Irena Petraitienė. Pirmieji Lietuvos kariuomenės karo kapelionai

Kun. V. Mironas šventės metu

1919-aisiais, praėjus metams po Nepriklausomybės paskelbimo, Lietuvoje ėmė formuotis karo dvasininkijos institucija. Jai tuo metu vis dar trūko vyriausiojo kapeliono, taip pat – teisių, pareigų ir statuso apibrėžtumo. Štai ką sakė Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius: „Iniciatyvą paskirti Vyresnįjį kariuomenės kapelioną davė pats dalyko reikalas, būtent suvienodinti ir įmanomai geriau sutvarkyti dvasiškojo ganytojavimo darbą kariuomenės tarpe, sulig Kanonų teisių normos.“

Lietuvos kariuomenės dienos proga prisiminkime pirmuosius šios srities kapelionus, tarp kurių – ir Vasario 16-osios akto signataras, ir palaimintuoju paskelbtas vyskupas.

Kun. Antanas Palubinskas

Lietuvos vyskupai, pirmiausia tarpusavyje apsvarstę pirmojo vyriausiojo kariuomenės kapeliono kandidatūrą, ją pasiūlė kariuomenės vadui. Gavus pritarimą, 1919 m. liepos 31 d. karo dvasininkijos vadovu paskirtas 1-ojo artilerijos pulko kapelionas kun. Antanas Palubinskas. Baigęs Seinų kunigų seminariją ir Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, nuo 1909 m. – Seinų kun. seminarijos profesorius. Iki 1915 m. bendradarbiavo spaudoje: „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Vadove“. Savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, 1919 m. gegužę paskirtas Kauno įgulos karo kapelionu, 1919 m. birželį – I artilerijos pulko karo kapelionu.

Savanorių priesaika

1919 m. pabaigoje vyriausiajam kariuomenės kapelionui A. Palubinskui Kaune, Laisvės alėjoje, buvo skirtas 6 kambarių tarnybinis butas. Jame buvo įkurdinta ir karo dvasininkijos vadovo kanceliarija, karo kapelionų knygynas, vykdavo Kauno Įgulos bažnyčios choro repeticijos. Patalpos įrengtos taip, kaip reikalavo kariuomenės vado įsakymas rūpintis kariuomenės kultūros ir švietimo sklaida: priverstinai karius mokyti skaityti, rašyti ir bendrojo lavinimo dalykų, steigti kareivių knygynėlius. Tvarkant visus kultūros ir švietimo reikalus reikėjo vadovautis Generalinio štabo Literatūros dalies Kultūros ir švietimo sekcijos nurodymais.

1927 m. buvo įsteigta Karių kapams tvarkyti komisija. Tarp jos narių buvo ir vyriausiasis kariuomenės kapelionas kun. A. Palubinskas. Per kelerius pirmuosius komisijos veiklos metus sutvarkyti Kaune, Šančiuose, Baisogaloje ir Kupiškyje buvę karių kapai. Įvairiose Lietuvos vietovėse komisijai pavyko aptikti iki tol nerastų karių kapų. Verta paminėti, kad už gerą darbą šioje komisijoje kun. A. Palubinskui buvo pareikšta padėka.

Vyriausiasis kariuomenės kapelionas privalėjo reguliariai atsiskaityti Kauno arkivyskupui už savo ir jam pavaldžių karo kapelionų nuveiktus darbus. Arkivyskupas Juozas Skvireckas buvo patenkintas kun. A. Palubinsko veikla, gebėjimais ir uolumu. Už ypatingus nuopelnus Lietuvai vyriausiasis kariuomenės kapelionas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

Nepaisant ištarnautų metų, 1928 m. rugsėjo 13 d. Kauno arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas asmeniškai dar kartą kun. A. Palubinską įgaliojo eiti vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigas. 1929 m. jis buvo paskirtas karo kapelionų dekanu, visus tarnystės metus buvo Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius. Pirmas vyriausiasis karo kapelionas tarnavo ilgiausiai – 10 metų. 1929 m. gegužės 28 d. paties prašymu iš pareigų buvo atleistas.

Kun. V. Mironas

Kun. Vladas Mironas

Antruoju Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu ir Kauno Šv. Mykolo arkangelo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi paskirtas kun. Vladas Mironas – Vasario 16-osios akto signataras. 1926 m., kaip vienas iš Lietuvos tautininkų sąjungos steigėjų ir aktyvus narys, V. Mironas kartu su A. Smetona ir A. Voldemaru buvo išrinktas į III Seimą. Paleidus parlamentą, 1927–1929 m. vadovavo Tikybos reikalų departamentui prie Vidaus reikalų, vėliau Švietimo ministerijos.

Pagal 1927 m. Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos konkordatą, aukščiausioji kariuomenės dvasininkijos valdžia atiteko Kauno arkivyskupui. Todėl iš pradžių arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas nebuvo linkęs kun. V. Mironui patikėti kariuomenės kapeliono posto, tačiau, prezidento A. Smetonos įkalbėtas, pagaliau nusileido. Tuometis popiežiaus nuncijus Lietuvoje Riccardo Bartoloni rašė: „Arkivyskupas J. Skvireckas pamažu buvo paveiktas primygtinių p. Smetonos, kuris, brangindamas Mironą kaip brolį, tuo labai rūpinosi, reikalavimų ir prašymų.“

Smetona ir Mironas mokėsi Mintaujos gimnazijoje, vėliau kartu darbavosi Vilniaus kultūrinės, visuomeninės ir politinės veiklos baruose. Tokie pat ryšiai ir bendras darbas vėliau buvo tęsiamas Kaune. Tačiau tarnybos atžvilgiu naujasis karo kapelionų viršininkas nė iš tolo nepriminė savo uolaus pirmtako. Kun. V. Mironas ne kartą susilaukė ir paties arkivyskupo priekaištų, kad nesiteikdavo jo informuoti apie savo veiklą kariuomenėje: maždaug pusantrų metų nesulaukė jokių pranešimų ir tikslesnių žinių apie kariuomenėje atliekamus pastoracijos darbus ir vyriausiojo karo kapeliono pastangas šioje srityje.

1930 m. vasario mėnesį kun. V. Mironui adresuotame laiške arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas rašė: „Matau nedovanotiną Tamstos savo pareigų nesupratimą ir nepakenčiamą apsileidimą, ir todėl šiuo duodu Tamstai griežtą įspėjimą; drauge primenu, kad Tamstos nepasitaisymas privers mane atleisti Tamstą be jokių kitų įspėjimų nuo einamų Vyriausiojo Kapeliono pareigų.“

Istorikai teigia, kad 1935 m. sausio 1 d. kariuomenės vadu tapęs brigados generolas Stasys Raštikis vyriausiajam kariuomenės kapelionui taip pat turėjo pastabų: ne visada drausmingas, savarankiškas, nepatenkintas savo dalykine priklausomybe kariuomenės vadui, labai linkęs į politiką, kas ne visada suderinama su tarnyba. Tačiau generolo atsiminimuose skamba visai kita gaida: „Beveik per visą tą laiką tarnaudamas kariuomenės štabe, turėjau daug progų matytis ir kalbėtis su savo kapelionu. Tai buvo aštraus proto, stiprios valios, malonaus, linksmo ir atviro būdo, jautrios širdies, realus politikas, lankstus diplomatas, pasitikįs kitais, linkęs į kompromisus, mėgęs padoriai pasivaišinti, turėjęs daug draugų ir mažai priešų.“

1938 m. prezidentas A. Smetona V. Mironui pasiūlė ministro pirmininko postą, todėl kovo 31 d. paties prašymu iš vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigų buvo atleistas.

Kan. A. Sabaliauskas
Kauno arkivyskupijos archyvo nuotr.

Kan. Adolfas Sabaliauskas

1938 m. balandžio 7 d. kun. V. Mirono vietą užėmė kan. Adolfas Sabaliauskas, studijavęs Žemaičių kunigų seminarijoje ir Šveicarijos Fribūro universitete. Pasirinkęs Žalios Rūtos slapyvardį, jis buvo uolus lietuvių tautosakos rinkėjas ir tyrėjas, poetas, religinės literatūros kūrėjas. 1915–1918 m. gyveno Petrapilyje, Rygoje, Helsinkyje ir Taline. 1918 m. balandžio mėn. sugrįžo į Lietuvą ir vysk. Pranciškaus Karevičiaus buvo paskirtas Pušaloto klebonu. 1920 m. kovo 9 d. paskirtas Karo ligoninės kapelionu. 1933 m. rudenį pakeltas Kauno arkivyskupijos garbės kanauninku.

Kan. A. Sabaliauskas 1921–1929 m. dalyvaudavo vykdant mirties bausmes nuteistiesiems – iš viso jam yra tekę stebėti 20 tokių egzekucijų. Dalyvauti jose buvo itin specifinė ir moraliniu požiūriu sunki kapelionų pareiga. Pats kan. A. Sabaliauskas, sužinojęs, kad vyriausiasis kariuomenės kapelionas jį tam paskyrė, vėliau rašė: „Tas raštas buvo lyg teismo nuosprendis man pačiam. Jau tiek sviete mačiau, tiek viso ko pergyvenau, bet šitas darbas ir išgyvenimas, lydėti pasmerktuosius, man pasirodė pats sunkiausias ir blogiausias.“ Dieną prieš nuosprendžio vykdymą kapelionas turėdavo klausyti pasmerktųjų išpažinčių ir suteikti jiems šv. Komuniją. Nuosprendį įvykdžius, kapelionas sukalbėdavo atitinkamą maldą ir drauge su gydytoju bei ten buvusiais karininkais pasirašydavo nuosprendžio vykdymo aktą. Vėliau šias sunkias pareigas iš karo kapelionų perėmė specialiai paskirtas Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionas.

Pirmas iš kairės kan. V. Sabaliauskas

Kariuomenėje apie vyriausiąjį kapelioną kan. A. Sabaliauską buvo atsiliepiama itin gerai. Jis buvo apibūdinamas kaip inteligentiškas, pavyzdingai išauklėtas, taktiškas, mandagus, tvarkingas, aukštos moralės, linksmas ir ganėtinai užsispyręs žmogus – gerai pažįstantis kariuomenės gyvenimo papročius, mokantis bendrauti su viršininkais ir valdininkais. Trijų laidų sulaukė kan. A. Sabaliausko parengtas katalikų kariams skirtas maldynas ,,Kario kataliko sielos draugas“; daug dvasinės, patriotinės minties publikacijų spausdinta „Karyje“. A. Sabaliauskas dažnai skatindavo prisiminti kovose už tautos laisvę ir nepriklausomybę kritusius karius: „Labai žemai nulenkti savo galvas prieš jų vardus ir žemiškus palaikus ir kuriuo nors ženklu tą savo pagarbą pareikšti. Ypač, kad jų tarnyba buvo šventa tarnyba, nes darbas, paremtas drausme ir meile tai tvarkai, kurią yra nustačiusi Dievo šv. Apvaizda žmogaus gyvenimui, yra Dievo tarnyba.“ Vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigose kun. A. Sabaliauskas išbuvo keletą metų. 1940 m. balandžio 16 d., jam pačiam prašant, iš tarnybos ir kariuomenės buvo išleistas į pensiją.

Pal. Teofilius Matulionis

Kardinolo V. Sladkevičiaus
memorialinio muziejaus nuotr.

1940 m. vasario 24 d. rašytame laiške divizijos generolas Vincas Vitkauskas prašė Kauno arkivyskupo metropolito J. Skvirecko pritarti, kad vyriausiuoju kariuomenės kapelionu būtų paskirtas vyskupas Teofilius Matulionis. Šiam pageidavimui buvo pritarta. Pagal Karinės tarnybos įstatymo 150 straipsnį dėl senyvo amžiaus vysk. T. Matulionis nebegalėjo būti priimtas į kariuomenę kaip etatinis tarnautojas. Kariuomenės vadas V. Vitkauskas šiuo klausimu kreipėsi į patį Ministrą Pirmininką, prašydamas, kad pasiūlytų Ministrų tarybai leisti vyskupą T. Matulionį samdyti neetatinio civilinio tarnautojo statusu, mokant jam vyriausiojo kariuomenės kapeliono etatinei vietai numatytą atlyginimą. Ministrų taryba tam pritarė, ir vysk. Matulionis tapo vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. Generolas S. Raštikis atsiminimuose rašo, jog tomis Lietuvai sudėtingomis dienomis šis faktas jį asmeniškai pradžiugino. Tiesa, šias pareigas vyks. T. Matulionis ėjo vos keletą mėnesių – iki 1940 m. liepos 2 d. Jis buvo paskutinysis tarpukario Lietuvos kariuomenės kapelionas.

Vyskupas Teofilius didelę sielovadinės tarnystės patirtį buvo įgijęs dar Pirmojo pasaulinio karo metais, Už Nevos Vartų jo statomoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje į frontą išleisdamas mobilizuotus karius. „Aš gyvenau su juo per pirmąją rusų okupaciją Lietuvoje 1940–41m., – atsiminimuose rašė vyskupas Vincentas Brizgys. – Jis visuomet buvo drąsus, perspėjantis savo žmones, ypač jaunimą, saugotis komunizmo. Visiems Europoje, net ir Rusijoje, jis buvo stiprybės simbolis ginant tikėjimą nuo komunistų.“

Antrojo pasaulinio karo metais Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu. 1990 m. pradėta jo kanonizacijos byla ir suteiktas Dievo tarno titulas. 2017 m. birželio 25 d. Vilniuje, Katedros aikštėje, arkivyskupas Teofilius Matulionis paskelbtas palaimintuoju.