Carolyna Moynihan. Ar išgyvename darboholizmo pandemiją?

y-news.lt

Šių metų pradžioje vienas iš žurnalo „The Atlantic“ rašytojų nukalė terminą „darbizmas“. Tai kone religinis užsidegimas, su kuriuo amerikiečiai, ypač aukštesnių pajamų vyrai, siekia karjeros. Derekas Thompsonas apibrėžė sąvoką taip: Kas yra darbizmas? Tai įsitikinimas, kad darbas yra ne tik ekonominė būtinybė, bet ir asmens tapatybės pagrindas bei gyvenimo tikslas; ir įsitikinimas, kad bet kokia žmonių gerovę kurianti politika visada turi skatinti daugiau dirbti.

Gali būti, kad „darbizmu“ pirmieji užsikrėtė turtingi vyrai, tačiau Thompsono pateikiami skaičiai rodo, kad šis reiškinys plinta ir tarp moterų bei jaunimo. Visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Pew Research“ ataskaitoje apie jaunimo nerimą nustatyta, kad paaugliai daug dažniau nerimauja dėl to ar jiems pavyks gauti „mėgstamą darbą ar karjerą“ (95 proc.) nei dėl bet kurio kito prioriteto, įskaitant, pvz. santuoką (47 proc.).

Naujas „Pew“ tyrimas apie „Santuoką ir gyvenimą kartu JAV“ patvirtina Thompsono išvadą. Iš pateiktų penkių pilnaverčiam gyvenimui būtinų dalykų dauguma respondentų – tiek vyrų, tiek moterų – pirmiausiai rinkosi darbą ir karjerą. Ilgalaikiai romantiniai santykiai užėmė tolimą antrąją vietą. […]

Šie skaičiai neblogai paaiškina vis dažnesnį gyvenimą susidėjus iki, arba ir vietoj, santuokos. Kaip rodo „Pew“ duomenys, nuo 2002 iki 2015–17 metų amerikiečių, kurie kada nors gyveno susidėję, dalis išaugo nuo 54 proc. iki 59 proc., o tų, kurie kada nors buvo vedę, sumažėjo nuo 60 proc. iki 50 proc. Gyvenimą susidėjus palankiausiai vertina jauniausi respondentai.

Vis dėlto, net tarp jaunesnių nei 30 metų nemaža dalis (45 proc.) teigia, kad visuomenei naudingiau, jei poros, planuojančios ilgalaikius santykius, galiausiai susituokia. Tokios nuomonės laikosi maždaug pusė 30–49 metų amžiaus žmonių bei dauguma 50 metų ir vyresnių žmonių.

Žinoma, santuoka ir vaikai nėra absoliučiai būtini pilnaverčiam gyvenimui – nedidelė dalis žmonių visuomet sugebėdavo be jų laimingai gyventi. Tačiau šeima ir vaikai yra būtini visuomenei. Be stabilios ir mylinčios šeimos, visuomenė panyra į individualizmą, o „darbizmas“, atrodo, yra šio proceso simptomas.