Audrys Antanaitis. Globalumas – tai vaikiškos provincialumo ligos apraiškos naujajame pasaulyje

alkas.lt

Lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, kalbininkas Jonas Jablonskis yra pasakęs: maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti. Tačiau, o tempora, o mores (o laikai, o papročiai), ir kaip dainuojama šviesaus atminimo Vytauto Kernagio dainoje – dainuojam angliškai, kaip mokam. Šiandien, kai atrodo yra sudarytos visos sąlygos lietuvių kalbai klestėti, kalbame apie vis labiau didėjančias jai grėsmes. Apie globalumo įtaką lietuvių kalbai, prastėjančius lietuvių kalbos egzaminų rezultatus, anglų kalbos vartojimą kultūroje kalbamės su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku Audriu Antanaičiu.

– Gerbiamas Audry, pastaruoju metu daug kalbama apie globalumą. Globali Lietuva. Globali Tauragė. Globali Šilutė. Ar tas globalumas nekelia pavojaus lietuvių kalbai?

– Mes kol kas dar patys nesame gerai supratę globalumo sąvokos ir kas tas globalumas. Vis dar išgyvename provincialumo laikotarpį, kada norime apsikaišyti svetimų kraštų plunksnomis ir pasirodyti, kad ir mes ne blogesni. Dabar globalumas šiek tiek panašus į laikus, kai lietuvių bajorai priėmė lenkų herbus, lenkų kalbą ir lenkų kultūrą, ir atitrūko nuo tautos kamieno.

Kalbėti apie globalią Lietuvą reikėtų nepaprastai atsargiai. Šiandien globali Lietuva suvokiama kaip tautos dalis, esanti išeivijoje. Bet, turint galvoje, kad šiandien išeivija kalbą išlaiko vienos kartos gyvenime, prognozuotina, kad kažkada išeivijos nebebus. Vadinasi, nebebus ir globalios Lietuvos. Kada? Po trisdešimt metų? Po penkiasdešimties? Taigi ši sąvoka yra laikina.

Žinoma, yra pavojus, kad laikinas virs pastoviu, bet, mano galva, turėtume galvoti, kad pirmiausia turi būti išreiškiami savi, nacionaliniai interesai čia – Lietuvoje ir neturime antroje vietoje palikti savo tautiškumo, į pirmą vietą keldami globalumą.

Mano galva, globali Lietuva, globali Plungė yra ganėtinai pavojingi terminai ir aš siūlyčiau vartoti juos apgalvotai, laiku ir vietoje.

Kodėl atsirado terminai globalumas arba pastaruoju metu siūlomas kitas terminas – tarptautiškumas? Manau, tai vaikiškos provincialumo ligos apraiškos naujajame pasaulyje. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo praėjo 30 metų. Tai ir daug, ir mažai. Sutikime, okupacijos laikotarpis, kai negalėjome niekur nieko matyti, išvykti ir bendrauti, uždėjo mums antspaudą, ir išsilaisvinę mes vis dar esame išsibalansavę, ir vis dar norime kitiems pasakyti: mes – pasaulio piliečiai, mes mokame anglų kalbą, mes įsileisime kitus užrašus ir būsime tokie pat, kaip kiti. Tačiau čia ir slypi pats didžiausi pavojus. Kam būti tokiais pačiais kaip kiti, jei galime būti savimi. Šį procesą vadinu provincijos sindromu.

Antra, tai rodo, kad mumyse dar esama baudžiavinių nuostatų, kai ponas pasako: turi būti taip, o jam atsakoma: klausau ir vykdau. Ponas pasako, kad ES įstatymai aukščiausi ir neginčytini, kad ES reikalauja užtikrinti laisvą judėjimą, visokią nediskriminaciją ir nereikalauja mokėti valstybinės kalbos, mes sakome: klausau. Taip neturi būti. Pirmiausia mūsų pagrindinis interesas yra Lietuva, kurią įstatymiškai įtvirtina Konstitucija, iš to išplaukia ir visa kita. Tai, kad šiandien globalumą keliame į pirmąją vietą, yra vienpusiška ir neatsargu.

Jokiu būdu nesakau, kad tarptautiškumo nereikia. Reikia, bet tai turi būti bendradarbiavimas, o ne paklusimas. Šiandien, deja, vyrauja paklusimas, ir aš kviečiu atsikratyti provincialumo ir baudžiauvinių nuotaikų.

– O kaip vertinate svetimos kalbos atėjimą į kultūrą? Tampa įprasta, kad anglų kalba įsitvirtina teatrų scenose. Taigi galime traktuoti, kad tai grėsmė lietuvių kalbai, juk jei jau elitinė kultūra pirmumą teikia anglų kalbai, tarsi duodamas signalas, kad lietuvių kalba yra laipteliu žemiau. Tačiau, kai žinai, kad spektaklį režisuoja pasaulyje žinomas režisierius, kai suvoki, kad tai plačiau atveria duris į pasaulio kultūrą, viskas lyg ir normalu.

– Mene esu truputį tolerantiškesnis. Manau, kad menas ir kultūra turi būti tarptautiški. Mano galva, itališkos operos turėtų skambėti itališkai. Jų nereikėtų versti į lietuvių kalbą. Dramos veikalai gali būti statomi įvairiomis kalbomis. Pavyzdžiui, rusų dramaturgiją geriausiai perteikia rusų dramos teatras. Manau, kad ir kiti teatrai galėtų turėti tam tikrą skaičių veikalų, pastatytų kitomis kalbomis. Tačiau turi būti užtikrintas vertimas į lietuvių kalbą ir išsaugotas balansas, kad lietuvių literatūra nebūtų ignoruojama, kaip, neva, pasenusi ir neįdomi. Manau, kad visiems teatrams, bent iš dalies finansuojamiems biudžeto lėšomis, turi būti nustatyta, kokią dalį repertuaro privalo sudaryti lietuviški veikalai. Tas reikalavimas neturėtų būti taikomas privatiems teatrams.

Ir noriu pabrėžti, kad valstybiniame gyvenime visur ir visada turi būti vartojama lietuvių kalba. Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės, savivaldybių darbe, srityse, kurios yra finansuojamos valstybės, lietuvių kalba privaloma.

Viešieji užrašai taip pat gali būti rašomi dviem kalbom, bet lietuvių kalba bet kokiu atveju turi būti. Viešieji užrašai yra kultūros, skonio ir vidinės laisvės reikalas. Jei esi baudžiauninkas, vadinkis kitomis kalbomis. Jei esi lietuvis, tau turi būti garbė surasti gerą lietuvišką pavadinimą ir su tuo ženklu eiti į pasaulį.

Inteligento reikalas kalbėti gražiai, aiškiai ir taisyklingai lietuviškai.

– Tačiau tiek ministerijose, tiek savivaldybėse priimant naujus darbuotojus labai didelis dėmesys skiriamas, kaip jis moka anglų kalbą. Ir atsitinka taip, kad konkursą laimėjęs specialistas lietuviškai kalba naudodamasis anglų kalbos formuluotėmis. Tai irgi tam tikra grėsmė lietuvių kalbai? Kaip būtų galima apsaugoti lietuvybę? O gal jos apskritai nereikia saugoti?

– Reikia saugoti, nes turime savo valstybę, savo bendruomenę sukurtą lietuvybės pagrindu. Jei nenorime saugoti savo kalbos, tada prisijunkime, kad ir prie Lenkijos, ar paprašykime Jungtinės Karalystės, kad mus prisijungtų. Ir sau aiškiai pasakykime, kad renkamės būti kitos valstybės dalimi.

Tačiau, aš manau, kad mes turime pretenzijų būti savimi, turėti savo valstybę ir į ją neįsileisti svetimų gaivalų, svetimų mums nereikalingų elementų. Atsisakydami savo kalbos, mes atsisakytume ir visų šių dalykų.

Jaunoji karta valstybės ir savivaldybės tarnybose sukelia tam tikrų problemų. Kad ir Kauno miesto savivaldybės turistinis šūkis „Kaunastic“. Arba Laisvės alėjoje atsiradęs „Like bike“. O kodėl ne „Mink dviratį“? Skelbiama dviračių maratono akcija, ir vėl viskas angliškai. Tai rodo, kad Kauno miesto savivaldybės jaunimas iš provincialumo kelnaičių dar neišaugo. Jie vis dar nori būti tokie, kaip kiti. Juk renginius skelbiantys užrašai pirmiausia skirti Lietuvos piliečiams, kuriems turi būti viskas pateikta lietuviškai. O ir užsieniečiams būtų įdomiau matyti lietuviškus užrašus, o ne tarptautinę sintetiką.

Dar kartą kartoju, kad savivaldybės, ministerijos turi būti išimtinai lietuviškos, nes gyvena iš Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų. Tik oficialūs atsakymai kitų tautų asmenims gali būti išverčiami į kitą kalbą. Kita kalba galima ir tarptautiniuose renginiuose, bet ir jie privalo būti verčiami. Be išimčių.

– Tačiau, kad ir kaip gražiai mes bekalbėtume apie lietuvių kalbą, užtenka paanalizuoti brandos egzaminų rezultatus ir pamatai, kad anglų kalbos egzaminą mokiniai išlaiko žymiai geriau negu lietuvių. Ar tai nerodo, kad jaunimui apskritai nebėra motyvacijos mokytis lietuvių kalbos?

Negalima jaunimo motyvuoti vien per kalbos mokymąsi. Turi būti ir pilietinis jaunimo auklėjimas. Jis turi prasidėti šeimoje ir būti tęsiamas mokykloje, visur kitur.

Ir viskas prasideda nuo viršūnių. Jei, tarkime, kurio nors miesto savivaldybėje, rodomas negeras pavyzdys, natūralu, kad ir jaunimas lietuvių kalbai neteiks pirmumo.

Išties, šiandien lietuvių kalbos prestižas kai kuriuose visuomenės sluoksniuose yra nelabai aukštas, nes kai kas tikina, kad lietuviškai galima kalbėti bet kaip, o pasaulyje įsitvirtinsi mokėdamas anglų, bet ne lietuvių kalba, nors ir mūsų kalba atveria labai daug kelių.

Ir visuomenės šviečiamosios veiklos, populiarinant lietuvių kalbą, nebeliko. Nebeliko nei straipsnių spaudoje, nei televizijos ar radijo laidų. Lietuvių kalbos prestižas smukdomas ir mokslo srityje. Juk geriau vertinami darbai kitomis kalbomis, bet ne lietuvių.

Kalbos prestižo didinimas, pilietinis auklėjimas yra būtinas, o tai, kad lietuvių kalbos egzamino rezultatai neretai prastesni negu užsienio kalbos, rodo valstybės ir švietimo sistemos požiūrį į kalbą. Jei būtų kitoks požiūris, jaunimas suprastų, kad jie „kieti“ mokėdami lietuvių kalbą.

Taigi pirmiausia lietuvių kalba turi būti gerbiama aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Antra, būtina parengti pilietinio auklėjimo strategiją ir įgyvendinti kalbos prestižo programą. Pradžia jau esame padarę, bet tai tik pradžių pradžia. Yra priimtos valstybinės kalbos politikos gairės ir turime Vyriausybės patvirtintą priemonių planą. Jame ir yra Kalbos prestižo programa. Į ją įtraukti dabartinės lietuvių kalbos būklės tyrimai ir pasiūlymai, kaip spręsti problemas, o taip pat galimybės šviesti visuomenę. Kol kas tai labai atsargi pradžia. Bet, kaip rašė Maironis, nebeužtvenksi upės bėgimo,.

– O gal Kalbos prestižo programai galima pasitelkti savanorius?

– Aš labai noriu, kad taip būtų, bet tai gan sunkiai sprendžiamas klausimas. Yra ir Lietuvių kalbos draugija, ir Lituanistų sambūris, kitų organizacijų, bet ten – tik vyresnioji karta. Ir kai jų prašau savanoriauti, rašyti straipsnius, eiti į susitikimus, jie, ką gali, daro, bet to yra maža.

Kita problema, nėra dialogo su jaunąja karta. Jaunąją kartą turėtų auklėti pati jaunoji arba bent jau vidurinioji karta. Tad kol kas savanorystei didinant lietuvių kalbos prestižą nėra savanorių. Žodžiais lietuvių kalbą myli visi, bet eiti į talką su tomis idėjomis labai mažai kas nori.

Lietuvoje kalbos atžvilgiu klostosi du poliai. Išgyvename kalbos aukso amžių, nes turime viską: ir gimtosios kalbos įstatymus, ir kalbos politikos strategiją, ir Vyriausybės patvirtintus planus, ir sukurtas institucijas, bet nėra vykdymui reikalingų žmonių, nes šių teisės aktų vykdymas buvo užleistas. Todėl dabar net nežinome realios lietuvių kalbos būklės, nes, pasirodo, nėra jokių tyrimų, neturime ilgalaikės lietuvių kalbos strategijos, įstrigome su internetiniu lietuvių kalbos žodynu, neturime atnaujintos akademinės lietuvių kalbos gramatikos, nesusitvarkome su viešaisiais užrašais. Mokyklose trūksta lituanistų, ypač jaunų. Aukštosiose mokyklose į lietuvių kalbos magistratūrą neatsiranda norinčių stoti. Tai, matyt, susiję ir su lietuvių kalbos prestižu, ir su klaidingu įsivaizdavimu, kad su lietuvių kalba negali daug ko pasiekti.

Kur pasižiūri, ten problema, bet laimė, kad Lietuva yra nepriklausoma ir kad turime kalbai saugoti reikalingus įstatymus. Dabar kiekvieno mūsų pareiga – pakeisti situaciją ir būtų puiku, jei atsirastų savanorių talkininkų.