Irena Petraitienė. Respublikos ligos, diagnozuotos P. Skargos SJ „Seimo pamoksluose”

Jėzuitų misijos Lietuvoje (1569)  450 metų jubiliejaus panoramoje  ryški figūra - Petras Skarga (1536-1612), pirmasis Vilniaus akademijos rektorius (1579–1582), teologas, rašytojas, vienas žymiausių XVI a. pab. - XVII a. pr. jėzuitų pamokslininkų. Ir mūsų laikams aktualūs pamokslininkystės ir retorinio meno viršūne laikomi Petro Skargos „Seimo pamokslai. Kvietimas atgailauti Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams“ (Kazania sejmowe). Jų tikslas - sužadinti patriotinius jausmus, priminti vertybes, kurių laikantis galima išgelbėti valstybę.

Kodėl pamokslai  politiniai?

Nuo pat Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos inauguracijos 1588 m. tapęs rūmų pamokslininku, Petras Skarga nepraleido nė vieno seimo posėdžio. Jis buvo gerai susipažinęs su to meto valstybės būkle, jos politinėmis, tikybinėmis, moralinėmis problemomis, dažnai lydėjo karalių jo kelionėse bei karo žygiuose, aktyviai dalyvavo Seimo diskusijose dėl situacijos valstybėje ir dėl pasirengimo galimai turkų invazijai.

1597 m. pirmą kartą Krokuvoje išleisti P. Skargos „Seimo pamokslai. Kvietimas atgailauti Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams“ kėlė klausimą, kokiam žanrui juos priskirti. Ar vertinti kaip pamokslus, ar kaip literatūrinį tekstą? Lenkų mokslininkas Miroslawas Korolko bene pirmasis įvedė sąvoką „politinis pamokslas“, pirmiausiai turėdamas galvoje būtent P.Skargos „Seimo pamokslus“. Kaip pažymėjo mokslininkas, politiniais pamokslais reikia laikyti tuos kūrinius, kurie buvo tam tikra senatorių dvasininkų pareigybinio pasisakymo forma, susijusi su seimų darbotvarke. Tokių pasisakymų yra išlikusių seimų protokoluose ir jie laikytini istoriniais dokumentais.

M.Korolko manymu, pavadinimą „Seimo pamokslai“ reikėtų suprasti ne kaip nurodymą vietos, kur jie sakyti, bet kaip įvardijimą jų politinio angažuotumo: seimas sprendžia valstybės reikalus, jis priima įstatymus, jis atsakingas už piliečių gerovę. Petras Skarga čia kalba ne tik kaip dvasininkas, bet kaip tos pačios valstybės pilietis, jausdamas asmenišką atsakomybę už tai, kas vyksta valstybėje. Respublikos sandarą jis prilygina žmogaus kūnui ir diagnozuoja svarbiausias, anot jo, ligas, kurios ardo tą kūną. Tai tėvynės meilės stoka, nesutarimai su kaimynais, erezijų, t. y. protestantiškųjų tikėjimų, toleravimas, karaliaus valdžios silpnėjimas, neteisingi įstatymai, katalikų tikėjimo ir Bažnyčios įtakos menkėjimas, teisių ir įstatymų pažeidinėjimas. 

„Kai laivas skęsta kvailas žmogus saugo savo ryšulius...“ 

Prasidėjus Seimui, per šv. Mišias, pirmame pamoksle akcentuojamos politiko pareigos ir išmintis, kurią tik Dievas gali duoti. Valdyti valstybę gali tik išmintingi senatoriai, pasikliaujantys dieviškąja išmintimi, o ne žemiškąja, kurią t. Skarga vadina gyvuliška ir šėtoniška (diabelska). Tik dieviškoji išmintis, pamokslininko nuomone, gali apsaugoti nuo pražūtingų vidaus ir išorės karų, nuo visiško jos sunaikinimo. Remdamasis Senojo ir Naujojo Testamento pavyzdžiais, t. Skarga įtikinėja, jog vardan Tėvynės ir bendros gerovės kiekvienas pilietis turi būti pasirengęs išsižadėti asmeninės gerovės, savo turtų ir privilegijų. Pasitelkęs nuo Antikos laikų vartojama valstybės kaip laivo alegoriją, antrame pamoksle sako: „Kai laivas skęsta, o vėtra jį verčia, kvailas žmogus saugo savo ryšulius ir dėžes ir ant jų guli, o laivo gelbėti neina ir mano, kad taip saugo save, bet iš tikrųjų save žudo. Nes kai laivo niekas negelbsti, ir tas žmogus su viskuo, ką buvo surinkęs, turės nuskęsti.“ Ir pateikdamas išvadą tvirtina: „O kai savo dėžes ir turtus, kuriuos turi laive, paniekins ir kartu su kitais puls gelbėti laivo, visa kita pamiršęs, tik tada atgaus, ką turėjo, ir pats savo gyvybę išsaugos.“ 

„Atsisakyti godumo, šykštumo, pavydo“                                               

„Tėvynė susidarė iš skirtingų narių: iš lenkų, lietuvių, rusų, prūsų, livonų, žemaičių, ir taip į vieną kūną suaugo,“- sakoma trečiajame pamoksle apie antrą Respublikos ligą, kurią sukelia vidiniai nesutarimai. Kreipdamasis į Seimo narius, Lenkijos senatorius ir bajorus, karaliaus rūmų pamokslininkas dažnai pasitelkia jų bendros Tėvynės motinos įvaizdį: „Turite vieną poną ir karalių, vienas teises ir laisves, vienus teismus ir tribunolus, vieną bendrą motiną, mylimą tėvynę, vieną kūną, iš įvairių tautų ir kalbų sudarytą, sujungtą ir seniai suaugusį.“ Vieno kūno ir jo narių alegoriją t. Skarga paremia citatomis iš Naujojo Testamento: „Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio, sako Paulius Pirmajame laiške korintiečiams (1 Kor 12, 12 17)“, ir toliau plėtoja galvos, akių, rankų, kojų tarpusavio priklausomybės, paklusnumo ir tvarkos sampratą. Smerkia beprasmiškus vaidus seimuose, kurie gali virsti vidaus karais, o jais netruktų pasinaudoti išorės priešai. Norint išvengti tokios lemties, pamokslininko manymu, reikia stiprinti karaliaus valdžią, atsisakyti godumo, šykštumo, pavydo.

„Taip ši karalystė rūpinasi baudžiauninkais, vargšais kirminėliais...“

Svarbi, pamoksluose išsamiai nagrinėta Respublikos liga - netobuli įstatymai, dėl kurių dažniausiai kenčia neturtingieji, o turtingieji išvengia bausmių. Akcentuota, jog įstatymai turi atitikti įgimtas žmonių teises ir neprieštarauti dieviškiems nurodymams. Pamokslininko t. Skargos požiūrį į valstiečius daugiau lemia moralinės nuostatos ir Bažnyčios mokymas. Jie yra tie mažutėliai, kuriuos laimino Dievo sūnus Jėzus (Mt 11, 25), jiems turi galioti tie patys įstatymai, kaip ir visiems kitiems, kitaip tai atneš Respublikai pražūtį. Aštuntame Seimo pamoksle t. Petras Skarga piktinasi: „O tas baudžiauninkų ir kumečių kraujas ir prakaitas, kuris nuolat nesulaikomai teka, kokią bausmę visai karalystei ruošia? [...] Ir patys matome ne tik žemvaldžių, bet ir karaliaus baudžiauninkų didelę priespaudą, iš kurios niekas jų išvaduoti ir išgelbėti negali. Supykęs žemvaldys arba karaliaus seniūnas ne tik atims viską, ką vargšas turi, bet ir užmuš, jei panorės ir kai panorės, o dėl to jokio blogo žodžio neišgirs. Taip ši karalystė rūpinasi baudžiauninkais, vargšais kirminėliais, kurių dėka visi gyvename“. 

„Pagrobti iš rinkliavų ir bendrųjų pajamų, tai pati maloniausia vagystė...“

Aptardamas Respublikos ligų atsiradimo priežastis, pamokslininkas t. Petras Skarga kalba apie žmonių nuodėmes, kurios, anot pranašo Izajo, sutepė žemę, nes žmonės iškreipė teises, peržengė įstatymus, sulaužė amžinąją sandorą. Žmonės daro nusikaltimus prieš Bažnyčią, valstybę ir bendrapiliečius, tačiau jų nusikaltimai nesulaukia deramos bausmės ar apskritai yra ignoruojami. Bažnyčių plėšimai, žmogžudystės, nežmoniškas valstiečių ir kumečių išnaudojimas, sugedę šeimyniniai santykiai, neištikimybė ir ištvirkavimas, įstatymų nesilaikymas - tai ligos, graužiančios Valstybės kūną ir ją žlugdančios.

Tačiau svarbiausia priežastis, sako t. Petras Skarga, esanti ta, kad niekas iš širdies Respublikos nemyli: „Valstybės turto grobstymas šioje karalystėje taip paplito, kad žmonės dėl to jokios sąžinės nebeturi. Kai yra ką pagrobti iš rinkliavų ir bendrųjų pajamų, tai pati maloniausia vagystė, už kurią ir bausti nereikia. O kai reikia ką nors padaryti bendrai gerovei, tada sunku ir nemalonu, ir neturi pinigų... Toks gėdingas ir negailestingas tėvynės, mylimos motinos, apiplėšinėjimas prasidėjo. Nėra, kaip pasakoja žinantys, kitos tokios nelaimingos Respublikos, kuri iš savo vaikų ir sūnų būtų sulaukusi dar mažiau meilės, kaip ta mūsiškė.“

„Seimo pamokslus“ išplatinti dabartiniams Seimo nariams            

                  

2014 m.  Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstus Petro Skargos „Seimo pamokslus ir Kvietimą atgailauti Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams.“ Pasak literatūralogės prof. Eugenijos Ulčinaitės: „Fantastiški pamokslai! Kokia aistra, koks susikrimtimas dėl valstybės likimo! Kaltinimai bajorams dėl liberum veto ir jos sukelto chaoso. Tuo pačiu rūpinosi ir Mykolas Lietuvis – valstybę pagerinti, sustiprinti. P. Skarga - pamokslininkas iš Dievo malonės, jo klausydamiesi seimūnai turėjo sėdėti susigūžę ir bijoti pakelti akis. Pasak P. Skargos, jiems būdingas godumas, šykštumas, prabangos troškimas, rūpinimasis tik savimi. Valstybės reikalai jiems nė motais. Tokius tekstus ne tik būtinai reikėtų turėti, bet ir naudoti. O čia jau sudėtingiau. Tarsi nėra grįžtamojo ryšio. Išleidžiame tas savo knygas, o kas skaito, apmąsto? Siauras ratelis, tie patys specialistai. Nors kiek įdomių idėjų ir tuose tekstuose, ir tęstinio leidinio „Senoji Lietuvos literatūra“ straipsniuose. „Seimo pamokslus“ tikrai reikia kaip nors išplatinti dabartiniams Seimo nariams. Apie tėvynės meilę ten taip parašyta, kad griūk. Mokyklos irgi kratosi - jiems esą per sudėtinga.“