Česlovas Iškauskas. Kas tebešmeižia partizaninį judėjimą?

voruta.lt

Ar partizanai žudė civilius? Klausimas ne toks jau retas ir paprastas. Ne klausimą, o teiginį su liudytojų patvirtinimais galima aptikti ne tik teismų praktikoje, bet viešojoje žiniasklaidoje.

Akis užkliuvo už šį birželį, artėjant gedulo ir tremčių minėjimo metinėms, Ekspertai.eu (suprask: europinis portalas) paskelbto tokio Povilo Masilionio straipsnio, kuriame tvirtinama, kad mes vėl grįžtame į pokarį, kai vyrauja „nekritiškas pokario partizanų vaidmens, jų žygių bei „žygių“ vertinimas, peraugantis į kitokių nuomonių ir net menkiausių prieštaravimų nepripažįstantį „miško brolių“ kultą…“ Dabartinius politikus jis įvardija kaip „šiuolaikiniais politiniais banditais“, už solidžią neseniai išleistą knygą „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė“ kritikuoja „partizanų dievintojų odes“ kuriantį Vladą Terlecką, išgiria Mindaugo Pociaus, Henriko Šadžiaus, Broniaus Pilkausko kūrinius ir, žinoma, savo publicistinį veikalą „Gyvenimo gabalai“, kuriame šis buvęs LKP CK instruktorius „partizanų vykdytą civilių gyventojų terorą“…

Yra ir pavyzdžių: partizanų reidas Troškūnų valsčiuje, nužudyta Gailiūnų pradinės mokyklos mokytoja, Lebrikų šeimos tragedija Šilalės valsčiuje, Žąsinų giminės egzekucija Troškūnų apylinkėje ir t.t. Vl. Terleckas, neneigiantis, kad tarp civilių šiame pasipriešinimo okupantui kare irgi buvo netekčių, savo atsakyme „Vorutoje“ įtikinamais faktais įrodo, kad tarp žuvusių šių „nekaltų“ žmonių dauguma buvo stribai arba kolaboravę su sovietais asmenys. Daugelis jų nebuvo „beginklių civilių žmonių aukos“, kaip rašė P. Masilionis.

Savo komunistine praeitimi besididžiuojantis buvęs žurnalo „Gairės“ vyr. redaktorius pagarsėjo rinkiniu „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, kurioje surinko buvusių stribų, jų palikuonių, taip pat sovietinių funkcionierių liudijimus. Joje nė žodžiu neužsimenama apie NKVD, „liaudies gynėjų“, čekistų, infiltruotų į pasipriešinimo gretas, darytas piktadarybes, dalyvavimą trėmimuose ir žudynėse.

Kitas nužudytųjų gynėjas – portalas Ldiena.lt – detaliai aprašo Lebrikų šeimos iš Šilalės rajono tragediją, kai partizanai įvykdė egzekuciją penkiems jos nariams, ir daro išvadą: garbingi partizanų mundurai aptaškyti civilių krauju. Pasitelktas ir Seimo narys Dainius Kepenis, skandalingai siūlęs pastatyti bendrą paminklą ir stribams, ir partizanams. Kitas parlamentaras, istorikas Arvydas Anušauskas įrodė, kad trys iš nužudytų Lebrikų buvę stribai.

Mėginimai apibendrinti ir teigti, jog kone visi partizanai terorizavę ir žudę civilius ir beginklius gyventojus – tai naujas nusikaltimas. Deja, kaip ir M. Ivaškevičiaus romano ar R. Vanagaitės veikalo atvejais, tokiems rašytojams netaikoma jokia atsakomybė. Jie ir toliau, kaip ir komunistinis instruktorius P. Masilionis, „instruktuoja“ visuomenę, kokie geri buvę „liaudies gynėjai“ (jie esą gynę liaudį nuo banditų) ir kokie baisūs teroristai, plėšikai bei lėbautojai buvo partizanai. Iš pavienių faktų falsifikuojama „tiesa“, kuri juodina visą kovą su okupantu.

Svetainėje Partizanai.org išsamiai paaiškinta, ar partizanai laikytini teroristais (http://www.partizanai.org/failai/html/partizanu-kovos.htm). „Bene kiekvienas kaimo gyventojas žinojo, už kuriuos veiksmus jis gali nukentėti nuo partizanų, – pabrėžiama šioje studijoje. – Juk partizanai dažniausiai bausdavo tuos, kuriuos įtarė dėl ryšių su saugumu, partijos veikėjus, valdžios darbuotojus, vėliau tuos, kurie turėjo vyraujantį vaidmenį kolūkių steigime ir valdyme. Partijos aktyvistai, įtariami šnipai ir valdžios darbuotojai dažnai būdavo įspėjami, kad nukentės, jei nenutrauks savo veiklos. Komunistams kaime būdavo nesaugu, veiklesnieji dažnai persikeldavo į miestus ir miestelius gyventi“.

Žinomi tik keli atvejai, kai partizanai įvykdė platesnės apimties atpildo veiksmus, kuriais buvo mėginama žudyti žmones be detalios atrankos. 1949 m. gegužės 1 d. į Šimonių klubą buvo įmesta mina — žuvo 16 žmonių, 13 sužeista. 1948 m. balandžio 14 d. Merkinėje susprogdintas klubas — žuvo 3 žmonės, 19 sužeista. Rugpjūčio 11 d. į klubą Alovėje įmesta mina, kuriai sprogus 47 žmonės užmušti ar sužeisti. Komunistų istorikai nuolat mini šiuos ir tik šiuos incidentus, tad manytina, kad daug kitų panašių masinio smurto veiksmų nebūta. Kad buvo tiek mažai tokių incidentų per aštuonerius metus, rodo didelį partizanų nuosaikumą ir kovos tikslų supratimą.

Dažniausiai būdavo likviduojami „enkavėdistai“, MGB pareigūnai, kolūkių pirmininkai, bet daugeliu atvejų prieš tai jie būdavo įspėjami nutraukti kolaboravimą. Komunistai ir okupacinės valdžios darbuotojai karo sąlygomis buvo laikomi okupacinio režimo pareigūnais ir tautos išdavikais, nusipelniusiais griežtos bausmės. Bet, pavyzdžiui, partizanai ketino mirtimi nubausti sovietinį agentą Markulį, dėl kurio išdavysčių žuvo daug partizanų, tačiau į Vilnių nuvykę partizanai dėl kelių atsitiktinumų negalėjo nuosprendžio įvykdyti.

Pasitaikydavo ir nekontroliuojamų nusikaltimų. Ričardas Čekutis ir Darius Žygelis savo tyrime „Laisvės kryžkelės. Partizanų karo lauko teismai“ rašo apie partizanų karo lauko teismus. Jie buvo rengiami drausmei bei partizanų statutams nusižengusiems laisvės kovotojams bei kitiems ginkluotiems asmenims, nepriklausantiems organizuotoms bei centralizuotoms partizaninėms struktūroms.

Štai kad ir žinomo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago prisiminimuose nurodomas minėtame 1945 m. Merkinės miestelio puolime dalyvavusių laisvės kovotojų sąrašas. Prie kiekvieno slapyvardžio trumpai aprašomas ir kiekvieno jų tolesnis likimas. Vien šiame sąraše nurodomi keli partizanai, kurie buvo karo lauko teismo nuteisti mirties bausme už įvairius nusižengimus. A. Ramanauskas tame sąraše nurodo, kad jie visi buvo nuteisti už plėšikavimą ir nekaltų gyventojų žudymą.

Toliau autoriai rašo: „Tikrai buvo tokių partizanų, kurie manė, jog, jeigu jie jau pasuko pasipriešinimo keliu, vadinasi, jiems viskas leistina ir tarsi atleidžiama. Tačiau štabuose dirbę pareigūnai visuose susitikimuose ar vizituodami kaip tik pabrėždavo priešingą dalyką – kad buvimas partizanuose kovotojams uždeda kur kas didesnę atsakomybę, nei civiliams gyventojams. Bent jau dėl to, kad partizanų rankose yra ginklai, o jie kartais galėjo būti nukreipti ir į nekaltus asmenis. O už tai buvo baudžiama, kartais net mirtimi. Kaip minėta, partizanai kalėjimų neturėjo, todėl ypatingais atvejais buvo būtinos net ir pačios griežčiausios bausmės.“

 Todėl nuolat tvirtinti, kad kone visas partizaninis judėjimas buvo nukreiptas į civilių gyventojų žudymą, kuo ir užsiima kai kurie nuo komunistinio nomenklatūrinio išskirtinumo neatvėsę kairieji, yra tas pats „stribizmas“. Iš tikrųjų, jis, pasirodo, gajus ir šiandien. Bet ar jis baudžiamas?