Martynas Katelynas. Atnaujintas švietimas, kaip atnaujintos valstybės garantas

propatria.lt nuotrauka 

Visapusiškas valstybės atnaujinimas. Į šį konferencijos pavadinimą telpa labai daug. Tačiau valstybė kokybiškai atsinaujinti gali tik atsinaujinant jos piliečiams. Nauji aktyvūs piliečiai pradedami rengti mokykloje, kur įgyjamas bendrasis išsilavinimas. Jokiu būdu nenuvertindamas kitų sričių, teigiu, kad galime bandyti atnaujinti daugelį dalykų, tačiau apleidę šią raktinę sritį, mes pasmerkiame save beprasmiam darbui. Švietimas visada buvo ir bus vienu iš didžiausias diskusijas sukeliančių objektų. Žinoma, tai normalu, nes tai liečia kiekvieną asmeniškai, juk tai liečia mūsų vaikus.

Švietimo reforma – dviejų žodžių junginys, kuris ne tik mokytojams, bet ir daugeliui tai stebinčių iš toliau, jau seniai nebesužadina vilties jausmo. Kodėl? Manau, daugelis prisimename, kad švietimo reformas žadėjo beveik visi, kas tik dalyvaudavo rinkimuose. Švietimas rinkiminiu laikotarpiu visada svarbi ir mėgstama politikų tema, kadangi norima susižerti gausios mokytojų bendruomenės balsus. Tačiau dažniausiai reformos būna tik kosmetinės: keičiami pavadinimai, finansavimas iš vienos eilutės keliamas į kitą, o rezultatas gaunasi toks – kokia ir buvo reforma – kosmetinis.

Norint iš esmės kalbėti apie visapusišką valstybės atnaujinimą, privaloma užtikrinti švietimo atnaujinimą. Tam reikėtų išskirti 3 pagrindines ašis: mokytojų interesą, mokinių išsilavinimo, atitinkančio šiuolaikinius poreikius, užtikrinimą, valstybinį-ekonominį interesą.

Mokytojų interesas šioje grandinėje turbūt yra svarbiausias, kadangi pastarieji dabar labiausiai nevertinami. Į mokytojus dabartinėje sistemoje dažnai yra žiūrima itin nepagarbiai, nors dar prieš 10-15 metų mokytojo žodis mokiniui būdavo lemiamas, o tėvai nei galėjo, nei, turbūt, norėjo reikšti priekaištus dėl mokytojo viršenybės mokykloje. Tai buvo savaime suprantama. Keitėsi laikai, keitėsi ir požiūris. Dar 2016 metais premjeras Algirdas Butkevičius pedagogų streiko metu juos apkaltino dirbant Maskvai. Pedagogai reikalavo oresnių darbo sąlygų ir pragyvenimo kaštus atitinkančių atlyginimų, o gavo Rusijos agentų etiketes. Jei toks požiūris sklinda iš aukščiausios valdžios sluoksnių, nenuostabu, kad ir visuomenėje yra įvykęs lūžis, po kurio mokytojas prarado savo turėtą autoritetą. Tam priežasčių apstu. Pavyzdžiui:

• Kylantys reikalavimai, kuomet iš mokytojo reikalaujama nepagrįstai aukštų rezultatų (būtent, ne iš mokinių, o iš mokytojų), kurių nepasiekus, tenka aiškintis mokyklos direktoriui.

• Vis didėjanti biurokratinė našta, dėl kurios pedagogai yra priversti nemažą dalį savo laiko skirti įvairių anketų pildymui, protokolų rašymui, ataskaitų rengimui. Šiandien mokytojas turi parengti teminius planus, metų pradžios ir pabaigos diagnostines ataskaitas, auklėtojo planą ir ataskaitą, kiekvienais metais praeitų kvalifikacijos kėlimo priemonių sąrašą, dalyko mokytojo metinę ataskaitą, grupės metinę ataskaitą (jei mokytojas yra ir būrelio pirmininkas), pildyti dienyną, mokinių socialinį pasą.

• Darbo užmokestis, kuris nei pritraukia naują mokytojų kartą, nei motyvuoja kūrybingai bei prasmingai dirbti ilgametę patirtį sukaupusius pedagogus. Juk tereikia vadovautis EBPO rekomendacija, kad mokytojo atlyginimas siektų 150 procentų nuo vidutinio darbo užmokesčio.

Tai tik keletas veiksnių, kurie parodo, jog bendrasis ugdymas šiuo metu praktiškai veikia prekybiniais dėsniais, kur klesti konkurencija, ir mokytojas yra tapęs paslaugos teikėju, o mokinys klientu. Kaip žinome, prekybiniai dėsniai veikia paprastai. Vis didėjant reikalavimams, svarbu įtikti ir patikti klientui, todėl klientas – visada teisus. Dar daugiau, veikia rinkos dėsniai – kokie rezultatai, tokie ir atlyginimai. Tokiais principais veikianti ugdymo sistema nėra tvari.

Tvarumo nebuvimas jau skaudžiai atsiliepia pedagogų trūkumu, didėjančiu vidutiniu amžiumi, darbą paliekančių mokytojų skaičiumi. Norėdami išspręsti šias problemas, turime aiškiai suvokti, kad mokytojas nėra paslaugos teikėjas. Mokytojas turi matyti prasmę savo darbe, o į tai įeina ir solidus atlygis, ir pagarba visuomenėje, ir savęs realizavimas dirbant pagal pašaukimą. Jokiais kitais būdais neužtikrinsime vienos iš svarbiausių dedamųjų atnaujintoje švietimo sistemoje.

Šiuolaikinis išsilavinimas, kuris atlieptų kylančius poreikius, turi būti susijęs ne vien su žinių gausa, bet ir su jų taikymu, sugebėjimu jas panaudoti sprendžiant įvairias iškylančias problemas. Ateityje darbui neužteks turėti kalną žinių, kaip anksčiau, kai žmogus, vien turėdamas specifines žinias, galėdavo labai lengvai save realizuoti. Ateities darbo rinkose paklausiausi bus tie, kurie sugebės iš milžiniško informacijos kiekio atsirinkti tai, kas reikalinga, ir sugebės tą informaciją panaudoti problemos sprendimui. Tačiau problemos sprendimui visada reikalingos ir giliai įsisavintos akademinių dalykų, mokomų mokyklose, žinios.

Šiuo metu Lietuva pasirinkusi kompetencijomis grįstą ugdymo programą. Tai lyg ir būtų geras ženklas, nes mokoma „kaip spręsti problemas“, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Dabar esame susikoncentravę išimtinai tik į mokymo procesą, bet nematome mokymo rezultato. Mes turėtumėme formuoti ugdymą, kuomet mokinys yra mokomas ir problemų sprendimo, bet ir kreipiamas rezultato link. Rezultatas šiuo atveju yra žinios, kurios nepaprastai reikalingos kasdien inovacijų keičiamame pasaulyje. Trumpai apibendrinant, negalima maskuoti problemų, kurios atsiranda iš kompetencijomis grįsto ugdymo. Elementaru, kad neįmanoma išugdyti kritinio mąstymo, prieš tai neįsisavinus akademinio dalyko.

Vis dažniau girdima, kad Lietuva turėtų semtis patirties iš Suomijos ir perimti ten įdiegtą ugdymo modelį. Taip būtų bandoma užtikrinti kokybišką mokinių išsilavinimą, kuris atitiktų šiuolaikinius poreikius. Išties šiems laikams reikalingas išsilavinimas jau yra kitoks, negu dabar įgyjamas mokykloje. Tačiau mūsų švietimo „piligrimai“ aklai siūlo kopijuoti modelį, kuris jau yra žlungantis. Suomijos švietimo sistema buvo laikoma pavyzdine, kadangi šalis prieš 20 metų pagal PISA (EBPO naudojama programa mokinių pasiekimų įvertinimui) rezultatus buvo lyderė. Šalis tapo ir dabar yra „pedagoginio turizmo“ objektu. Svarbu paminėti, kad po 2005 tyrimų rezultatų kreivė stabiliai važiuoja žemyn...

2000 metų PISA tyrimuose dalyvavo Suomijos penkiolikmečiai, kurių išsilavinimui darė įtaką tai, kas buvo 1980-1995 metais, kai sistema tikrai tobulėjo, o standartai didėjo. Tačiau norintys pamatyti Suomijos švietimo laimėjimus ir juos pritaikyti savo valstybėse padarė esminę klaidą. 2001 atvykę į Suomiją jie klausdavo apie tai, kokia švietimo sistema buvo 2000 metais, o ne 20 metų atgal. Daug dalykų, kurie prisidėjo prie Suomijos švietimo pasakos, 2000 metais jau buvo išgyvendinti. Vienas svarbiausių yra mitas, kad prie Suomijos sėkmės prisidėjo tai, jog bendrojo ugdymo programa buvo labai bendro pobūdžio, todėl tokiu būdu mokyklos išlikdavo autonomiškos, nes galėdavo pačios pasirinkti, kaip mokyti vaikus. Tačiau 2000 metais testuose puikiai pasirodę moksleiviai išties išsilavinimą įgavo esant visiškai kitai sistemai. Minėtuoju laikotarpiu, 1980-1990 metais, Suomijoje buvo aiškus socialinis susitarimas dėl to, kokie turi būti ugdymo tikslai, forma bei programa. Taip pat tuo metu norma buvo tai, kad valstybė kontroliuoja vadovėlių turinį ir reguliuoja tai, ko yra mokomasi. Kai suomių mokytojų paklausiama, kas lėmė sėkmę, dažnai yra atsakoma – aukštos kvalifikacijos mokytojai ir geros kokybės mokymo medžiaga. Visa tai, piligriminių kelionių metu, jau buvo istorija. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kodėl galime būti suklaidinti šios valstybės švietimo pasakos.

Reikia pripažinti ir tai, kad ugdymo sistema nėra skirta vien tik žinioms suteikti. Mokykloje mokiniai turi įgauti ne tik bazines žinias ir susikurti pagrindą tolimesniam tobulėjimui, bet ir privalo tapti savo šalies patriotais. Tai – valstybinis interesas. Tik dalinai atnaujinę švietimo sistemą be valstybinės sąmonės mokiniui įdiegimo, mes ruošime tik kvalifikuotą darbo jėgą, kurios judėjimą nulems elementarūs laisvosios rinkos dėsniai. Kitaip tariant, neįvedę valstybės ir tautos kategorijų į mąstymo struktūrą dar mokyklos suole, mes rizikuojame užauginti kosmopolitišką kartą, kuriai Lietuva bus graži vieta, kurioje jie užaugo, tačiau stipresnio ryšio ir bendrumo tikrai nebus. Vertybinių pagrindų užtikrinimas yra būtina ir integrali ugdymo proceso dalis.

Mokiniai, įgiję išsilavinimą, toliau turi kurti gerovę savo šalyje. Ateities iššūkiai mums gerai žinomi, o jų sprendimui turime atsakingai paruošti ateities kartas. Ekonominis klestėjimas ir išlikimas yra labai glaudžiai susijęs su tuo, kaip ir kada atnaujinsime dabartinę švietimo sistemą. Ateitis reikalaus vis labiau kvalifikuotos darbo jėgos. Tam, kad neprireiktų jos importuoti iš labiau sėkmingų šalių, turime pasirūpinti, kad mūsų jaunieji piliečiai matytų prasmę pasilikti savo gimtojoje šalyje. Tai mūsų valstybės ekonominis interesas.

Nors susiduriame su didele jaunų piliečių emigracija, kas antras išvykstantis yra 20-34 metų amžiaus, tačiau moksleivių apklausos dar niūresnės. Atliekant tyrimą tarp 9-12 klasės moksleivių, į klausimą – „ar galvojate apie emigraciją?“ teigiamai atsakė daugiau nei 80 procentų mokinių, trečdalis pasiryžę emigruoti visam laikui. Akivaizdu, kad susiduriame su problema, kuomet jaunas žmogus nemato ateities galimybių Lietuvoje. Dažnai esame įsitikinę, kad emigraciją renkasi mažiau akademiškai pažangūs mokiniai. Tačiau vadinamasis „protų nutekėjimas“ vyksta ir mūsų valstybėje, kadangi užsienio šalys gabiausiems mokiniams gali užtikrinti daug geresnes sąlygas ir perspektyvas. Tą turime spręsti, radikaliai atnaujinant dabartinę švietimo sistemą.

Tai pradėti reikia nuo pagrįstai keliamo klausimo – kokią norime matyti Lietuvos valstybę? Ar kuriančią aukštos pridėtinės vertės, inovatyvius produktus, ar puoselėjančią turtingiausių žmonių reitingo viršuje įsikūrusius transporto ir prekybos sektoriaus gigantus? Tai esminis klausimas, į kurį atsakymas ir padiktuotų sprendimą, kokiu keliu turime eiti. Norėdami būti periferine šalimi, kuri aptarnauja technologiškai išsivysčiusias valstybes, galime nieko nekeisti, kadangi prekybos ir transporto sektorius jau yra pakankamai stiprus ir turi tendenciją stiprėti. Jei norime būti lyderiais, tuomet pats laikas atnaujinti ugdymo programas ir suteikti mokiniams šiuolaikišką išsilavinimą, kuris užtikrintų, jog mūsų valstybės ekonominis interesas nenukentės.

Nėra ką slėpti, pats sočiai gyvenu iš dabartinės, ir, pripažinkime, žlungančios švietimo sistemos, dirbdamas matematikos korepetitoriumi. Kasdien susiduriu su mokiniais, kurie pagrįstai kelia klausimą, kodėl nėra mokoma ekonomikos pagrindų, kad būtų galima suprasti, kaip funkciuonuoja paprasčiausios įmonės, kaip veikia mūsų valstybės mokesčių sistema, ir kokią reikšmę tie mokesčiai turi? Tai yra pagrįsti klausimai, į kuriuos mokiniai mokykloje negauna atsakymo.

Mokykloje turi būti mokoma, kad mokinys suprastų ne tik vienkartinį reiškinį, bet galėtų tą reiškinį analizuoti, ir supratęs jo gilumines priežastis, jas panaudoti naujų idėjų generavimui, o galiausiai, jos pritaikymui.

Švietimo atnaujinimas garantuos valstybės atnaujinimą, jeigu visada žiūrėsime į ateitį ir mokysimės iš praeities. Niekada nebus taip, kad turėsime stebuklingą receptą, kuris nekeičiamas galios 100 metų. Švietimo sistema yra gyva, kol ji keičiasi ir prisitaiko. Taip, kaip ir žmogus, kuris išlikti ir klestėti gali tik keisdamasis ir prisitaikydamas. Atlikdami pokyčius ir norėdami, kad jie nevirstų tik kosmetiniais pakeitimais, turime fokusuotis į tris ašis: mokytojus, šiuolaikišką išsilavinimą, valstybinį-ekonominį interesą.