Kun. Robertas Urbonavičius. Parodyti gailestingumą

Ps 69, 2–3. Dieve, ateik man padėti; Viešpatie, skubėk mane gelbėti. Tesitraukia ir tebūna sugėdyti mano priešai, kurie kėsinasi į mano g...

Ps 69, 2–3. Dieve, ateik man padėti; Viešpatie, skubėk mane gelbėti. Tesitraukia ir tebūna sugėdyti mano priešai, kurie kėsinasi į mano gyvybę.
Ps 69, 4. Tepasitraukia ir tesusigėsta, kurie man linki nelaimės
(Introitas)

Šio sekmadienio Mišių Kolektoje Motina Bažnyčia sutartinai išpažįsta, jog, Dievo malonei padedant ir remiant, Jos vaikai gali sėkmingai tarnauti Viešpačiui, ir todėl su pasitikėjimu meldžia, kad Galybių Viešpats suteiktų tų malonių, kurias jau yra numatęs ir kurios mus vestų ten, kur Jisai pats trokšta, kad mes eitume.

Epistolėje Tautų Mokytojas bei Tiesos Trimitas mus padrąsina susidūrus su savo menkumu ir netinkamumu, žvelgti į Viešpatį, kuris mums teikia visas malones ir sustiprina gerus pasiryžimus, nes iš Jo ateina visa kas gera: „Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“.

Šventoji Evangelija skelbia įstabųjį Kristaus palyginimą apie gerąjį samarietį. Įdomu, kad ankstyvieji Bažnyčios rašytojai ir Tėvai, tokie kaip Origenas, Ambraziejus, Augustinas, šiame palyginime įžvelgė daug giliau nei mes. Žmogus iškeliavęs iš Jeruzalės, - tai Adomas išėjęs ir Rojaus sodo pasaulin. Jį užpuolę plėšikai – tai piktosios dvasios, kurių vergijon mes visi buvom patekę. Leisgyvis ir paliktas ant kelio keliauninkas – tai mes: vargšė žmonija, sužeista ir negalinti savęs išgydyti. Kunigas ir levitas – tai tuščios Išrinktosios Tautos pastangos apsaugoti save nuo likusios žmonijos skrupulingai laikantis Įstatymo reikalavimų. Gerasis Samarietis – tai pat mūsų Viešpats Jėzus – svetimtautis, nes atėjo iš Dangaus (išrinktosios Tautos vadų ir vadintas samariečiu - „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ (Jn 8, 48). Jis pasilenkia prie Žmonijos ir gydo ją užpildamas vyno ir aliejaus – savo malonėmis. Užsikelia ant asilo – ant savo kryžiaus, kuriuo išgelbėjo mus, ir nugabena į užeigos namus – Bažnyčią, idant slaugytų jį iki galo. Būti Geruoju Samariečiu – tai būti tokio nusistatymo kaip Viešpats: gelbėti tai, kas pražuvę. Tai ir yra tikrasis Viešpaties Įsakymas įrašytas mūsų širdyje – mylėti taip, kaip Jis mylėjo. Viešpats ateina mūsų išgelbėti, nes mes esame Jo – per Jį ir Jam sukurti. Jam priklausome ir todėl Jis mūsų niekada nepaliks.

Viešpatie, tavo darbo vaisiais sotinasi žemė.
Tu išželdini duoną iš dirvos,
taip pat ir vyną, kuris džiugina žmogaus širdį.
Aliejus nušviečia veidą,
o duona stiprina žmogaus širdį.
(Komunijos antifona)

Susiję

Robertas Urbonavičius 8159633514236584759
item