Ramūnas Aušrotas. Krikdemiškumo ir tautiškumo santykio klausimu

asmeninio archyvo nuotrauka

Vytautas Sinica iškėlė diskusijai tikrai svarbų klausimą: ar tautinis tapatumas yra krikdemiškos partijos ašis? Jis sako: „Jei žiūrėtume iš ilgesnės laiko perspektyvos – visada ir visur krikščionys demokratai siekė išsaugoti ir tautinį tapatumą, nors šiandien šis siekis išblukęs. Pačioje Bažnyčioje savaime suprantamas dalykas, kad tautinis tapatumas, kaip prigimties dalis, yra saugotinas pagal Dievo įsakymą: „gerbk savo tėvą ir motiną“.

Įdomu, kad diena anksčiau Bernardinai.lt publikuotame jauno lenko politologo Piotro Kaszczyszyno straipsnyje „Naujam pasauliui - nauja krikščioniška demokratija“ yra siūloma iš esmės kosmopolitinė krikščioniškos demokratijos vizija. Autorius klausia: „Kas mes esame pakitusiame šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, nėra nei žydo, nei graiko?”

Man atrodo, kad tai klausimas, kuris aktualus ne tik krikščioniškajai demokratijai, bet ir konservatizmui.

Ar tautinis tapatumas yra ir ar jis turi būti konservatoriškos partijos tapatybės dalimi? Ne istorine dekoracija, įtraukiama į partijos programos preambulę, politinio veikimo lauke įgyjančia kūną tik įstatymo galios neturinčių deklaracijų forma (kaip yra dabar), bet politinės platformos dalimi, struktūruojančia politinį veikimą?

Manau, kad atsakymas į šį klausimą priklauso nuo atsakymo į kitus du apriorinius klausimus, apsisprendimas kurių atžvilgiu lems ir atsakymą į mano jau užduotąjį.

Pirmiausia, tai yra požiūrio į tikrovę klausimas: ar egzistuoja tautinės valstybės krizė, kaip bando teigti lenkas Piotras Kaszczyszynsas, ar kaip tik, atvirkščiai, išgyvename tautinės valstybės atgimimą, kaip duoda suprasti Vytautas Sinica?

Jei ji egzistuoja, tai siūlymas remtis tautine tapatybe yra ne kas kita kaip politinis anachronizmas, bet jei ne, tai yra būtina politinio žaidimo dalis, kurią ignoruojant, rizikuoji stipriai prašauti pro šalį. Pavyzdžiui, prarasti dešinės pakraipos rinkėjų balsus kitais metais vyksiančiuose Seimo rinkimuose.

Atsakyti į šį klausimą padėtų sąžininga rinkimų kai kuriose Vakarų Europos valstybėse analizė: ar iš tikrųjų tradicinių partijų pralaimėjimus lėmė populistinių partijų atsiradimas (t.y. jų siūlomos populistinės priemonės), o gal prie to prisidėjo ir jų programose vena ar kita forma suformuluota tautinė idėja, išnykusi iš tradicinių politinių partijų programų ir politinių darbotvarkių?

Antra: ar ir kiek norima (ar nenorima) įsipareigoti europiniam projektui, o konkrečiai, tam jo siekiui, kurį prancūzų politologas Pierre Manent pavadino siekiu sukurti grynąją demokratiją (pure democracy), arba demokratiją be tautos?

Pierre Manent savo knygoje A World beyond Politics? A Defence of the Nation-State apie šį siekį kalba taip:

„Jau daugiau kaip pusę amžiaus europiečiai „stato Europą“. Jie bando paversti padriką demokratinių valstybių grupę koherentiška visuma, nauju, vieningu politiniu kūnu. Šio proceso pačiu svarbiausiu, o kartu ir problematiškiausiu aspektu yra tai, kad siekiamas sukurti naujas politinis kūnas yra apibrėžiamas faktu, jog siekiama kurti grynąją demokratiją. Šiuo terminu aš noriu apibūdinti tai, ką bando padaryti šiuolaikiniai europiečiai: tai visiškai atskirti demokratinį režimą (arba bent jau demokratinės politikos mechanizmą, sudarytą iš „institucijų“ ir animuojamą tam tikrų „vertybių“), nuo bet kokios koncepcijos (formos) to, ką reiškia būti tauta.
Kad ir koks demokratinis būtų politinis režimas, tauta niekada nėra apibūdinama pagal politinio režimo charakterį: jos nariai yra susiję su tam tikra apibrėžta teritorija, jiems yra būdingi tam tikri papročiai, juos yra suformavusi daugiau mažiau sena religija. Bet šiuolaikiniai europiečiai pradėjo drąsų nuotykį sukurti demokratiją be tautos. Dėl praeitame amžiuje vykusių karų patirti nuostoliai ir negarbė, o taip pat nepasisekę politiniai projektai kuriant imperijas, daugumą europiečių, arba bent jau valdančiąją klasę įtikino, kad jų valstybių ateitis priklauso nuo aiškaus atsiribojimo nuo praeities, ir kad priklausymas vienai ar kitai tautai neturi turėti jokio specifinio politinio turinio ar reikšmės.
Grynosios demokratijos kūrimo procese tautos metmuo yra nereikalingas, ir jis natūraliai nunyksta, dingdamas jis politinės darbotvarkės. Jo nunykimą stimuliuoja fašistinės Europos praeities slogutis: istorijos atsikartojimo baimė skatina įžiūrėti fašizmo atgimimo baubą ten, kur realiai jo nėra, skatinanti kovoti Europą su vėjo malūnais.“

Šis europinis grynosios demokratijos politikos kūrimo projektas daro įtaką ir nacionalinei politikai. Pavyzdžiui, nors TS-KLD ir išlieka vienintele Seime esančia partija, dar kalbančia apie dalykus, susijusius su tautine tapatybe, tačiau objektyviai pažiūrėjus, tautinės tapatybės klausimas joje vis labiau slenka į periferiją. Akivaizdžiausiai tai matyti iš politikų reitingavimo: apie tautinę tapatybę kalbančių, ją ginančių, su ja susijusias iniciatyvas siūlančių konservatorių Audroniaus Ažubalio, Lauryno Kasčiūno (įvairios deklaracijos, įstatymo projektas dėl Lukiškių aikštės statuso) pozicija partiniame reitinge ne kyla, bet krenta. Pamažu jie užleidžia savo vietą tiems, kurių politinę raišką lemia kiek kitokios vertybinės sudedamosios. O juk dar visai neseniai kalbėjimas tautinės tapatybės klausimais buvo partijos lyderio privilegija. Prisiminkim, pavyzdžiui, 1999 m. priimtą Seimo nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“. Jo priėmimas nebūtų buvęs įmanomas be TS-LKD lyderio pozicijos šiuo klausimu.

Galiausiai, reikia sąmoningai atsakyti į klausimą, ar paneuropinė grynosios demokratijos idėja yra tinkama nacionalinei politikai, ar ji jai yra būtina ir ar ji dera su Konstitucijoje aiškiai išreikšta Lietuvos valstybės koncepcine nuostata, pagal kurią demokratinis mechanizmas yra susietas su tautos idėja. (Konstitucija sako, kad „Valstybės suverenumas priklauso tautai“, t.y. ne anoniminei individų masei, bet konkrečiai politinei bendrijai su tam tikra tapatybe). Pažodžiui įgyvendinant ją, Lietuva taptų mažąja Europos Sąjungos inkarnacija (konkrečiu to pavyzdžiu yra Vilniaus miesto mero Šimašiaus siūlymas savivaldybės lėšomis statyti Vilniuje mečetę). Aš nuoširdžiai abejoju, kad labai daug Lietuvos piliečių to nenori, ir pažįstu labai daug piliečių, kurie nusiteikę tam aktyviai priešintis.

Atsakymas į mano iškeltą klausimą, be abejo, yra susijęs su politinės partijos platformos restruktūrizavimo klausimu. Kitaip tariant, su politine valia. Ar dešiniojo sparno politinės partijos (esamos ir būsimos) yra pasiryžusios įtraukti tautinės tapatybės klausimą į savo politinės platformos pagrindą, parodys ateitis. Bet visai gali būti, kad tautinės tapatybės klausimai bus lakmuso popierėlis, leidžiantis ne tik diferencijuoti dešiniąsias politines partijas, bet ir lemsiantis balsų pasiskirstymą Seimo rinkimuose kitais metais.