Vituolis Joneliūnas. Nepanoręs tarnauti okupantams

XXIamzius.lt

Kariuomenės kūrėjas nuo Darbėnų

Inžinierius pulkininkas Domininkas Grabys – vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, Lietuvos kariuomenės Ginklavimo valdybos Linkaičių ginklų dirbtuvių viršininkas. Jis gimė 1897 m. rugpjūčio 20 d. Kretingos apskrityje, Darbėnų valsčiuje, Lazdininkų kaime, ūkininkų šeimoje. Jauniausias iš devynių vaikų, brolio kunigo Jono (1882 05 06–1906 12 28–1929 03 01) padedamas, baigė Palangos progimnaziją, vėliau mokėsi Liepojos gimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo nublokštas į Charkovą. Ten 1917 metais baigė iš Kauno evakuotą grafo Platovo gimnaziją ir pradėjo studijuoti mediciną Charkovo universitete. Baigęs du kursus, D. Grabys grįžo į Lietuvą ir įstojo į kariuomenę Tėvynės ginti.

Iš pradžių D. Grabys tarnavo jaunesniuoju gydytojo padėjėju artilerijos pulke. Vėliau kaip buvusį medicinos studentą Sanitarijos skyrius jį pasiuntė mokytis į gydytojų padėjėjų mokyklą. 1920 metų pradžioje jis išlaikė jaunesniojo gydytojo padėjėjo egzaminus ir pradėjo dirbti Kauno karo ligoninėje. Netrukus buvo perkeltas į etapo skirstymo punktą, jam suteiktas sanitarijos vyresniojo puskarininkio laipsnis.

Tampa artileristu

1920 metų lapkritį D. Grabys pradėjo mokytis Karo mokykloje. Būdamas neeilinių gabumų, ją baigė per metus. Gavęs pėstininkų leitenanto laipsnį, pradėjo tarnauti Antrajame artilerijos pulke Kėdainiuose. Čia jis baigė sutrumpintus artilerijos kursus mokomojoje atsargos baterijoje ir buvo paskirtas iš pradžių jaunesniuoju, paskui vyresniuoju haubicų baterijos karininku. 1924 metais jam suteikiamas vyresniojo leitenanto laipsnis. Jis vadovavo 5-ajai artilerijos baterijai. Tais pačiais metais vedė Bronislavą Čibarauskaitę.

Lietuvos kariuomenės vadovybės pasiųstas, 1925–1929 metais D. Grabys studijavo Tulūzos universitete, iš pradžių elektrotechniką, vėliau – mechaniką. Diplomuotas, penkias užsienio kalbas mokantis inžinierius grįžo į Tėvynę ir buvo paskirtas į Artilerijos tiekimo skyrių. Kariuomenės vadovybė jį paskyrė nuolatiniu komisijos pirmininku Centrinėse kariuomenės dirbtuvėse ir Artilerijos sandėliuose pagamintiems ar suremontuotiems ginklams priiminėti. Po kelių mėnesių D. Grabys perkeliamas į Šančių artilerijos dirbtuves.

1932 metų pabaigoje D. Grabiui suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis. 1935 metais jis skiriamas artilerijos dirbtuvių projektų biuro vedėju, po metų tampa artilerijos dirbtuvių technikos skyriaus viršininku. 1936 m. lapkričio 23 d. prezidento A. Smetonos aktu jam suteikiamas pulkininko laipsnis, o nuo 1938 m. sausio 1 d. D. Grabys paskiriamas neeiliniu Artilerijos dirbtuvių Linkaičiuose viršininku ir Linkaičių įgulos viršininku. Aktą skirti jį Ginklavimo valdybos gamybos skyriaus Linkaičių ginklų dirbtuvių viršininku pasirašė prezidentas A. Smetona.

Kariuomenė apsirūpindavo pati

Kaip sako Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Kauno apskrities skyriaus pirmininko pavaduotojas dim. vyr. ltn., Lietuvos gyventojų rezistencijos tyrimo centro Kauno rezistencijos ir tremties muziejaus vyriausiasis muziejininkas Algis Juozas Markūnas, pradžią Linkaičių artilerijos dirbtuvėms davė Kauno V forte veikusios šautuvų vamzdžių ir šovinių dirbtuvės. 1934 metais buvo nutarta įsteigti naujas dirbtuves. Kariuomenės štabas pasiūlė plk. M. Pečiulionio vadovaujamai Ginklavimo valdybai pasirinkti vietą tarp Šiaulių–Panevėžio–Radviliškio. Dirbtuvėms statyti buvo gautas 200 ha žemės sklypas Linkaičių miške, išsemtas žvyro karjeras Karčemų kaime. 1936 metais karo butų valdyba pradėjo statyti pastatus. Juos projektavo ir statybą prižiūrėjo architektas B. Elsbergas.

Pastatai buvo suskirstyti rajonais. Pirmajame nepavojingame rajone, skirtame darbams be sprogstamųjų medžiagų, buvo pastatyta dešimt pastatų: administracinės patalpos, elektros ir dujų generatorinė, vandens tiekimo stotis, dujokaukių filtrų pripildymo ir tikrinimo laboratorija ir kt. Ten iš pradžių buvo gaminamos kulkos, tūtelės ir kapsulės, vėliau – surenkami ir į hermetiškas dėžes pakuojami šoviniai. Kituose pastatuose buvo gaminamos metalinės rankinių granatų detalės, apkabos šoviniams, tekinami artilerijos sviediniai. Sename žvyro karjere, įsikūrusiame antrajame rajone, buvo dvylika pastatų. Ten buvo gaminamas sprogstamasis gyvsidabris ir šoviniai, artilerijos sviediniai, surenkamos rankinės granatos. Trečiajame rajone įsikūrė sargybos kuopa, valgykla, ambulatorija, o ketvirtajame, išsidėsčiusiame Linkaičių miške, buvo dvidešimt iš įvairių konstrukcijų pastatytų artilerijos sandėlių. Prie jų privestos geležinkelio atšakos.

Dirbtuvių viršininkas plk. D. Grabys rūpinosi dirbtuvių administracija, Ūkio skyriumi, samdė tarnautojus ir darbininkus, kontroliavo gaminių kokybę, rūpinosi apsauga. Su šiomis pareigomis jis puikiausiai susitvarkė. Ne kartą lankėsi Anglijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Šveicarijoje ir kitose valstybėse. Iki sovietų okupacijos Linkaičiuose pagaminta 30 tūkst. 105 mm artilerijos sviedinių, kurie kainavo maždaug po 28 litus (už tokius pačius perkant užsienyje būtų tekę mokėti po 73 litus), o visas Linkaičių turtas buvo įvertintas 8 mln. litų. Minint Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį už nuopelnus Lietuvai D. Grabys buvo apdovanotas jubiliejiniu medaliu ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

Okupacijai užgriuvus

Pasak istoriko A. J. Markūno, 1940-ųjų birželį, sovietams okupavus Lietuvą, kurį laiką Linkaičių ginklų dirbtuvėse pasikeitimų tarsi nebuvo. Tačiau toks įspūdis pasirodė klaidingas. 1940 m. liepos 12 d. iš Ginklų dirbtuvių Techninės dalies vedėjo pareigų atleidžiamas plk. ltn. J. Laužonis skiriamas kariuomenės štabo ypatingų reikalų karininku pulko vado padėjėjo teisėmis. 1940 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 75 į jo vietą jau paskirtas buvęs karo aviacijos dirbtuvių viršininkas plk. ltn. A. Gavelis. 1940 m. liepos 5 d. įsakymu liaudies kariuomenei Nr. 111 pareiškiama, kad, remiantis prezidento Justo Paleckio 1940 08 01 pasirašytu aktu Vacys Supronas priimamas į tikrąją karo tarnybą ir nuo 1940 07 19, t.y. atgaline data, skiriamas į Ginklavimo valdybą Linkaičių ginklų dirbtuvių politiniu vadovu, tačiau jau 1940 08 06 įsakymu liaudies kariuomenei V. Supronas atleidžiamas iš užimamos vietos nuo 1940 08 03, į jo vietą priimamas E. Abromavičius.

Suimtas ir sušaudytas

Ginklų dirbtuvių Linkaičiuose darbininkai gyveno Šiauliuose ir Radviliškyje, į darbą juos atveždavo specialus traukinys. Okupantai siūlė plk. D. Grabiui tarnybą Rusijoje, bet jis atsisakė. Po kelių savaičių dirbtuvėse atsirado trys komunistai. Vienas iš jų buvo senyvo amžiaus darbininkas Jonas Bartkus, dirbęs šautuvų vamzdžių skyriuje. Jis ir anksčiau simpatizavo komunistams. Kiti du buvo baigę amatų mokyklą jauni vyrai. Vieną iš jų Radviliškio komunistų kuopelė paskyrė į ginklų dirbtuves politruku, kitą – sekretoriumi. Jie pradėjo priešų paieškas, ėmė rinkti plk. D. Grabį kompromituojančią medžiagą. 1940 m. rugsėjo 12 d. Šiaulių apskrities NKVD 3-iojo skyriaus ltn. Markovkinas rašo teikimą plk. D. Grabį areštuoti, neva jis „buvo aršus komunistų priešininkas, vaikęs revoliucingai nusiteikusius darbininkus ir atleidinėjęs juos iš gamyklos už mažiausius pasisakymus komunistų naudai“. Skunduose rašoma, kad D. Grabys pasisakė prieš sovietų armijos įvedimą į Lietuvą ir užėmė griežtai priešišką poziciją „neleisdamas darbininkų džiūgavimo, grasindamas jiems, kad pasikeitus situacijai jie bus sušaudyti“.

Kituose skunduose ir pareiškimuose teigiama, jog plk. D. Grabys jau pirmąją sovietų kariuomenės įvedimo į Lietuvą dieną liepė jns. ltn. Žemaitėliui sunaikinti slaptus Generalinio štabo Antrojo skyriaus ir Politinės policijos (Saugumo departamento) dokumentus, kuriuose buvo gamyklos darbininkų charakteristikos, dokumentai apie jų priklausymą kontrrevoliucinėms organizacijoms ir policijai. Pabrėžiama, kad „būdamas gamyklos direktoriumi Grabys nesiima priemonių disciplinai ir gamyklos apsaugai sustiprinti“, išvardijama daugybė tariamų negerovių, esą jis „gamyklos visiškai nevaldo, viskas palikta savieigai“. Todėl nutariama D. Grabį suimti, kad jis nepabėgtų. Sankciją suimti pasirašė NKVD komisaras Aleksandras Gudaitis-Guzevičius.

Remdamasis šia sankcija 1940 m. rugsėjo 14 d. Šiaulių apskrities NKVD viršininkas K. Macevičius išrašė arešto orderį. Po trijų dienų plk. D. Grabys buvo suimtas ir išgabentas į Šiaulių SD kalėjimą. Vėliau, remiantis LSSR Liaudies komisarų tarybos 1940 m. rugsėjo 24 d. nutarimu, „Ginklavimo valdybos plk. inž. D. Grabys, jam prašant, paleidžiamas iš tarnybos nuo 1940 m. rugsėjo 1 d.“

Kaip prisimena D. Grabio dukros provizorės Bronislava Jasinskienė ir Irena Motiejūnienė, tėvas kaip ir kiekvienas karininkas darbe buvo griežtas, mėgo drausmę ir punktualumą. Iš Linkaičių pas Panemunėje gyvenusią šeimą grįždavo savaitgaliais. Kaip viršininkas savo žinioje turėjo tarnybinį automobilį, tačiau juo, skirtingai negu kai kurie dabartiniai ministrai, asmeniniais reikalais nesinaudojo. Į Kauną pasimatyti su šeima jis vykdavo traukiniu ir grįždavo į Linkaičius. D. Grabį atvažiavę iš Šiaulių enkavedistai suėmė Kaune, Panemunėje, 1940 m. rugsėjo 17 d. Tada jį dukros matė paskutinį kartą. „Atsisveikindamas tėvas pabučiavo ir prašė neužmiršti lotynų kalbos. Daugiau jo taip ir nebepamačiau“, – pasakoja dukra Bronė.

1940 m. rugsėjo 24 d. nutarimas buvo paskelbtas tik 1940 m. spalio 10 d. KAM Vyriausiosios likvidacinės komisijos įsakyme Nr. 21. D. Grabio tarnybos lape, rašytame 1941 m. vasario 7 d., teigiama, kad „nuo 1940 10 10 paleistas iš tikrosios tarnybos į ginklavimo specialybės karininkų atsargą ir išbrauktas iš Ginklavimo valdybos karininkų sudėties“.

Šiuos absurdiškus faktus 1941 m. balandžio 16 d. patvirtino ir Šiaulių apskrities NKVD viršininkas, pasirašęs nutartį apie papildomus kaltinimus plk. D. Grabiui. Dokumentuose rašoma: D. Grabys, būdamas artilerijos dirbtuvių Kaune direktoriaus pavaduotojas ir Linkaičių ginklų gamyklos viršininkas, vedė aktyvią kovą prieš revoliucingai nusiteikusius darbininkus, stojo prieš revoliucinį judėjimą, skatino fašistinės organizacijos „Šiauliai“ veiklą, todėl su sprendimu nutarta supažindinti kaltinamąjį D. Grabį ir nuorašą pasiųsti prokuratūrai.

Kada plk. D. Grabys buvo išvežtas iš Lietuvos, žinių nėra. Įvairiose rezoliucijose parašytos skirtingos datos. 1941 05 06 pasirašytoje rezoliucijoje teigiama, kad plk. ltn. D. Grabio bylą reikia nukreipti Ypatingajam pasitarimui prie SSRS NKVD. 1941 06 23 „bylą nagrinėti Ypatingajame pasitarime“. Istorikų tvirtinimu, D. Grabys tikriausiai buvo išvežtas karui prasidėjus su kitais Šiauliuose kalėjusiais žmonėmis. Kurį laiką pulkininkas kalintas Gorkio kalėjime. 1942 m. kovo 7 d. Ypatingasis pasitarimas nutarė D. Grabį sušaudyti, jo turtą konfiskuoti. 1942 m. birželio 16 d. išduotoje pažymoje teigiama, kad Ypatingojo pasitarimo sprendimas įvykdytas 1942 m. kovo 29 d.

1957 metais, prasidėjus politiniam atšilimui, plk. D. Grabio žmona Bronė ir dukros Bronislava Grabytė-Jasinskienė ir Irena Grabytė-Motiejūnienė pradėjo rūpintis tėvo reabilitacija. Joms pavyko gauti kai kuriuos dokumentus. 1957 m. rugpjūčio 21 d. KGB įgaliotam pulkininkui Kaune P. Raslanui atsiųstame slaptame rašte rašoma, kad D. Grabys „buvo nuteistas kalėti 10 metų ir 1943 m. balandžio 9 d., būdamas laisvės atėmimo vietoje, mirė dėl širdies veiklos sutrikimo“. Tą pačią dieną KGB įskaitos archyvinio skyriaus viršininkas papulkininkis Mynikovas pasirašė raštą Radviliškio CBAĮ, kuriuo įsakė įregistruoti mirties faktą ir išduoti mirties liudijimą.

1959 m. lapkričio 25 d., atsakydamas į B. Grabienės skundą dėl plk. D. Grabio kaltinimo, Pabaltijo karinės apygardos karinio prokuroro padėjėjas justicijos mjr. Gorochas atsakė, kad „plk. D. Grabys nuteistas sušaudyti teisėtai“.

Vėliau, po pakartotinių paklausimų, neturėdami kur dėtis, KGB darbuotojai pradėjo klastoti dokumentus. Tiesa apie plk. D. Grabio mirties aplinkybes išaiškėjo tik 1987 metais: jis buvo sušaudytas Gorkyje. Kapas nežinomas.

Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko daug puikių vyrų, gabių karininkų. D. Grabys – vienas iš jų. Įamžindami jo atminimą, darbėniškiai pastatė ąžuolinį paminklą.

Domininkas Grabys 1923 metais