiai (nors vietoje to buvo galimi dvišaliai susitarimai su Maskva, taip išvengiant kolizijos su konstituciniais draudimais, kurie minėtoje sutartyje yra akivaizdūs), nes be rusiško rezervo negalėtų dirbti jokio didelio pajėgumo generatorius, ar tai būtų japonų 1500 MW Hitačis, ar vėjų jėgainių 1000 MW megaparkas.

Po referendumo, pasakiusio NE atominei energetikai, praėjo keletas metų, kol energetikai galutinai suprato, kad šalį nuvedė į akligatvį. Suvokus, kad savo generavimo neturim, išsigelbėjimo pradėta ieškoti jungtyse. Jungtys naujoje strategijoje jau įvardijamos, kaip energetinis nepriklausomumas, nors toks vienpusiškumas yra aiškiai klaidinantis. Per jungtis techniškai gali atitekėti Astravo atominė, ar mūsų dujomis gaminama latviška elektra. Jungtys tai tik saugikliai atsiradusiam trūkumui gauti, ar atsiradusiam pertekliui išleisti. Nepriklausomi būsime tada, kada patys pasigaminsime tiek, kiek reikia. Dabar esame pajėgūs pasigaminti tik 1/3 reikalingos elektros energijos. Naujoje strategijoje numatyta per dešimtmetį dar suinstaliuoti tiek pat pajėgumų, tad jau gamintume 70% reikalingo elektros poreikio. Tam reikia 20-25 mlrd. €. Tikimasi, kad pusę duos valstybė, o kitą pusę sudarys privatus kapitalas.

Nuo pirmo Ignalinos reaktoriaus sustabdymo praėjo penkiolika metų. Senasis energetikos elitas ne tik nieko nedarė, bet visaip priešinosi bet kokiems pokyčiams elektros gamybos ir perdavimo sistemose ir tokiu savo, beveik sabotažui prilyginamu elgesiu, kad ir netiesiogiai, bet per BRELLo sutarties punktus klausė tik Maskvos nurodymų.  Tiesa, buvo mėginama flirtuoti su privatininkais, bet dėl skaidrumo stokos žlugo LEO sandoris, tačiau ir čia privatininkai pasitraukė su triskart didesne pinigų suma, lyginant su jų išleista Vakarų skirstomųjų tinklų įsigijimui. 

Laimei, tiek pat kiek ir nelaimei, senieji energetikai jau ilsisi gaudami vienas iš didžiausių pensijų. Jų vietą šiandien yra užėmęs liberalusis jaunimas, išugdytas laisvos rinkos dvasia ir mažai nutuokiantis apie specifinę energetinės sistemos funkciją. Buvusi Lietuvos energija pasidarė akcine bendrove IGNITIS, kuri taip pat pakankamai neinvestuoja į naujos elektros gamybos plėtrą, o senieji pajėgumai arba demontuojami, arba visai neprižiūrimi. Vykdant stres-tekstus rezervinėje Elektrėnų elektrinėje tepalas bėgo per visas tarpines. 

IGNITIS grupė didžiąją dalį pajamų gauna ne iš gamybos, o iš paskirstymo. Mes visi sumokame dvigubą kainą, lyginant su nupirkta biržoje elektra. Dalį gauto pelno ši bendrovė panaudoja elektros sistemos gamybos ir perdavimo (tinklų) priežiūrai. Kitą dalį iš esmės naudoja ne pagal paskirtį – pelną investuoja į kaimyninių šalių elektros gamybos pajėgimus, kurie neužtikrina Lietuvos elektros energijos stabilumo, nes yra geografiškai nutolę (pvz. Latvijos ir Estijos vėjų jėgainės), arba veikia kitoje energetinėje sistemoje (pvz. Lenkijoje). Tiesa, šiuo metu statomos dvi aiškiai per didelio galingumo kogeneracinės elektrinės Vilniuje ir Kaune. Jos dirbs degindamos šiukšles, ką taip pat ruošiasi daryti Akmenėje. Šiukšlių importuoti neleidžiama. Geriausi paskaičiavimai rodo, kad jų pritruks. Juo labiau, kad IGNITIS vieną iš šių elektrinių stato kartu su FORTUM įmone, kurios motininė įmonė figūruoja tarp „Nord stream II“ akcininkų.

IGNITIS grupę sudaro 24 įmonės, kuriose dirba apie 1300 darbuotojų. Pajamų gauta apie 1,2 mlrd., pelno – prieš mokesčius ir amortizaciją apie 225 mln. Tai mūsų visų sunešti pinigai. Kaip matome – Finansų ministerija, būdama 100% akcininke, negali efektyviai įsikiši į akcinės bendrovės veiką, kuri dirba pagal akcinės bendrovės įstatymines normas ir didelę dalį pelno naudoja tik nedidelei grupei žmonių, o ne visos tautos labui, kaip to reikalauja Konstitucija. Taip pat matome, kad jungtys jokios energetines nepriklausomybės (stabilumo) nedavė. Jungtis su Lenkija eina iki Alytaus keitiklio, kuriuo ir naudojasi Lenkija, pirkdama atitekėjusią pigią elektrą iš Švedijos ar nupirktą per Šiaurės biržą. Lenkijos šiaurė dar energetiškai yra per silpna padėti Lietuvai net krizės atveju. Planuojamas kabelis po Baltijos jūros vandeniu šiandien dar yra „šakėmis ant vandeniu nupaišytas“. Jau matome, kad klojimas atidedamas iki 2025 m., matomai atidės  dar ir dar kartą. Gąsdindami black out-u, kuris iš tikro gali padaryti milijardinės žalos, ši bendrovė nieko nedaro, o pagrindinis akcininkas Finansų ministerija neturi privalomo nurodymo galios. Juk šiandien pakaktų Ignalinos mazge pastatyti  Alytaus tipo keitiklį ir tik per jį turėti ryšį su BRELo partneriais, jei to prireiktų. Ką reiškia 30 mln. € tokiam keitikliui pastatyti prieš bauginimais, paremtais 3 mlrd. € žala? Matome, energetikos akcinė bendrovė, turėdama maišą pinigų, juos leidžia visai ne tam, kam privalo leisti, ką nurodo Konstitucijos 46 str. 3 dalis, t. y. jie privalo būti naudojami bendrai tautos gerovei. 

Situaciją galima suvaldyti atsisakant kurti akcines bendroves tokiose vietose, kur valstybei gali prireikti skubiai įsikišti . Reikėtų įstatymu įpareigoti dabar esančias valstybines įmones – akcines bendroves, kuriose valstybė turi pagrindinį akcijų paketą, sugrąžinti užsienyje panaudotus savo įmonės pinigus ir ateityje juos naudoti elektros generavimui Lietuvoje atkurti. Minėtame įstatyme numatyti atvejus, kada valstybinių įmonių akcijas valdančių ministerijų (finansų, energetikos, inovacijų ir kitų)  ministrų nurodymai konkrečiai įmonei tampa privalomi ir tuoj pat vykdomi. Deja, šiuo metu viskas sutvarkyta taip, kad atrodo, jog politikai lyg ir nenori prisiimti atsakomybės už svarbius visai valstybei reikalus, o jei kas paaiškės „ne taip“– kalti liks kažkokių UABų klerkai.

Dabar politikai kalba, kad nepirks Astravo AE elektros, bet kol yra atviros jungtys su BRELu, tai, „būkim biedni, bet teisingi“, to daryti beveik neįmanoma, čia nepadės nei įstatymai, nei kokios nors priežiūros komisijos. Šioje situacijoje verta prisiminti kitokią „sinchronizaciją“ – pirminis planas buvo Baltijos šalims pereiti į kontinentinės Europos energetinę sistemą 2020 metais ir niekas tam neprieštaravo. Deja, dabar rodoma kita data – 2025 metai!? Kas gali paneigti, kad kažkas šį terminą nukėlė „susinchronizuodamas“ viską su Astravo AE paleidimu“? Taigi, mūsų laukia dar viena „adata“ – minėta jėgainė savo elektrą pardavinės irgi dempinginėmis kainomis, nes tikroji jos elektros kaina (optimistiškiausia Astravo AE elektros energijos savikaina galėtų būti apie 28 ct.€/kWh) tikrai negalės konkuruoti su rinkoje esančiomis elektros kainomis.

Mes paskelbėme Kovo 11-sios aktą pirmieji, po to sekė ir mūsų sesės – Estija ir Latvija. Gal ir dabar parodykime pavyzdį pirmieji? Energetikai, matosi, tikrai turi pinigų, techninės galimybės etapais prisijungti prie kontinentinės Europos irgi yra (specialistai tai patvirtina, bet laukia nesulaukia politinių sprendimų). Tai ko laukiame?