Juozas Banionis. Lietuvos laisvinimo sąjūdis Vakaruose 1940-1990 m.: Vilniaus klausimo politikos atspindžiai

Tekstas publikuotas žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ 2019 metų trečiame numeryje.

***

Šiame straipsnyje aptariama pagrindinių lietuvių išeivijos politinių organizacijų – Amerikos lietuvių tarybos, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Lietuvos laisvės komiteto ir Pasaulio lietuvių bendruomenės – veikla, nukreipta į Vilniaus bei jo krašto priklausomybės Lietuvos valstybei politikos tvirtinimą. Jame taip pat atskleidžiamos Vilniaus arkivyskupijos priklausomybės Lietuvos bažnytinei provincijai sprendimo peripetijos. Bene didžiausius nuopelnus liudijant Vilniaus istorinę priklausomybę būtina priskirti Vilniaus krašto lietuvių sąjungai, įsitraukusiai į VLIK‘o sudėtį ir tapusiai reikšmingu Rytų Lietuvos rezistenciniu sąjūdžiu.

Įvadas

Vakaruose 1940 m., t. y. jau pirmaisiais sovietų okupacijos metais, į Lietuvos laisvinimo akciją nedelsdami įsijungė senosios išeivijos katalikai, socialistai ir tautininkai. Visi jie buvo įsikūrę Jungtinėse Amerikos Valstijose ir ten vienijosi sudarydami politinių srovių darinį, ilgainiui tapusį Amerikos lietuvių taryba (toliau – ir ALT).

Kiek vėliau, penktojo dešimtmečio viduryje, į Lietuvos laisvinimą įsitraukė Vakarų Vokietijoje atsikūręs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (toliau – ir VLIK‘as). Kaip žinia, jo veiklos ištakos siekė dar nacių užimtą Lietuvą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ši antinacinė organizacija virto antisovietine. Atgaivinusi veiklą, ji vienijo tiek seiminėje Lietuvoje (t. y. iki 1926 m.) veikusias politines partijas, tiek okupacijos laikotarpiu iškilusias rezistencines grupes. Taigi galima teigti, kad VLIK‘as pagrįstai reiškė pavergtos lietuvių tautos politinę valią. Jis plėtėsi ir jo sudėtį papildė dvi organizacijos, sukurtos teritorinės priklausomybės (Mažosios Lietuvos ir Rytų Lietuvos) pagrindu. Viena jų – Vilniaus krašto lietuvių sąjunga (toliau – ir VKLS), įsitraukusi į VLIK‘o sudėtį ir pavadinta Rytų Lietuvos rezistenciniu sąjūdžiu (toliau – ir RLRS). Šeštojo dešimtmečio pradžioje prie paminėtų dviejų darinių – ALT, VLIK‘o – jungėsi dar vienas – JAV įkurtas ir profesionaliais pagrindais veikiantis Lietuvos laisvės komitetas (toliau – ir LLK), kurio nariai buvo tik Lietuvos Respublikos pilietybę turintys asmenys.

Pirmąkart visos šios egzilio organizacijos į Lietuvių politinę konferenciją (pasitarimą) rinkosi 1952 m. balandžio 5 d. Niujorke ir apsvarstė savo pagrindinės veiklos – Tėvynės vadavimo bei jo koordinavimo – problemas ir numatė laisvinimo darbuotės gaires. Tuo jos paliudijo Vakaruose esant Lietuvos laisvinimo sąjūdį, kurio dalyviai buvo trys politinę veiklą plėtojančios egzilio lietuvių organizacijos – ALT, VLIK‘as, LLK.

Baigiantis šeštajam dešimtmečiui, Lietuvos laisvinimo sąjūdžio Vakaruose gretas papildė ketvirtoji organizacija – Pasaulio lietuvių bendruomenė (toliau – ir PLB), sukurta vadovaujantis 1949 m. VLIK‘o paskelbtos Lietuvių chartos principais. Naujasis darinys, jungiantis lietuvius tautiniu ir demokratiniu pagrindais, pirmiausia puoselėjo lietuviškumą, tačiau jokiu būdu nenorėjo likti Tėvynės vadavimo darbuotės nuošalyje. Taip Vakaruose iškilęs Lietuvos laisvinimo sąjūdis, skelbdamas Lietuvos išlaisvinimo ir nepriklausomos valstybės atkūrimo reikalą, plėtėsi ir tvirtėjo nuosekliai laikydamasis užsibrėžtų ir nekintamų siekių. Be to, šioje veikloje visada vienareikšmiškai remtasi Vasario 16-osios Aktu – tuo amžinu lietuviams priesaku, kuriame įrašyta ir nuostata dėl Vilniaus kaip Lietuvos valstybės sostinės.

Šiuo straipsniu sugrįžtama prie lietuvių istoriografijoje mažai gvildentos temos – Vilniaus krašto priklausomybės politikos, išryškėjusios Lietuvos laisvinimo sąjūdyje Vakaruose. Vakarai čia suprantami kaip demokratiniai kraštai ir visų pirma JAV, kur buvo sulaukta Lietuvos laisvės bylos rėmimo. Pažymėtina, kad straipsnis parašytas atliekant bendresnius Lietuvos laisvinimo proceso tyrinėjimus. Todėl ir bandoma Vilniaus krašto problemą aptarti per Lietuvos laisvinimo sąjūdžio ir paminėtų lietuvių politinių organizacijų veiklą. Straipsnis jokiu būdu nepretenduoja į galutinį žodį ar juolab išsamią studiją. Veikiau tebūnie tai paskata nepamiršti ir gilintis į Vilniaus krašto priklausomybės reikalus lietuvių išeivijoje.

Paminėtina, kad ši problema yra atspindėta kai kuriuose lietuvių išeivijos darbuose. Visų pirma pažymėtina Algirdo Martyno Budreckio knyga „Vilniečių veikla išeivijoje“ (Vilnius – Trakai, 1995, 191 p.), kur autorius, remdamasis memuarais, organizacijos ir asmeniniais archyvais, atskleidė Vilniaus krašto lietuvių sąjungos raidą. Tačiau knygoje pateiktas tik šios įvardytos organizacijos, nesiejant jos su kitomis, veiklos vaizdas. Parodant vienos iš pagrindinių Lietuvos laisvinimo organizacijų aptariamos krypties veiklą, labai pasitarnavo Leonardo Šimučio išsamus veikalas „Amerikos lietuvių taryba 1940–1970“ (Čikaga, 1971, 499 p. ), kuriame chronologiškai iki septintojo dešimtmečio pabaigos aprašomas ir VKLS rūpestis dėl Lietuvos rytinių sienų įtvirtinimo.

Tačiau tiesioginė ir didžiausia paspirtis rašant straipsnį glūdėjo neskelbtuose šaltiniuose, būtent, Lietuvos diplomatinės tarnybos (toliau – ir LDT) fonduose, kurie, atkūrus mūsų Nepriklausomybę, dabar saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA). Naujų štrichų plėtojamai LLK veiklai suteikia prelato Mykolo Krupavičiaus fondas, saugomas Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraščių skyriuje (toliau – LIIB RS).

Analizuojant, lyginant ir interpretuojant prieinamą ir sukauptą užsibrėžtos temos medžiagą, buvo keliamas tikslas – atskleisti pagrindinių Lietuvos laisvinime dalyvaujančių organizacijų (VLIK‘o, ALT, LLK, PLB) veiksmus dėl Vilniaus krašto istorinės priklausomybės Lietuvai (įskaitant Vilniaus arkivyskupijos problemą) įtvirtinimo ir parodyti jų pasiektus rezultatus. Be to, siekta aptarti Vilniaus krašto lietuvių sąjungos, įsitraukusios į VLIK‘o sudėtį ir tapusios Rytų Lietuvos rezistenciniu sąjūdžiu, reikšmingus pasiekimus liudijant Vilniaus istorinę priklausomybę Lietuvos valstybei.

 
VKLS iškilimas ir ryšiai su ALT

Jau paminėtoje 1952 m. Niujorke įvykusioje konferencijoje derinant labai aktualias politinės veiklos pozicijas, buvo apsvarstyti ir specialieji Lietuvos sienų ir santykių su kaimyninėmis tautomis klausimai. Bene svarbiausias dalykas – rytinės sienos ribas numatyta spręsti tiesiogiai tariantis su lenkų ir baltarusių (gudų) išeivija. Kaip žinia, Vilniaus ir jo krašto klausimas buvęs „ašiniu“ ne tik derybose su lenkais, bet ir tariantis su gudais. Mūsų kaimynai išeiviai vis savinosi Vilnių įvairiausiomis progomis pabrėždami šio miesto priklausomybę vienai ar kitai tautai. Pavyzdžiui, baigiantis 1950 m. (t. y. lapkričio 17–18 d.), Vašingtone sušauktame Amerikos lenkų kongrese buvo deklaruota apie išlaisvintą Lenkiją, nurodytos jos dabartinės vakarinės sienos (palei Oderį ir Neisę) ir įvardytos rytinės, kurios apimtų vadinamuosius „rytinius kresus“, dar kitaip – „lenkiškas sritis“ su Vilniaus ir Lvovo miestais. Dar po metų (1951 m.) kiti kaimynai – JAV gudai – paskelbė savo atkuriamos valstybės, pavadintos „Bialorus“, žemėlapį, kuriame jų vakarinės sienos driekėsi už Vilniaus. Tuo pat metu dar buvęs gudų išeivijos pasiūlymas Vilniaus priklausomybę spręsti remiantis condominum idėja, pagal kurią miestas „net galėtų būti padalytas į dvi dalis: lietuvišką ir gudišką“.

Tokie kaimynų ekspansiniai kėslai pasitraukusius į Vakarus vilniečius aktyvino ir skatino juos susiburti į Vilniaus krašto lietuvių sąjungą. 1950 m. lapkričio 18 d. Čikagoje buvo paskelbta apie naujai susikūrusią organizaciją, jungiančią Vilniaus krašto lietuvius ir siekiančią „organizuotai dalyvauti lietuvių pastangose išlaisvinti pavergtą tėvynę ir atkurti Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi“. VKLS siekė reikšmingo tikslo ir tiek lietuviams, tiek svetimtaučiams teikė žinių apie Vilniaus krašto gyventojų tautinius, kultūrinius santykius bei jų politines aspiracijas. Todėl pagrindiniu šios sąjungos rūpesčiu tapo Vilniaus ir jo krašto tematikos leidinių rengimas bei platinimas. Netrukus, 1953 m., pasirodė visuomenės veikėjo vilniškio Jeronimo Cicėno knyga „Vilnius tarp audrų“, nušviečianti šio krašto padėtį 1920–1939 m., valdant lenkams. Po metų buvo išspausdinta istoriko Adolfo Šapokos studija „Vilnius Lietuvos gyvenime“, kuri 1962 m. buvo išversta ir į anglų kalbą.

1963 m. pasirodė to paties autoriaus knyga „Senasis Vilnius“. Knygų leidyba Vilniaus krašto tematika nesustojo ir vėlesniais dešimtmečiais: 1973 m. išleisti kito vilniškio – Petro Česnulio – memuarai „Nužmogintieji“, kurie atskleidžia lietuvio golgotą, besitęsusią beveik ketverius (1936–1939) metus, kalint Lenkijos pietryčių Švento Kryžiaus kalėjime. Beje, 1980 m. šie atsiminimai taip pat buvo išversti į anglų kalbą. Dviem kalbomis buvo išspausdintas ir visuomenės veikėjo dr. A. M. Budreckio veikalas „Rytų Lietuva“ (1980 m. lietuviškai, o 1985 m. angliškai). 1957 m. spalio 22 d. VKLS Centro valdyba, tikėdamasi dar plačiau paskleisti žinias apie Vilniaus kraštą, rengėsi pradėti leisti almanachą „Vilniaus metraštis“. Į redakcinę kolegiją buvo pakviesti Jeronimas Cicėnas ( jį 1959 m. turėjo keisti Faustas Kirša), Vytautas Alseika ir Salomėja Norkeliūnaitė. Tačiau dėl lėšų stygiaus ir organizatorių tarpusavio nesutarimų leidinio idėja taip ir paliko užfiksuota tik planuose.

Nepaisant tokios nesėkmės, vis dėlto vilniečių organizacijos globos dėka pasirodžiusiose knygose tiek tautiečiai, tiek svetimtaučiai neabejotinai galėjo rasti įdomių istorinių žinių apie Vilnių, todėl miesto reikšmė Lietuvos gyvenime didėjo, tvirtėjo ir nekintamos lietuvių nuostatos dėl istorinės Lietuvos sostinės priklausomybės. Tuo pačiu pastebėtina, kad platesniam ir svaresniam Vilniaus krašto istorijos propagavimui demokratiniuose kraštuose vien informacinės veiklos nepakako, tam buvo būtinos visų egzilio lietuvių sutelktos pajėgos ir numatyta vieninga strategija. Todėl neatsitiktinai pasitelkti Vakarų pasaulyje žinomi ir pripažinimo ten sulaukę išeivijos politiniai ir visuomeniniai dariniai.

Pirmiausia, vos tik iškilus VKLS, mezgėsi jos glaudūs santykiai su Amerikos lietuvių taryba, spėjusia JAV oficialiuose sluoksniuose įgyti autoritetą. Kaip žinia, ši organizacija savo veiklą grindė svarbia tarptautine prielaida, pagal kurią, įgyvendinant Atlanto chartijos principus, privaloma juos taikyti Lietuvai ir atkurti nepriklausomą valstybę su istoriškai etnografinėmis sienomis. Antra vertus, pažymėtina, kad Amerikos lietuvių katalikų federacija 1939 m., t. y. dar prieš ALT susikūrimą, kai Vilniaus kraštas grįžo Lietuvos Respublikai, rinko „krašto atstatymui ir jo gyventojų šalpai“ skirtas aukas. Tada Amerikoje sukauptos lėšos per Lietuvos pasiuntinybę buvo išsiųstos į Vilnių.

VKLS, palaikydama nuolatinius ryšius, siųsdavo savo stebėtojus į kasmet šaukiamus ALT suvažiavimus ir kas penkeri metai rengiamus Amerikos lietuvių kongresus. Buvo ir kitapusis ryšys: ALT savo ruožtu dalyvaudavo VKLS renginiuose. Be to „vilniečių“ kaupiamą medžiagą apie Vilnių ir jo kraštą bei fiksuojamas kaimyninių tautų pretenzijas į Lietuvos istorinę sostinę ALT panaudodavo grįsdama savo atsišaukimų, memorandumų ar spaudos komentarų teiginius. Pavyzdžiui, 1951 m. gudams pradėjus platinti jau minėtą žemėlapį „Bialorus“, ALT, atsiliepdama į tokią akciją, įteikė JAV Kongresui istorijos faktais argumentuotą memorandumą. Nesiliaujant kaimyninių tautų išeivijos svarstymams dėl Vilniaus krašto priklausomybės, šis klausimas ne be ALT pritarimo atsirado Niujorke 1954 m. gegužės 18–19 d. surengtos lietuvių politinių organizacijų konferencijos dienotvarkėje. Todėl sprendimui formuluoti ir rekomendacijoms rengti buvo įsteigta Lietuvos rytinių sienų nustatymo komisija, į kurią įėjo dar tarpukario Lietuvoje šia problematika domėjęsi ir ją tyrinėję prof. Kazys Pakštas ir dr. Antanas Trimakas. Šios komisijos darbo programoje akcentuojamas tikslas surinkti ir saugoti faktinę bei dokumentinę medžiagą, kuri pagrįstų siektinas „Lietuvos rytų ribas ten, kur jos dar nebuvo tarptautinėmis sutartimis išvestos“.

VLIK‘as, Vilniaus kraštas ir VKLS

Plukdant Vilniaus krašto lietuvių sąjungos veiklą į plačiuosius – tarptautinius – vandenis, reikšmingu faktu laikytinas 1954 m. gegužės 1 d. paskelbtas kreipimasis į VLIK‘ą. Šiuo dokumentu organizacija pagrįstai prašo būti priimama į VLIK‘o gretas ir deklaruoja:

„Nė viena Lietuvos politinių partijų negalėjo veikti ir tikrai neveikė Vilniaus krašte lenkų okupacijos metu. Taip pat išlaisvinus Vilniaus kraštą trumpam laikui Lietuvos politinės partijos nebuvo pradėjusios ten veikti, nes tuo metu visoj Lietuvoj jų veikla buvo suspenduota. Tuo būdu Vilniaus krašto lietuviai niekuomet neturėjo progos įsijungti Lietuvos politinių partijų veiklon ir būti tų partijų atstovaujami.“

VLIK‘as, nuolatos, net savo ištakose, siekdamas okupuotos tautos politinės atstovybės solidaus vardo, stebėjo ir vertino besiklostančią padėtį visoje Lietuvoje, atkreipdamas ypatingą dėmesį į tvyrojusią situaciją Vilniuje ir jo krašte. Pavyzdžiui, VLIK‘o 1943 m. pabaigos rašte, adresuotame Lietuvos diplomatinei tarnybai, reiškiamas susirūpinimas „dėl lenkų partizanų ir lenkų tarnaujančių Wehrmachte“ vykdomų provokacijų prieš lietuvius Vilniaus mieste ir krašte“. Vėliau, 1945 m. liepos 3 d. Viurcburge paskelbtame protokole, kuriuo VLIK‘as fiksavo atkurtos nepriklausomos Lietuvos santvarką, paremtą demokratiniais pagrindais, pareikšta, kad, kol bus išrinktas Seimas, Lietuvos valstybė vadovausis laikinąja Konstitucija, atitinkančia 1922 m. Konstituciją. Tuo metu vis dar tikėta įvyksiant Taikos konferenciją. Todėl VLIK‘as sudarė plačią Lietuvos valstybės propagandos programą ir numatė spausdinti istorinio pobūdžio leidinius apie Lietuvą Antrojo pasaulinio karo metais, enciklopedines knygas apie Nepriklausomybės laikotarpį. Dera pažymėti, kad programoje buvo planuojama skelbti memorandumus Lietuvos sienų klausimais. Dėstant santykius su kaimyninėmis tautomis, pabrėžtas ne tik būtinas bendradarbiavimas su estais bei latviais, bet ir iškeltas glaudesnių ryšių su lenkų vyriausybe egzilyje plėtojimas. Nors galutinių nuostatų dėl Lietuvos sienų savo veiklos pradžioje VLIK‘as dar nebuvo suformulavęs, bet jau egzistavo tam tikra orientacija dėl jų kontūrų. Rytinė siena buvo numatyta pagal 1920 m. sutartį su Sovietų Rusija, o vakarinė siena turėjo apimti ir Mažąją Lietuvą.

Taigi VLIK‘as, tvirtindamas Lietuvos laisvinimo akciją, teigė, kad būtina rūpintis tuo, „kokia vieta ir koks vaidmuo laisvai Lietuvai teks būsimoje laisvoje Rytų Europoje“. Dėl to tapo labai aktualu peržiūrėti lietuvių santykius su kaimyninėmis tautomis, o tam reikėjo tartis su jų egzilio politikais. Antra vertus, nors ne kartą pripažinta, kad galutinį sprendimą šiuose reikaluose priims išsivadavusi tauta, tačiau buvo numatyta, jog būtinas parengiamasis darbas. Pagal VLIK‘ą laisvos Lietuvos pagrindinis uždavinys turėsiantis būti visų lietuviškųjų žemių (aišku, ir Vilniaus krašto) apjungimas. Neatsitiktinai 1946 m. šiuo klausimu VLIK‘as tarėsi su Lietuvos diplomatine tarnyba Berne jų pirmajame susitikime. Ten buvo akcentuota, jog VLIK‘as neatidėliotinu politikos uždaviniu laiko santykių su lenkais normalizavimą. Tam esą susiklosčiusi palanki prielaida – t. y. „Lietuvos ir Lenkijos likimo ir intereso bendrumas, siekiant laisvę atgauti“. Todėl Berno susitikime pritarta VLIK‘o ir LDT pastangoms siekti lietuvių ir lenkų tarpusavio susitarimo. Jame pabrėžta būtinybė atspindėti bendrus abiejų tautų siekius – išsilaisvinti iš Sovietų Sąjungos, modus vivendi pereinamuoju laikotarpiu, ginčytinų klausimų sprendimas taikiu būdu ir ateities bendradarbiavimo gairės.

Praslinkus metams, Londone VLIK‘o atstovas Vaclovas Sidzikauskas užmezgė tiesioginį dialogą su lenkų vyriausybe egzilyje, konkrečiai – su jos atstovu, užsienio reikalų ministru Adamu Tarnovskiu. VLIK‘as tada išreiškė savo poziciją dėl glaudesnio bendradarbiavimo su lenkais. Žvelgta į ateitį, kai, Lietuvai ir Lenkijai tapus laisvomis valstybėmis, tai bus modeliuojama ir jų derybos priklausys „nuo Lietuvą patenkinančio su lenkais susitarimo sienų klausimu, laikant jau dabar tas derybas pradėtinas“. Susitikimo metu buvo pabrėžta, jog sprendimas „ginčytinų klausimų, kurie gali kilti tarp abiejų valstybių, turi būti atliekamas tik taikiu būdu“. Be to, nutarta atnaujinti Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius ir suderintai veikti abiejų kraštų laisvinimo procese. Pastarasis susitarimas liudijo VLIK‘o, atstovaujančio lietuvių tautos lūkesčiams, jungimąsi į sovietų okupuotų Rytų ir Vidurio Europos tautų išeivijos bloką, tuo pačiu tai padėjo formuoti palankų lenkų požiūrį dėl Vilniaus priklausomybės Lietuvai.

Mezgėsi ryšiai ir su kitais kaimynais – baltarusiais (gudais), kurie taip pat turėjo pretenzijų į Vilnių. Jau 1948 m. rugpjūčio 8 d. Tiubingene susitikę V. Sidzikauskas, kaip tuometinis VLIK‘o Vykdomosios tarybos pirmininkas, ir inž. Mikola Abramčikas, Gudijos (tiksliau – Baltarusijos Liaudies Respublikos, rus. Belaruskaja Narodnaja Respublika, BNR – J. B.) Centrinės rados (tarybos) politinės komisijos pirmininkas, „sutarė palaikyti kontaktą“. Kitas susitikimas su baltarusių išeivijos atstovais atrodo buvęs dar rezultatyvesnis. 1949 m. gruodžio 4 d. Miunchene VLIK‘o nariai susitiko su Gudijos (BNR) ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru egzilyje Adamu Kochanovskiu ir minėtos Rados nariu Vladzimieru Bortniku. Nors svarstant abiejų tautų politinius santykius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės modelis pripažintas „kaip lietuvių ir gudų sugyvenimo forma“ ir buvo eliminuotas, federacijos ar konfederacijos idėja palikta perspektyvai. Todėl padaryta prielaida, kad tiek Lietuva, tiek Baltarusija ateityje išsilaisvinusios galėtų sudaryti „sub-bloką“. Tačiau aštrios diskusijos įsiplieskė svarstant sienų klausimą. Baltarusių atstovai laikėsi nuomonės, esą reikia „atkurti 1918 m. proklamuotą Tautinę Gudijos Respubliką etnografinėse jos sienose“. Vadinasi, tokia šalis apimtų visas jų žemes iki buvusios Lietuvos ir Lenkijos demarkacinės linijos. Be to, baltarusiai, kaip nukentėję nuo nacių okupacijos, pretendavo į išėjimą prie Baltijos jūros per Karaliaučių Rytų Prūsijoje. Kaip šį reikalą pastiprinantį argumentą jie paminėjo faktą, esą dabar SSRS valdomoje Kaliningrado srityje jau įsikūrę apie šimtas tūkstančių baltarusių tautybės žmonių. Lietuvių pusė (konkrečiai – V. Sidzikauskas), primindama Mažosios Lietuvos priklausomybę Didžiajai Lietuvai, pritarė baltarusių pretenzijoms turėti išėjimą į jūrą. Suprantama, pastarieji reikalavimai buvę ūkinio-ekonominio pobūdžio ir jokiu būdu nesusietini su teritorinėmis pretenzijomis, nes tuo laiku dar turėta vilties, kad Karaliaučius galėtų tapti laisvuoju tarptautiniu uostu. Toliau neįsitraukiant į gilesnes diskusijas dėl teritorinių ginčų, VLIK‘o atstovai vienareikšmiškai konstatavo, kad „Vilnius yra Lietuvos valstybės sostinė“, ir tai yra neginčytina. Kitoms abiejų tautų problemoms gvildenti sutarta sudaryti permanentinę lietuvių ir baltarusių komisiją egzilyje. 1951 m. vasario 10 d. Niujorke įvyko dar vienas susitikimas su baltarusiais. V. Sidzikauskas, susitikęs su A. Kochanovskiu, išgirdo apie kiek atnaujintus gudų teritorinius patvarkymus. Pagal juos 1939 m. prie Lietuvos prijungta teritorija laikytina neutralia tol, kol „bus išspręstas Lietuvos ir Baltarusijos klausimas“. Lietuviai laikytų savo administracine siena tuometinę Lietuvos SSR sieną, o baltarusiai – buvusią prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos sieną. Kitaip tariant, V. Sidzikausko žodžiais, „mes laikysimės Paleckio, o jie Želigovskio linijos“. Suprantama, tokie siūlomi baltarusių sienų stumdymai netenkino lietuvių ir buvo išsiskirstyta nepasirašius jokio bendro susitarimo.

Vis dažniau kaimyninių tautų išeivijai kvestionuojant Lietuvos sienų (ypač rytinių) klausimą, Amerikos lietuvių taryba, pasitarusi su VLIK‘u, 1957 m. ėmėsi konkrečių žygių formuojant tarptautinę nuomonę dėl šios problemos palankaus sprendimo. Tuo tikslu buvo sudaryta įvairių sričių specialistų komisija: ekonomistas Gediminas Galva, istorikas dr. Zenonas Ivinskis, kalbininkas dr. Petras Jonikas, tarptautinės teisės žinovas dr. Domas Krivickas, geografas prof. Kazys Pakštas, archeologas dr. Jonas Puzinas. Komisija užsibrėžė svarbius siekius: studijuoti Lietuvos sienų klausimą, kaupti medžiagą šia tema ir rengti Lietuvos žemėlapį.

LLK politika Vilniaus klausimu

JAV administracijai remiant, 1951 m. birželio 14 d. buvo įsteigta „grynai egzilinė“ lietuvių organizacija, kuri, kitaip nei ankstesnės, pasižymėjo profesionalia politine veikla. Pradžioje ji vadinosi Patariamąja lietuvių grupe, o vėliau – Lietuvos laisvės komitetu. Tuo metu analogiškas organizacijas buvo sukūrusios ir kitos Rytų Europos tautos, siekiančios išsivaduoti iš sovietų pavergimo. Naujoji lietuvių institucija, plėtodama bendradarbiavimą su kaimyninių tautų išeivija, aktyviai ėmėsi ir Lietuvos sienų pagrindimo politikos. Neatsitiktinai minėtoji Lietuvos sienų komisija perėjo LLK priklausomybėn ir todėl ši problematika ryškiai atsispindėjo institucijos veikloje. Pavyzdžiui, jau minėtose 1951 m. vasario 10 d. Niujorko derybose, kur buvo susitikta su Gudijos ministru pirmininku egzilyje A. Kochanovskiu, svarstytas Lietuvos ir Baltarusijos sienos klausimas. V. Sidzikauskas, atstovavęs ir LLK, akcentavo, esą gudų tebesiūloma pozicija dėl abi tautas skiriančios sienos su neutralia teritorija laikytina nepriimtina. Taigi įsitvirtinusi gudų ir lietuvių sienų svarstymų takoskyra tik įšaldė kaimynų tarpusavio santykius.

Kiek kitaip tęsėsi dialogas su lenkais. 1954 m. sausio 18 d. įvyksta Lietuvos laisvės komiteto pasitarimas su Lenkijos politine taryba ( Polska Rada Polityczna, PRP). Joje iš lietuvių pusės be LLK narių – V. Sidzikausko, Kipro Bielinio, Juozo Audėno, A. Trimako – dalyvavo ir prof. Juozas Kaminskas (Steponas Kairys), o iš lenkų pusės – PRP užsienio reikalų tvarkytojas Adamas Ciolkošas bei nariai: dr. Otonas Pehras, Stefanas Korbonskis, Boleslavas Laševskis ir kiti. Kaip matyti, tai buvo gausiai abiejų tautų organizacijų atstovaujamas susitikimas. Todėl jo dienotvarkė aprėpė platų problemų ratą: nuo tarptautinių įvykių bei modeliuojamos išsilaisvinimo perspektyvos iki sovietų vidaus ir užsienio politikos vertinimo bei rezistencijos padėties. Svarbu tai, kad abiejų tautų atstovai sutarė tęsti bendradarbiavimą.

1956 m. įvyksta dar vienas susitikimas su lenkais. Tada, besikeičiant tarptautinėms aplinkybėms, buvo aptartos ilgalaikio laisvinimo proceso gaires, akcentuotas pereinamojo laikotarpio būtinumas ir pradėtos diskusijos dėl abiejų tautų santykių modeliavimo joms tapus laisvomis. V. Sidzikauskas reikšmingai pažymėjo, kad lenkų pusė dar nevengia „svaičiojimų apie Vilnių“.

Lietuvos laisvės komitetas, mėgindamas tvirtinti ryšius su baltarusiais, 1954 m. kovo 20 d. vėl suorganizavo susitikimą su Gudijos Centrinės rados (tarybos) atstovais, vadovaujamais jos pirmininko Jurajaus Sobolevskio. Tada pokalbyje vyravusi aktuali tema – JAV Kongreso Kersteno komiteto (vadovaujamo Atstovų rūmų nario Čarlzo J. Kersteno) vykdyti tyrimai dėl sovietų agresijos Baltijos kraštuose. Todėl gudai išreiškė pageidavimą, esą jei tie tyrimai būtų plečiami į rytus, rastųsi galimybė glaudžiau bendradarbiauti. Tuo pačiu lietuvių pusė, gindama Vilniaus kaip Lietuvos sostinės statusą, priminė, kad „Vilniaus klausimas nėra diskusijų objektas“. Baigiantis 1954 metams, tai išlaikydamas atmintyje, LLK parengė Kersteno komitetui raportą, kur surašyti reikšmingi Lietuvos valstybės istoriniai ir teisiniai klausimai. Tarp jų buvo argumentuotai išdėstyta ir Vilniaus priklausomybė Lietuvai. Apibendrindamas susiklosčiusią padėtį, LLK akcentavo, kad „Lietuvos laisvinimo žygiai turėtų būti daromi bendrai su visomis kitomis Centrinės ir Rytų Europos sovietų pavergtomis valstybėmis“, ir pripažino, jog tik Lietuvai aktualius klausimus, tokius kaip Mažosios Lietuvos problema, baltarusių (gudų) pretenzijos į Vilnių, Lietuvos ir Vokietijos sienos, išeivijos lietuviai turėsią spręsti savo pajėgomis.

Apskritai, Lietuvos laisvės komitetas, pritardamas VLIK‘o požiūriui dėl Lietuvos sienų, suformavo tokias orientacines nuostatas. Išlaisvintos Lietuvos valstybės sienos turėtų būti apibrėžiamos pagal tarptautines sutartis: 1920 m. liepos 12 d. sutartimi su Sovietų Rusija, prof. J. Simpsono sprendimu dėl sienos su Latvija ir 1928 m. sausio 29 d. (įsigaliojo tų metų gegužės 4 d.) sutartimi su Vokietija. Atviras klausimas paliktas dėl sienos su Lenkija, nes nepripažįstama vadinamoji Kerzono linija. Be to, pritarta VLIK‘o memorandumui, kur išreikštas požiūris dėl Suvalkų trikampio ir Tilžės bei Karaliaučiaus krašto priklausomybės. Suprantama, tai buvusi maksimumo programa. Pradedant įtvirtinti tokias nuostatas, LLK siūlė išleisti dokumentinę studiją, apibūdinančią Rytų Lietuvos sienų raidą, jos ūkinius saitus su likusia krašto dalimi ir gravitacija į Baltijos jūrą.

RLRS, VLIK‘as ir Vilniaus problema

Pirmiau paminėtas Vilniaus krašto lietuvių sąjungos priėmimas į VLIK‘o gretas užsitęsė, nes darinys buvo sukurtas ne politinės, o teritorinės priklausomybės pagrindu ir tai atskiriems VLIK‘o nariams kėlė dvejonių. Pagaliau 1955 m. antroje pusėje VLIK‘o pirmininkas prelatas M. Krupavičius pranešė „vilniečiams“ apie teigiamus poslinkius sprendžiant jų priėmimo klausimą. 1956 m. birželio 23 d. ši procedūra buvo galutinai baigta ir VKLS, įvardyta kaip Rytų Lietuvos rezistencijos sąjūdis, tapo VLIK‘o visateisiu nariu. Taip egzilio vilniečiai, budėdami „Vilniaus krašto sargyboje“ ir atremdami „lenkų ir gudų užmačias vėl Vilniaus kraštą atskirti nuo Lietuvos“, įsijungė į bendrą Lietuvos laisvinimo sąjūdį Vakaruose ir įgijo svaresnių galimybių stiprinti savo veiklą. RLRS gretose aktyviai reiškėsi Antanas Juknevičius, Kazys Vaikutis, Valerijonas Šimkus, A. M. Budreckis, Kęstutis Miklas. Dabar jų žodis ir pastangos atsispindėdavo VLIK‘o politinės veiklos gairėse. Tačiau aštresnės „vilniečių“ deklaracijos VLIK‘o dažnai būdavo gludinamos. Pavyzdžiui, deklaruojant bendrą lenkų ir lietuvių nuostatą, VKLS siūlė vadovautis teze: „Lietuvos suverenumo teisės į jos sostinę Vilnių niekad nebus ginčo objektu“. Na, o VLIK‘as ir Lenkų vienybės taryba ( Polska Rada Jednośći) susitarime pažymėjo apie išsilaisvinusių Lietuvos ir Lenkijos saugumą „laisvos ir apjungtos Europos rėmuose“.

Septintajame dešimtmetyje lietuvių išeivija toliau nepalaužiamai laikėsi nuostatos kelti Lietuvos laisvės bylą. Tuo pačiu būtina paliudyti, kad buvo išsaugotas ir įtvirtintas nusistatymas dėl Vilniaus priklausomybės Lietuvai. Toks paliudijimas aiškiai atsispindi „Lietuvos nepriklausomybės atstatymo penkiasdešimtmečio manifeste“, paskelbtame neeilinių 1968 m. (Vasario 16-osios Akto penkiasdešimtmečio), kurie egzilyje buvo įvardyti Laisvės kovų metais, išvakarėse. Dokumentą pasirašė svarbiausieji laisvosios lietuvijos – egzilio lietuvių politinių organizacijų – atstovai: Stasys Lozoraitis (LDT), dr. Juozas K. Valiūnas (VLIK‘as), V. Sidzikauskas (LLK), Juozas Bačiūnas (PLB), Antanas Rudis (ALT), Bronius Nainys (JAV LB) ir Antanas Trinkūnas (Kanados LB). Viso pasaulio tautoms adresuotame manifeste aiškiai pareikšta, kad lietuvių tauta „niekados nesutiks su Lietuvos pavergimu, kad Vasario 16-osios Aktas yra šventas ir galutinis apsisprendimas laisvam ir nepriklausomam gyvenimui ir kad valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir tautos išlikimo sąlyga“. Taigi egzilio lietuviai, reikšdami okupuotos tautos lūkesčius, nors ir netiesiogiai, bet apeliuodami į Vasario 16-osios Aktą, išdėstė aiškią nuostatą dėl Vilniaus priklausomybės Lietuvai.

Reikšminga RLRS veiklos išdava aktyvinant Vilniaus problemą buvo 1966 m. VLIK‘o įsteigtas Lietuvos tyrimo institutas (toliau – LTI), kuris perėmė Lietuvos sienų komisijos darbą. Naująją instituciją sudarė pirmininkas dr. J. Puzinas, vicepirmininkas J. Audėnas, Martynas Gelžinis, sekretorius Zigmas Raulinaitis, iždininkas dr. A. M. Budreckis. Be nuodugnaus Lietuvos sienų tyrimo, kreipiamo trimis aspektais – valstybiniu, etnografiniu ir istoriniu, šis institutas pasižymėjo ir leidybinėje veikloje. Ryškus tokios veiklos pavyzdys yra Lietuvos etnografinių sienų – lietuvių apgyvendintų žemių – žemėlapis, išleistas aštuntajame dešimtmetyje, pasibaigus ilgoms LTI deryboms su VLIK‘u.

Suprantama, tokia darbuotė ne tik neleido net trumpam pamiršti gyvybiškai svarbaus Lietuvai Vilniaus klausimo – jis buvo kantriai propaguojamas Vakarų visuomenei ir, remiantis tarptautine praktika, argumentuotai liudijo pasauliui apie tikrąją lietuvių istorinės sostinės priklausomybę.

Svarbiausiųjų Lietuvos laisvinimo sąjūdžio organizacijų Vakaruose – ALT, VLIK, LLK, PLB – nenutrūkstama ir tvirta pozicija neabejotinai pasitarnavo išsaugant visuotinės lietuvių politikos Vilniaus krašto atžvilgiu nuoseklumą. Todėl neatsitiktinai dešimtajame dešimtmetyje, kai Lenkiją užliejo „Solidarumo“ (Solidarność) banga, LDT (tiksliau – Lietuvos atstovybė prie Šventojo Sosto) sulaukė viltingos žinios. Lankydamasis Romoje, neįvardytas „Solidarumo“ atstovas susitiko su Stasiu Lozoraičiu ( jaunesniuoju) ir įteikė diplomatui leidinį, skirtą lenkų visuomenei ir nušviečiantį sovietų okupaciją Lietuvoje. Tada, priminus Vilniaus ginčą, lenkų atstovas paliudijo, kad šis klausimas „išspręstas Lietuvos naudai ir gal tik vienas kitas senesnių lenkų arba užsienio organizacijų vis dar laikosi senų pažiūrų“.

Vėlesniais, jau Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gyvavimo metais, toks lenkų nusistatymas buvo išgirstas tiesiogiai.

PLB ir Vilniaus arkivyskupijos priklausomybės peripetijos

Septintojo dešimtmečio pradžioje pradėta kelti ir Vilniaus arkivyskupijos priklausomybės Lietuvai problemą. 1964 m. gegužės 30–31 d. Detroite vykęs Vilniaus krašto lietuvių sąjungos suvažiavimas nutarė kreiptis į Romos popiežių Paulių VI. Rašte, adresuotame į Vatikaną, Šventojo Tėvo prašyta „užbaigti šią nelemtą padėtį, kuri tęsiasi ketvirtį šimtmečio, ir tą Vilniaus arkivyskupijos dalį, kuri jau dvidešimt penki metai yra Lietuvos administracinio vieneto ribose, priskirti prie Lietuvos bažnytinės provincijos“. Panašų kreipimąsi VKLS pakartojo 1981 m. ir adresavo jį Popiežiui Jonui Pauliui II. Būtina pažymėti, kad ši problema išeivijoje buvo priimta nevienareikšmiškai, ją lydėjo lietuvių organizacijų nesutarimai, kilę dėl politinių interpretacijų.

Prisimintina, kad dar 1965 m. sausio 31 d. VLIK‘o tarybos posėdyje Vilniaus arkivyskupijos klausimas buvo keltas, bet konkrečių žygių pradėta nebuvo. Pirmoji šią VKLS idėją palaikė Pasaulio lietuvių bendruomenė, tiek penktajame (1978 m.), tiek ir šeštajame (1983 m.) seimuose pasisakiusi už išeivijos lietuvių kreipimąsi į Popiežių prašant Vilniaus arkivyskupiją priskirti Lietuvos bažnytinei provincijai. 1986 m. PLB, toliau remdama šią iniciatyvą, kreipėsi į visų kraštų lietuvių bendruomenes ir kvietė jas prašyti Šventąjį Tėvą padėti išspręsti problemą, t. y. „išlaikant Lietuvos sovietinės okupacijos ir aneksijos nepripažinimą“. Tokiam raginimui pritarė ir Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto S. Lozoraitis. Be to, šiuo reikalu jau buvo kreipęsi ir Lietuvos vyskupai. Vienos pirmųjų į akciją dėl Vilniaus arkivyskupijos įsijungė JAV, Australijos, Šveicarijos lietuvių bendruomenės. Iš pradžių iniciatyvą (1984 m. ir 1985 m. savo seimuose) parėmė ir VLIK‘as, bet jau Lietuvos krikščionybės 600 metų jubiliejaus išvakarėse buvo užimta visai kitokia pozicija. Pasikeitusios nuostatos deklaruotos 1987 m. gegužės 1 d. VLIK‘o pareiškime, jame teigiama: „Maskva aiškiai siekia Vilniaus arkivyskupijos klausimo išsprendimo savo naudai. Tai patvirtina Vatikano pareigūnai ir tai rodo faktas, kad Maskva tam tikslui panaudoja kai kuriuos Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovus, kurie neabejotinai Maskvos spaudžiami, pritaria šiam Maskvos siekiui ir viešai spaudoje pasisako už Lietuvos pasiuntinybės panaikinimą, tuo būdu ir Lietuvos sovietų aneksijos įteisinimą.“ Taigi VLIK‘as, įvertindamas susiklosčiusią padėtį, t. y. kad Vilniaus arkivyskupijos dalis priskirta Kremliaus valdomai Lietuvos teritorijai ir jos apaštalinis administratorius priklauso Lietuvos vyskupų konferencijai, buvo įsitikinęs, kad Vatikanas tokiu atveju „turėtų tartis su Maskva ir tuo būdu pripažinti jos suverenumą Lietuvoje bei Lietuvos aneksiją“. Vadinasi, vadovaujantis sovietų okupuotų teritorijų nepripažinimo politikos pozicija, minėtieji klausimai galutinai galėsią būti sprendžiami tik Lietuvai tapus laisvai.


Išvados

1940–1990 m. Lietuvos laisvinimo sąjūdyje Vakaruose besireiškiančios pagrindinės politinės organizacijos – Amerikos lietuvių taryba, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, Lietuvos laisvės komitetas, Pasaulio lietuvių bendruomenė – nenukrypstamai siekė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir vadovavosi šventu ir nekintamu Vasario 16-osios Aktu. Kaip žinia, jame skelbiama nepriklausoma, demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniumi. Todėl šios organizacijos, remiamos Lietuvos diplomatinės tarnybos, aiškiai pasisakydavo už vientisą valstybę su jos istorine sostine. Tokia pozicija buvo reiškiama susitikimuose su kaimyninių tautų – lenkų, baltarusių (gudų) – išeivijos atstovais. Nors kildavusių diskusijų dėl Lietuvos rytinių sienų metu ir nebuvo pasiekta palankaus sutarimo, tačiau tai liudijo nekintamus lietuvių siekius dėl istorinės sostinės Vilniaus priklausomybės.

Greta įvardytų Lietuvos laisvinimo organizacijų išeivijoje reiškėsi Vilniaus krašto lietuvių sąjunga, kuri savo darbuote tvirtino Vilniaus krašto priklausomybę Lietuvai. Pažymėtina jos propagandinė, ypač – leidybinė, veikla istorinės Lietuvos sostinės tema liudijant jos dvasinę ir politinę reikšmę lietuvių tautai.

Tokie veiksmai dėl Vilniaus istorinės priklausomybės Lietuvai buvo vainikuoti sėkme. Lietuvos Atgimimo priešaušryje, dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje, egzilio lietuvius pasiekė palankūs signalai iš lenkų pusės dėl požiūrio į Vilnių ir jo kraštą.

Nagrinėjamo laikotarpio antroje pusėje lietuvių išeivijoje bandyta kelti dar vieną klausimą, susijusį su Vilniaus kraštu, t. y. Vilniaus arkivyskupijos priskyrimą Lietuvos bažnytinei provincijai. Dėl šio klausimo sprendimo sovietų okupacijos laikotarpiu egzilio lietuvių nuomonės susipriešino. Tačiau VLIK‘ui iškėlus tvirtą politinę motyvaciją, sprendimas buvo atidėtas iki laikotarpio, kai Lietuvoje įsisiūbavo valstybingumo atkūrimo judėjimas, konkrečiai – iki 1989 metų.