Vladimiras Laučius. Blogio šventė, kuri visada su tavimi

delfi.lt Ernesto Hemingway’aus knygos originalus pavadinimas, perfrazuotas šiam tekstui, skambėtų taip: „A Moveable Feast of Evil“. T...


Ernesto Hemingway’aus knygos originalus pavadinimas, perfrazuotas šiam tekstui, skambėtų taip: „A Moveable Feast of Evil“. Tai – apie mūsų dienų visuomenę.

Ji per trisdešimt nepriklausomybės metų tapo laisvesnė, bet vargu, ar geresnė. Daug atviresnė, bet to atvirumo kaina – užsiveriantys protai (kaip Allano Bloomo knygoje „The Closing of the American Mind“ („Amerikiečių protų užsivėrimas“), kurios pavadinimas gerai apibūdina šį procesą) ir lėkštos sielos.

Uždari protai viskam atsiveriančioje galimybių visuomenėje – stipriausios ir turtingiausios demokratijos rojuje? Sielų skurdas viskam atsiveriančiuose catch all universitetuose? Taip: natūralus blogis, išpuoselėtas dirbtinio gėrio.

Pasikartosiu: tapome laisvesni, bet ne geresni. Geriausiu atveju gėris užleido vietą lėkštam gerumui. Skirtumas tarp jų panašus į skirtumą tarp gero žmogaus ir žmogaus, kuriam paprasčiausiai gera – kuris sočiai valgo, puikuojasi, masturbuojasi.

Tai panašu į skirtumą tarp tų tėvų, kurie stengiasi užauginti savo vaikus gerus, ir tų, kurie nori, kad jų vaikams tiesiog būtų gera nevaržomiems kelti triukšmą ir erzelį tose vietose, į kurias suaugę žmonės ateina pasiilsėti ir ramiai pasišnekučiuoti, kad būtų gera paaugusiems lėbauti vakarėliuose ir lakstyti prabangiais bolidais po miestą 100 km/h viršijančiu greičiu.

Šiandien Lietuvoje gerumas laimi prieš gėrį. Gėris remiasi moraliniais principais, gerumas – sentimentalumu. Gėris žmogui kelia kartelę; gerumas ją paprastai nuleidžia.

Gėris reikalauja iš žmogaus tobulėti ir todėl suponuoja moralinę nelygybę. Gerumas tenkinasi užuojauta, ir jam visi žmonės (jau, tiesa, ir gyvūnai) lygūs. Gėrio norma – tai, kuo žmogus turi tapti. Gerumo norma – tai, kuo žmogus yra.

Gerumo šūkis – „būk savimi“. Šiandien jūs toks, ryt – kitoks, visuomet – koks tik norite būti. Visa tai sveikintina ir siektina – svarbu, kad būtumėte autonomiškas ir autentiškas. Šioje kintamos savasties autentikoje gerumas lengvai randa bendrą kalbą su kultūriniu ir politiniu progresyvizmu.

Gerumo akstinai, būdingi mūsų laikams, tai tikėjimas žmogumi, kad ir koks jis būtų, ir istorine pažanga, kad ir kur ji vestų.

Gėrio akstinai, būdingi mūsų civilizacijos pagrindams, tai iš kartos į kartą perduodamos moralės normos (Edmundas Burke’as, Michaelas Oakeshottas), tikėjimas Dievą ir iš klasikinės minties tradicijos paveldėta meilė išminčiai, trumpai tariant – Jeruzalė ir Atėnai (Leo Straussas).

Gerumo principai – progresyvūs, gėrio – konservatyvūs. Visuomenė, kurioje mes gyvename, kaip ir politika, kuri vyrauja, nėra konservatyvi. Su visais iš to plaukiančiais padariniais gėriui ir žmonių santykiams.

Gerumo matome pakankamai daug ir gan įvairaus. Beveik pražudę laukinę gamtą, rūpinamės gyvūnų gerove (net kažkodėl aršiau nei skurstančių žmonių likimu), lesiname kiemuose balandžius, aimanuojame dėl benamės katės ir krykštaujame dėl „namučius radusio“ keturkojo.

Neišpasakyto gerumo kamuojami tampame žaliavalgiais ir žaliaminčiais, ir nors baigiame išnaikinti paskutines nykstančias gyvūnų rūšis ir brandžius miškus, jaučiamės angelai sargai, pietų lėkštėje išgelbėję nuo suvalgymo vargšę kiaulę bei turinčią prigimtinę teisę į laisvę, gyvybę ir laimę vištą.

Vaikus auginančios vienišos mamos sunkiai suduria galą su galu, bet mūsų gerumas liepia garsiai pareikalauti, kad viešose vietose, pliažuose, ežerų pakrantėse galėtų laisvai lakstyti ir myžčioti keturkojai ciuciai. Kai šie sukandžioja ar išgąsdina žmogų, užjaučiame sustresavusį gyvūnėlį, o ne apkandžiotą vidutinių pajamų baltaodį vyrą.

Mūsų gerumas džiaugiasi, kai milijonai žmonių iš Afrikos ir Azijos gabenami į Europą ir joje lieka, nes juk kitaip liks Afrikoje ir Azijoje. Tiesa, mums trūksta gerumo sukurti gerovę savo valstybėje, kad šimtai tūkstančių tėvynainių galėtų likti Lietuvoje, užuot ieškoję laimės svetur. Bet tai jau gėrio, o ne gerumo politika. Neįdomu. Provincialu.

Nesitverdami gerumu marširuojame Baltic Pride arba užsirašome savo feisbuko paskyrose „Love is love“, pasipuošiame vaivorykšte. Nes juk trykštame užuojauta mažumoms. O ar buvo bent vienos masinės jaunimo eitynės reikalaujant užtikrinti orią senatvę tiems, kam Lietuvoje iš tiesų sunku? Regis, ir vėl nukrypstame nuo gerumo į gėrį. Neįdomu. Provincialu.

Skirti už sunkius nusikaltimus palyginti nesunkias bausmes? Pažanga! Paleisti į laisvę nebaigusį atlikti jam skirtos bausmės nusikaltėlį, kuris, vairuodamas girtas ir viršijęs leistiną greitį, užmušė arba sužalojo žmones? Gerumo aktas. Paleistas į laisvę jis vėl girtas suvažinėjo žmogų? Negerai. Bet mes jį pranokime savo gerumu: ir vėl skirkime švelnią bausmę.

Mes virtome gerumo visuomene, ištrynusia gėrio kontūrus iš savo moralinės atminties. Daugelio kartų saugotos atminties apie bendruomenės moralinę tradiciją, Jeruzalės ir Atėnų priesakus.

Gėris – tai laiptai į dangų, sielos išganymą ir išpildymą to, kuo žmogus sutvertas: pagal krikščionybę – Imago Dei.

Pagal klasikinės minties tradiciją, gėris – tai charakterio ugdymas, asmenybės intelektinis bei moralinis tobulėjimas ir dorybių praktika.

Pagal abi tradicijas, gėris – tai politikos ir moralės vienovė kaip summum bonum. Gerumas čia visais atvejais – tik emocinis priedas, jau nekalbant apie šiuolaikines sentimentalias inkrustacijas.

Siela. Dorybės. Charakterio ugdymas. Kilnumas, tiesa, padorumas, garbė, drąsa, išmintis, teisingumas, santvarda, dėkingumas, lojalumas, pasiaukojimas, sielos išganymas, Dievo baimė. Kur visa tai šių dienų visuomenėje? Išblėso.

Ko moko šiuolaikinis gyvenimas, mados, menas (ypač populiarioji kinematografija), darbo, bendradarbiavimo, ekonominiai ir politiniai santykiai? Jie moko apsukrumo, prisitaikėliškumo, veidmainivimo, lipimo per galvas, galiausiai – niekšybės ir išdavystės, be kurių tampi panašaus į nemokantį plaukti arba vairuoti automobilį.

Baisiausia ne tai, kad ši propaganda moko priimti pasaulį tokį, koks jis neva yra (iš tiesų jis šiek tiek kitoks) ir jame kaip nors išgyventi, taikant kraštutines priemones kraštutiniais atvejais. Baisiausia tai, kad šis mokymas pretenduoja į normatyvų statusą. Džiunglės staiga paskelbtos moralės, o ne kovos už kąsnį ir guolį mokykla.

Vyresnės kartos cinizmas stebina kiek mažiau. Taip, jis irgi neretai peržengia moralės raudonas linijas, bet jas vis dar mato ar jaučia. Ne visada, bet mato.

Kur kas labiau šokiruoja trisdešimtmečiai, gyvenantys pagal džiunglių dėsnius ir nuoširdžiai galvojantys, kad virš jų nėra jokios prigimtinės teisės ir jokio prigimtinio įstatymo. Selektyvus gerumas jiems dar kažkiek suvokiamas ir dažnai priimtinas daiktas, o gėris – ne.

Gėris jiems – kaip dekonstruota Kalėdų pasaka: jie truputį paauga, išmoksta rišliau kalbėti ir pagaliau supranta, kad nėra jokio Kalėdų senio, kad tai tik dėdė su priklijuota barzda, dovanų maišu ir šiek tiek išgėręs.

Mano bičiulis Romas Sadauskas kartais imasi nagrinėti skirtumus tarp kartų. Kas yra toji karta po mūsų, gimusių praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje?

José Ortega y Gassetas yra sakęs, kad sąlyginis atstumas tarp dviejų kartų sudaro apie 15 metų. Tad jei kalbėsime apie tuos 10–20 metų jaunesnius už mus žmones, iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad nemaloniai stebinantys šios kartos charakterio bruožai – nedėkingumas, bailumas ir išdavystė.

Ne tiek todėl, kad šie bruožai juose pasitaiko dažniau nei mūsų ar vyresnėje kartoje, kiek todėl, kad bailumas, nedėkingumas ir išdavystė neįtikėtinai organiškai įsipynę į jų mąstysenos ir gyvensenos audinį. Juose tiesiog nėra antikūnių: jų moralinis imunitetas nekovoja prieš blogį, nes nebeatpažįsta blogio kūnelių.

Tai gali nuskambėti šiek tiek dramatiškai, bet dramatizmas nepaneigia hipotezės tikroviškumo. Kaip tik čia – toje sielos tuštumoje, kurios žmogaus prigimtis neužpildo sąžine – prasideda blogio viešpatija.

Prieš 14 metų išleistoje knygoje „Maištas prieš protą“ mėginau aiškinti socialinio ir politinio blogio apraiškas įsikerojusiu kvailumu. Tada citavau Anatole’į France’ą, kuris sakė, kad kvailys blogesnis už piktadarį, nes piktadarys retkarčiais ilsisi, o kvailys – niekada.

Šiame teiginyje nemažai tiesos, bet mažiau, nei tada maniau.

Prieš porą metų vėl truputį ignoravau blogio skvarbą, cituodamas iš tiesų įžvalgią, bet tik kai kuriuos paplitusių socialinių ydų aspektus paaiškinančią rašytojo Jerzy Kosinskio kūrinio ištrauką:

„Kaip manai, Levai, – pradėjo Romarkinas, – žmonės Vakaruose geri ar nelabai? Geresni nei mūsiškiai?“ Naktinis klubas ėmė užsipildyti. Triukšminga kompanija įsitaisė prie penkių priekinių stalų. Orkestras užgrojo, dvi poros pradėjo šokti. „Man atrodo, kad žmonės visur geri, – atsakė Levanteris. Jie tampa blogi tik tada, kai užkimba ant mažos valdžios jauko, kurį jiems pakiša valstybė, politinė partija, profsąjunga, bendrovė ar turtingas draugelis. Jie pamiršta, kad jų valdžia – viso labo tik laikinas mirties kamufliažas“ (J. Kosinski, Blind Date, 1977).

Kosinskis pabrėžia į blogį stumiančias karjerizmo, puikybės ir galios žaidimų, kuriais kai kas bando apgauti mirtį, pagundas. Bet „A Moveable Feast of Evil“, apie kurią kalbu šiame straipsnyje, yra toli gražu ne vien tai ir net prieštarauja Levanterio teiginiui, kad „žmonės visur geri“.

Gerumo prasme galbūt jie išties – su nemenkomis išlygomis – tokie. Bet gėrio prasme dalis nepriklausomybės kartos pamiršo arba tiesiog nenori žinoti, ką reiškia Viešpaties maldos žodžiai „ir gelbėk mus nuo pikto“.

Jie mano, kad „pikta“ – tai klimato atšilimas, finansų krizė, Donaldas Trumpas, Rusija, aukštos kainos, Seimas, atostogos Palangoje, mėsos valgymas, „kraštutinė dešinė“ ir skiepai. Jie netiki arba nesupranta, kad „pikta“ – tai blogis, tykantis mumyse. Ir kad jis nesnaudžia.

DELFI

Susiję

Vladimiras Laučius 5979769844137678414

Rašyti komentarą

  1. Geras straipsnis. Gilios įžvalgos. Kūrybiškas mąstymas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kalbant apie gėrio ir gerumo skirtį, galima sakyti, kad gėris reikalauja subrendimo, o "gerumui" kaip tik reikia infantilumo. Mano akimis žiūrint, visas tas "progresyvus hipsterynas" savo mentalitetu yra kaprizingi mažamečiai, kuriuos tėvai pamiršo išauklėti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kažkokia niurzganti davatka. Deja, jaunimo tokiais straipsniais nepavyks savo pusėn patraukti.

    Ir konkretumo nėra. Taip viskas blogai, tai ką daryti, kad būtų geriau? OK, supratom, dvasingai dūsauti ir cituoti visokias intelektualybes; ką dar?

    O politinis korektiškumas ir _nėra_ kažkoks ten „gerumas“. Išorinis apvilkimas kažkokia „gerumo“ glaustinuke iš rausvo poliesterio yra tik maskuotė. Sąmoninga ir ciniška. Tai švedukei Gretai leidžiama nelankyti pamokų tik dėl to, kad tai padeda atitraukti piliečių dėmesį nuo rimtesnių dalykų.

    Ir galiausiai, tik rusų kalboje privaloma visais atvejais praleisti veiksmažodį „jest“ ir jo vieton dėti brūkšnį. Lietuvių kalboje labai dažnai, dažniau nei gali pasirodyti, tokiais atvejais tinka žodis „yra“ be jokių brūkšnių. Tai yra gražus lietuviškas žodis, kurio niekas neuždraudė vartoti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sakote, nėra konkretumo? Tai kad bendra tendencija gana konkrečiai apibūdinta. :)
      Tas "viskas blogai" reiškia, kad jaunoji karta zombinama iki isteriškų infantilių (ir agresyvių, amžinai "užtrigerintų") imbecilų lygio. O ką daryti - irgi daugmaž aišku: keisti švietimo prioritetus. Ne tik formalaus - neformalūs pokalbiai ir klausimai dar visiškai nenubukusius privers susimąstyti, o "zombius" parodys tokiais, kokie jie yra (pvz. https://www.youtube.com/watch?v=RxtcdnNeYZU ar https://www.youtube.com/watch?v=5FIfrZr_lk8). Ir tie "zombiai" atrodys kvaili ir juokingi, tad tikrai ne sektini pavyzdžiai. Beje, kuo plačiau ir intensyviau šaipytis iš idiotiškos ideologijos yra "sveika", nes tai DAUG veiksmingiau, negu protestai. Protestą infantilai priima kaip puolimą ir su pasimėgavimu užima "agresyvios aukos" poziciją - o štai prieš pašaipą jie ginklų neturi, todėl ir isterikuoja (prisiminkite "memų karus" - "the left can't meme").
      Dėl "gerumo" sąvokos - ko gero, viskas "stotų į savo vietas", jei autorius būtų tą žodį į kabutes įdėjęs, nes tai iš tikrųjų ne gerumas, o simuliakras, kurį anglakalbiai taikliai vadina "virtue signaling". Čia visiškai su Tamsta sutinku.
      Dėl to brūkšnio - kažin, ar yra pagrindo labai smerkiamai žiūrėti: http://www.vlkk.lt/vlkk-nutarimai/nutarimai/nutarimas-del-pasirenkamosios-skyrybos-taisykliu, 9-as punktas.

      Panaikinti
    2. Labiausiai pritariu tai Jūsų pasisakymo daliai, kad kairieji nesugeba mėminti (ar kaip čia lietuviškai pasakius :) Kai kada jie apskritai man atrodo protiškai atsilikę.

      Ir ačiū už taiklų terminą „virtue signalling“. Būtent tai, ko ieškojau :)

      Panaikinti
    3. Prašom, bet nėra už ką, nes tiek tas teiginys, tiek terminas - ne mano. Kaip ir "clown world", puikiai apibūdinantis tai, kuo virto Vakarų civilizacija.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2019-09-05 09:58

    Šiaip tai viskas daug paprasčiau - komunistai tik pakeitė kailį. Išvaryti per duris vėl sulindo per langus. Komunistai visada pasižymėjo sugebėjimu išlaikyti valdžią. Persirengti kitom drapanom ir melu/apgaule sulįsti valdžion. Ir nieko neprikiši - išrinkti. O jų tikslas vienas - ištrinti tautas, palikti amorfinę, pasyvią masę, kurią lengva valdyti. Geriausias pavyzdys - Vokietija. Apropos, koks sutapimas: musyse elertė rodoo filmą apie genialią Grybauskaitę, o ten - "Angela Merkel ir pabėgėliai". Liūdnas juokas.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2019-09-07 02:01

    Sutinku, kad autoriaus straipsnis pretenduoja į rimtus tiesos ieškojimus, bet nesutinku, kad nuolaidžiavimas blogiui vadinamas žodžiu ,,gerumas".

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item