Bronius Vertelka. Antanina Dirsienė - Lėno kaimo senbuvė, pažinojusi prezidentą Antaną Smetoną

xxiamzius.lt

„Šioje žemėje esu gimusi, nuo jos niekur toliau nebuvau nužengusi“, – pasididžiavimo kupinu balsu kalbėjo rugpjūčio 8-ąją savo 93 metų sukaktį sutikusi Lėno kaimo senbuvė Antanina Dirsienė, likusi vienintelė jo gyventoja, prisimenanti susitikimus su iš čia kilusiu pirmuoju atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentu Antanu Smetona. Jis ir Antaninos senelis buvo vienmečiai, o jo brolis buvo vedęs prezidento seserį Marijoną.

Atmintyje išsaugoti susitikimai

Pirmą kartą Prezidentą Antanina pamatė būdama septynerių metų. Neatsimena, kokia tai buvusi šventė, bet jo sutikimui kaimas ypač ruošėsi. Prie bažnyčios pynė vainikus, eglių šakomis aprišo stulpą, o jo viduryje įtaisė tautinę vėliavėlę iš popieriaus. Taip išpuoštą Lėną matė pirmą sykį. Bet įdomiausia buvo apžiūrinėti atvykusius, dar nematytus automobilius.

Antanina mokėsi antroje klasėje, kai mokyklą aplankė Preidentas. Įėjo jis pro paradines duris, o abiejose koridoriaus pusėse garbingo svečio laukė išsirikiavę moksleiviai. Su kiekvienu jų prezidentas sveikinosi paduodamas ranką ir prašydamas pasakyti savo vardą ir pavardę bei tėvo vardą. Kadangi daugelį savo krašto žmonių pažinojo, todėl jam buvo malonu išgirsti, kieno tai yra vaikai.

Prezidento A. Smetonos iniciatyva Užulėnyje statyta mokykla, Antaninos akimis, buvo labai didinga. Joje veikė vandentiekis ir kanalizacija, buvo pirtis, vonios. Kas pageidavo išsimaudyti, turėjo užsirašyti. Mažos grupės laukė vonios, didelės – pirtis. Išsimaudyti galėjo kiekvieną šeštadienį. Po pamokų, po tokios procedūros, eidavo namo. Ir visa tai vyko nemokamai.

Kitame kaime Antaninos tėvai turėjo 8 ha pievų, prisišienaudavo gyvuliams. Kartą veždami sausą, gražiai žalios spalvos šieną, pamatė iš miško išlendantį Prezidentą. Šis įkišo ranką į vežimą ir sako tėvui: „Jonuk, ar ne žalio būsi prisikrovęs?“ „Ne, Prezidente, kaip parakas sauso, tik taip atrodo“, – užtikrino ūkininkas. Ir Prezidentas nuėjo savais keliais, be jokios apsaugos.

Kai Užulėnyje pastatė dvarą, atvyko ir kareivių. Kiekvieną sekmadienį rikiuote ir dainuodami jie traukdavo į bažnyčią. Kaimo vaikai bėgdavo iš paskos, bandydami pritarti.

Atvažiavęs į gimtinę, prezidentas A. Smetona būtinai aplankydavo Lėno bažnyčią. Jis sėdėdavo vyrų, prezidentienė – moterų pusėje. Išsaugoti tie patys suolai. Po pamaldų, išėjęs iš bažnyčios, Prezidentas sveikindavosi su visais, šnekučiuodavosi. Teiraudavosi ūkininkų, kokie rūpesčiai juos slegia, ko pageidautų. Prezidentas tarp savų jausdavosi laisvai. Lėno bažnyčiai jis pasirūpino pristatyti bokštą, didysis Šv. Antano altorius – irgi jo auka. Vienas varpas jau buvo, kitą irgi Prezidentas paaukojo. Antanina prisimena, kaip varpą krikštijo. Vaikams buvo įdomu, kaip tai vyksta. Kaip krikštija vaikus, jau žinojo, bet kaip krikštys varpą, – ne. Jis buvo padėtas ant stalo, prie jo stovėjo krikštatėviai – Prezidentas su seserimi Julija. Krikštijo vietos klebonas ir suteikė jam Šv. Antano vardą.

Asmeniškai Antaninai neteko bendrauti su Prezidentu, bet su juo draugavo jos senelis. Susitikęs su Antaninos seneliu, jį apkabindavo ir pabučiuodavo, abu artimai kalbėdavosi. Paskui kaimynai pasišaipydavo: „Bučiavo tave Prezidentas, tai pažinti pačio jau nebegalima“.

Kaime buvo įprasta atėjus rugiapjūtei ateiti į talką, vieni kitiems padėti. Sužinoję, kad dar nenupjauti Prezidento rugiai, vyrai atskubėdavo su dalgiais.

Jeigu sausi metai, žemė apie Lėną atsidėkodavo neblogu derliumi, jeigu pasipildavo liūtys, jis prigerdavo. Prezidentienė būdavo dvare per vasarą, tvarkydavo ūkį. Eina grėbti, ir ji kartu. Antaninos tėvai eidavo į talką prie kūlimo darbų. Derlių jau kuldavo mašina. O tiems, kas dalyvavo prie pupelių kūlimo, leido įsipilti jų sėklos. Dvaras turėjo geros veislės jautį. Už kaimiečių karvių sukergimą neimdavo užmokesčio.

Dvaras skatino vaikus auginti daržoves. Jų perteklių supirkdavo, taip skatindamas jaunuosius ūkinin-kus dirbti.

Maždaug prieš penkerius metus, A. Dirsienei padedant tvarkyti bažnnčią, į ją užsuko nuo Šiaulių atvykę tėvas su sūnumi. Prisiminė iš čia kilusį prezidentą Antaną Smetoną. Vyresnysis išklojo iš savo dėdės lūpų girdėtą pasakojimą, kaip ruošiantis krikštynoms, sugalvojo nelegaliai išsivaryti naminukės, bet buvo pagautas ir nuteistas. Namiškiai patarė važiuoti malonės pas Prezidentą. Atvyko jis į Smetonos dvarą pirmadienį, tačiau išgirdo, kad Prezidentas bus tiktai šeštadienį. Atvykėlio neišvarė, davė jam darbo prie gyvulių, valgydino. Šeštadienį priėmusiam Prezidentui išdėstė, kaip neturėdamas pinigų degtinei įpirkti ir ruošdamasis krikštynoms, sumanęs išsivaryti krūminės. Prezidentas atsakęs, kad taip daryti negalima, bet jeigu tokiam reikalui, tai atleidžiąs nuo bausmės. O dėdei ne tik sumokėjo už dvare dirbtą laiką, bet ir nuvežė į Jonavą ir nupirko bilietą traukiniui.

Antanina matydama jį žinodavo, kad tai – Prezidentas. Jeigu dabar A. Dirsienės teiraujasi, ar A. Smetona mylėjęs žmones, moteris atsako: „O kaip nemylės? Geras, savas žmogus buvo, visam mūsų kraštui  pažįstamas“. O jeigu kas pareiškia, kad buvo sunku gyventi prie Smetonos, šiam atkerta: „O kaip šiuo metu? Jeigu nori užsiimti kokia nors veikla, mokėk už patentą. Anksčiau batsiuvys ar siuvėjas galėjo dirbti tiek, kiek norėjo, bet dėl savęs“.

Sužinoję, kad Amerkoje žuvo prezidentas A. Smetona, verkė jį pažinoję kraštiečiai. Šią kraupią žinią išgirdo Antaninos tėvas, klausydamasis ausinio radijo imtuvo. Nors labai trukdė, bet ji prasiskverbė į Lietuvą, pasiekė ir Prezidento gimtinę.

Tauriai nugyventi metai

Antanina sėkmingai baigė keturis mokyklos skyrius, nors galėjo ir visus šešis. Šeimoje ji buvo vyriausia, augo dar du jaunesni broliai. Mokslas, ypač matematika, mergaitei sekėsi. Išspręsdavo bet kokį, netgi sudėtingiausią uždavinį. Iki šiol nepamiršo daugybos lentelės. Mokė puikūs mokytojai. Prisimena: jeigu kas prasikalsdavo, vienas mokytojas kreida apibrėždavo ratą, kurio tam tikrą laiką negalėdavo peržengti. Antanina buvo stropi ir paklusni, todėl neteko tokios bausmės išgyventi. Bet keitėsi laikai. Reikėjo ne apie mokslus, bet apie ateitį galvoti.

Ištekėjo būdama 21-erių. Gyvenimo bendrakeleiviu pasirinko Kazimierą Dirsę, savo krašto vaikiną. Jis jau buvo žinomas siuvėjas, dirbo Ukmergės siuvykloje. Turėjo kojinę siuvimo mašiną „Singer“, ji iki šiol išsaugota. Siūdavo vien vyrams, moteriškus užsakymus retai prisiimdavo. Teko siūti ir partizanams. Jaunavedžiai gyveno prie miško, todėl čia dažnokai jie užsukdavo. Atėję prašydavo pavalgyti. Buvo baisūs laikai: nežinodavo, ką – savą ar svetimą – vaišins prie stalo. Būdavo ir taip, kad, vos išėjus partizanams, jau prisistato stribai. Antaninos pusbrolis irgi partizanavo.

Partizanų vadą Juozą Krikštaponį Atanina puikiai pažinojo. Tai buvo aukštas, gražus vyras. Jį dažnai bažnyčioje matydavo. Sodyba stovėjo, važiuojant nuo Lėno link Taujėnų, kairėje kelio pusėje priešais mišką. J. Krikštaponį teko slaugyti. Jis tris paras jų namuose išgulėjo. Atvežė karščiuojantį. Pasveikusį draugai išsivedė. 1945 m. sausio 12 d. mūšyje su NKVD kariuomene Užulėnio miške jis žuvo. Mama, kad tuo įsitikintų, vyro broliui Karoliui, Lietuvos nepriklausomybės savanoriui, vežė du maišus kviečių esą pasikeisti į tiek pat rugių. Grįžusi pasakojo, kad pilnas pagriovys kareivių. Tada rado 12 partizanų, žuvusių nelygiose kautynėse, kūnų. Tryliktąjį partizaną, tokį Naruševičių, aptiko pavasarį. Matyt, sužeistas bandė pabėgti.

Žuvusiuosius laidojo visas kaimas Vieni ėjo sargybą, kad neužkluptų rusų kareiviai, kiti klojime iš suaukotų lentų kalė karstus. Žuvusius partizanus laidojo bendroje duobėje.

Įtartas, kad turėjęs ryšių su partizanais, buvo ir Antaninos vyras K. Dirsė. Tikriausiai kažkas jį apskundė. Siuvėją kvietė į Ukmergę ir Vilnių. Turbūt ir blogiau būtų buvę, bet nuo kalėjimo išgelbėjo Stalino mirtis. Dvare įsikūrus respublikinei tuberkuliozinei vaikų ligoninei, K. Dirsė dirbo siuvėju., dirbo ir mokykloje praktinių darbų mokytoju. Galėjo pagaminti gražių dirbinių ir iš austos medžiagos, ir iš medžio.

Antanina ir Kazimieras Dirsės užaugino dukrą Vidą ir sūnų Egidijų, jie įsikūrę Panevėžyje. Santuokoje jų tėvai išgyveno beveik 60 metų. K. Dirsė mirė 2005-aisiais, eidamas 85-uo¬sius.

Antanina, sulaukusi garbaus amžiaus, tvarkosi savo namuose. Valgo viską, kas jai atrodo skanu. Laiko apie 30 vištų, jų kiaušiniais aprūpina savo vaikus ir net parduoda. Vienatvę jai skaidrina kalytė Pupa ir atklydėlis Alekas.

Senolė moka verpti ir austi vilnas. Jeigu kas paprašo, jas ir dabar suverpia. O austi išmoko iš mamos, į audimo stakles sėdusi nuo 13 metų. Jos užtaisytos staklės su audeklu dabar stovi Užugirio krašto muziejuje.

A. Dirsienei teko šeimininkauti daugybėje vestuvių, laidotuvių ir palydų į kariuomenę. Giminės kvietė ją šeimininkauti į Anykščius bei Kauną. Ilgaamžė šypsodamasi pasakojo, kad daugybę svetimų krosnių yra pakūrusi. Ne tik tortus, bet ir naminę duoną kepė.

Nuo 14 metų iki dabar Antanina gieda Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. Kai turėjo vyrą Kazimierą, su juo giedodavo. Senolė apgailestavo, kad kaime nebėra kam giedoti. Pernai iki bažnyčios dar dviračiu nuvažiuodavo, dabar jau nuveža.

A. Dirsienei teko įvairius darbus kolūkyje dirbti, iki pensijos likus 12 metų paskyrė į atsarginių dalių sandėlį. Čia buvo atsakinga ne tik už jas, bet ir už malkas, kurą, chemikalus, anglis. Tai buvo itin rimtas darbas. Per vienas Velykas susiieškojo ją begiedančią bažnyčioje, kad esą turi būtinai skubiai išduoti kuro, nes greitai reikės išvažiuoti.

A. Dirsienė pasakojo, jog kadaise Lėne buvo 100 sodybų. Jeigu kas mirdavo, tai į gedulingus pietus iš jų net po vieną negalėdavo ateiti – kokia troba tokį skaičių priims. Dabar vaizdas liūdnokas, bet kaimo tikrovę šiek tiek paįvairina atgimstantis Prezidento A. Smetonos dvaras, jame ir darbo atsiranda. A. Dirsienė aiškino: vietovė, kur A. Smetonos statyta mokykla ir dvaras, vadinasi Užulėniu, o šis visas kraštas – Užugiriu.