Gintaras Šidlauskas. Džovanio Papinio pokalbis su Leninu

voruta.lt

1938 m. „Naujoji Romuva“ įžvalgiai išspausdino žinomo katalikiškojo italų rašytojo, garsiosios „Kristaus istorijos“ autoriaus Džovanio Papinio pasikalbėjimo su Vladimiru Iljičiumi Leninu (Uljanovu) „Pasimatymas su Leninu“ vertimą. Tikriausiai neatsitiktinai šis pokalbis atsidūrė respektabiliausiame to meto nepriklausomos Lietuvos periodiniame leidinyje: dvi galingiausios Europos valstybės – Vokietijos Reichas ir Sovietų Sąjunga visu smarkumu planavo grobikiškus karus, o Lietuva sprendė geopolitinę dilemą: kaip sveikai ir gyvai išlaviruoti tarp didžiųjų valstybių imperinių interesų.

„Naujosios Romuvos“ įžvalgos pasirodė tiesiog pranašiškos: V. Lenino įkurtos Sovietų Sąjungos raudonoji armija po dviejų metų ilgiems dešimtmečiams okupuos Lietuvą ir sustabdys natūralią krašto raidą.

Mano svajonė – paversti Rusiją didžiuliais prievartos namais

Priėjimas prie V. Lenino Dž. Papiniui kainavo apie dvidešimt tūkstančių dolerių, jeigu suskaitytų visas komisarų žmonoms išdalintas dovanas, raudongvardiečiams „ant arbatos“, našlaičių prieglaudoms aukas.

Jam kalbėjo, kad Vladimiras Iljičius yra nesveikas, išvargęs, kad jis nieko daugiau nepriimąs, tiktai savo artimuosius, kad Maskvoje jo nebesą, o gyvenąs už miesto senuose caro rūmuose su baltomis kolonomis.

Priėmimo dieną Dž. Papinį pasitiko stora nekalbi moteris, Lenino žmona, žiūrėdama į jį kaip ligoninės slaugytoja į naujai atvykusį ligonį.

„Leniną užtikau mažoj verandoj, prie didelio piešinių lapais nukloto stalo. Jis man padarė įspūdį žmogaus, pasmerkto mirti, kuriam prieš mirtį duota dar keletas valandų ramiai pažaisti. Jo gerai žinoma mongolų tipo galva atrodė iškirsta iš seno, sauso, bet kartu ir minkšto sūrio gabalo. Dvi grasinančios dantų eilės šaipėsi šlykščių lūpų plyšy. Didelė plika makaulė atrodė lyg barbariška urna, išdrožta iš kokių senovės baidyklių kaulų. Dvi klastingos apuoko akys stropiai budėjo iš po paraudusių blakstienų. Didelės, stiprios, milžiniškos rankos žaidė sidabriniu pieštuku, bet jų išdžiūvimas rodė mirties ženklus. Aš niekados neužmiršiu jo atloštų nešvaraus dramblio kaulo ausų, kuriomis jis, rodėsi, gaudė paskutinius pasaulio aidus“– šitaip apibūdina savo pokalbininką Dž. Papinis. Toliau autorius pasakoja apie pirmąsias sunkias šio susitikimo minutes ir pateikia V. Lenino – „šios pageltusios ir išvargusios kaukės“ monologą, kurį šis ištarė „netikėto ir veik žiauraus gaivumo pagautas”. Jo veide šmėžavo „sarkastiško juoko grimasų spektras“:

– […] Negalima valdyti šimtamilijoninę nekultūringų žmonių masę be lazdos, be šnipų, be slaptosios policijos, be teroro, kartuvių, katorgos ir kankinimų. Mes tiktai pakeitėme žmonių klasę. Kur kadaise buvo tiktai šešiasdešimt tūkstančių bajorų ir gal kokie keturiasdešimt tūkstančių didelių biurokratų, dabar yra kokie du milijonai mūsų proletarų ir komunistų. […] Bet yra devyniasdešimt aštuoni milijonai gyventojų, kurie šiuo pakeitimu nieko nelaimėjo. Būk tamsta tikras, kad jie nič nieko nelaimėjo ir šito kaip tik mums ir reikia, to aš noriu, o visa kita yra neišvengiama.

Leninas dusliai ėmė juoktis, lyg jus apgavęs pardavėjas, linksmai žiūrėdamas į apgautąjį, – dalinasi įspūdžiais jo svečias.

– Bet kur gi Marksas, progresas ir visa kita? – murmtelėjo Dž.Papinis.

– Tamstai, kaip svetimšaliui ir galingam žmogui aš galiu viską pasakyti: niekas tamsta netikės. Atsimink, tamsta, kad Marksas pats mus mokė, kad teorijos turinčios tiktai fiktyvią vertę. Rusija ir visa Europa buvo tokioj būklėj, kad aš buvau priverstas pasirinkti komunistinę ideologiją savo tikslui pasiekti. Kitoj šaly ir kitam laikotarpy aš panaudočiau kitas priemones. Marksas buvo niekas kitas, kaip tiktai žydas, buržujus, jodinėjęs ant anglų statistikos ir slaptas industrializmo garbintojas. Jam trūko barbariškumo jausmo ir todėl jis buvo tiktai žmogaus trečdalis. Tai buvo alaus ir hegelenizmo persisunkusios smegenys, iš kurių draugas Engelsas kartais išspausdavo ir genialių minčių. Rusų revoliucija Markso pranašystes visiškai griauna. Komunizmas triumfuoja kaip tik tokioj šaly, kur buržuazijos veik nebuvo.

Žmonės, pone, yra laukiniai bailiai, kuriuos turi valdyti taip pat laukinis, bet be skrupulų, kaip aš. Visa kita yra gryniausi plepalai, literatūra, filosofija ir tam panaši muzika kvailiams. O kadangi laukiniai žmonės yra lygūs kriminalistams, tai pirmučiausias valdžios idealas – paversti visą šalį katorga. Senoji rusų katorga yra paskučiausias politinės išminties žodis. Jei tamsta pagalvosi, pripažinsi, kad žmonėms kalėjimo gyvenimas yra tinkamiausias. Netekę laisvės jie išsivaduoja nuo visokių rūpesčių, kurie kankina žmones atsakingus. Ir pagaliau šitokia būklė apsaugo juos nuo blogų veiksmų. Kai tik žmogus patenka į kalėjimą, jis jėga verčiamas gyventi dorai. Be to, jam niekas daugiau neberūpi, už jį kiti galvoja, įsakinėja, jis dirba kūnu, bet dvasia jo ilsisi. Jis puikiai žino, kad ar jis dirbs ar sirgs, visuomet bus pavalgydintas ir išsimiegojęs, kad jau nebereikės, kaip laisvėje, rūpintis, kur duonos gauti, kur guolį rasti. Mano svajonė – paversti Rusiją didžiuliais prievartos namais. […]

Kaimiečių aš neapkenčiu. Aš neapkenčiu šio ištižėlio Turgenevo, hipokrito Tolstojaus idealizuoto kaimiečio. Kaimiečiuose išsilaiko visa tai, kas many sukelia pasibjaurėjimą: praeitis, tikėjimas, erezijos, religinė manija, rankų darbas. Aš juos pakenčiu ir jiems pataikauju, bet kartu ir neapkenčiu jų. Aš pageidaučiau, kad jie visi iki vieno žūtų. Mano akyse vienas elektrotechnikas yra vertas šimto tūkstančių kaimiečių. Aš tikiu, kad ateis laikas, kada maistas bus gaminamas chemijos laboratorijose mašinomis ir mes tada galėsime išnaikinti visus kaimiečius, nes jie bus nebereikalingi. Jie bus priversti pasidaryti darbininkais arba išstips. Gyventi gamtoje – tai tikriausia priešistorinių laikų gėda.

Gerai tamsta įsidėmėk, kad bolševizmas vaizduoja trejopą kovą: mokslinę barbarų kovą prieš supuvusią inteligentiją, rytų kovą prieš vakarus ir miesto prieš kaimą. Šiose kovose mes nesiskaitome su priemonėmis ir ginklais. Individas yra toks daiktas, kurį reikia naikinti. Tai tinginių graikų ir tuščių vokiečių sapnų išradimas. Tas, kuris priešinsis, bus pašalintas, kaip blogoji votis. Kraujas yra geriausia pačios gamtos duota trąša. […]

Aš svajoju būti vyriausias pavyzdingų pataisos namų bei ramios ir gerai užlaikomos katorgos direktorius. Bet ir čia, kaip visuose kalėjimuose, pasitaiko nepaklusniųjų, neramių žmonių, sergančių kvaila senų ideologijų bei žmogžudiškų mitologijų nostalgija. Tie visi bus iš gyvenimo pašalinti. Aš negaliu leisti, kad keli tūkstančiai ligonių kompromituotų daugelio milijonų žmonių laimę. Pagaliau senoviškas kraujo nuleidinėjimas yra neblogas gydymo būdas.

Be to, jaustis esant savo žmonių gyvybės ir mirties viešpačiu yra savotiškai malonu. […] Aš esu, jei tamsta nori, pusiau Dievas, gyvenąs tarp Azijos ir Europos. […] Yra skonio rūšys, kurių paslaptys, pagonybei praėjus, yra dingusios. Tačiau žmonių kruvinos aukos turėjo ir gerų pusių: tai buvo gilus simbolis, aukštas pamokymas ir kartu sveika šventė. Bet čionai vietoj tikinčiųjų himno aš girdžiu kalinių ir mirštančiųjų dejavimus ir galiu tamstą užtikrinti, kad šios simfonijos aš nemainyčiau į Bethoveno devynias. Tai yra himnas, pranašaujantis artėjančią laimę.

„Man pasirodė, kad subjaurėjęs ir lavoną primenantis Lenino veidas pasitempė pirmyn, lyg įsiklausydamas tokios iškilmingos, jo vieno jaučiamos muzikos. Tuo metu p. Krupskaja pranešė man, kad jos vyras pavargo ir jam reikia truputį pailsėti. Aš tuoj išsinešdinau. Kad pamatyčiau šį žmogų, aš išeikvojau apie dvidešimt tūkstančių dolerių, bet nesijaučiu pinigus išmetęs pro langą“ – užbaigia savo pasimatymo su V. Leninu pasakojimą Dž. Papinis.