Arvydas Každailis. Valstybės aikštė ar klounada

Esu Arvydas Každailis, dailininkas, kuris daugiausiai dirba simbolikos ir heraldikos srityse. Iš mano rankų – svarbiausi Lietuvos Valstyb...

Esu Arvydas Každailis, dailininkas, kuris daugiausiai dirba simbolikos ir heraldikos srityse. Iš mano rankų – svarbiausi Lietuvos Valstybės, savivaldos ir personalinės heraldikos objektai. Šais metais surengiau aštuonias parodas Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Tai heraldikos ir grafikos parodos, skirtos Lietuvos Valstybės atkūrimui. Visas jas, išskyrus vieną, rengiau savo lėšomis. 

Dalyvauju polemikoje dėl Lukiškių aikštės likimo ne todėl, kad kada nors būčiau tarp autorių. Niekada tokiu nebūsiu. Kaip pilietis, šia tema domiuosi seniai. Ji man svarbi ir susijusi su mano veiklos sritimi – heraldika ir simbolika. Neneigiu techninių globalizacijos privalumų, bet vis aiškiau matau vieningus dalies valdininkijos ir verslo atstovų, ištikimų globalizacijos idėjai, veiksmus, sąmoningai blokuojančius pačią diskusiją ir aikštės pertvarką. Aikštės pertvarkos tema esu daug rašęs ir kalbėjęs. 

Deja, šiandien daug kalbančių, bet mažai girdinčių, ypač tarp Valstybės vyrų. Negirdėjimas tapo norma. Jau seniai kalbu ir rašau vedamas tikėjimo, kad globalizacija pavojinga Lietuvos išlikimui, todėl viliuosi, kad Lietuvos inteligentija ir jaunimas tars savo žodį taip ilgai užsitęsusios, bevaisės ir tik priešpriešą sukėlusios Lukiškių aikštės pertvarkos į Valstybės aikštę atžvilgiu. Mano tikslas – atkreipti Lietuvos žmonių dėmesį į šios aikštės pertvarkymo problemas. Tikiu, kad pagaliau išgirsime vieni kitus. Tariamam Lietuvos įvaizdžiui paskutiniais metais sunaudota daug energijos, įvairiausių idėjų ir lėšų. Rezultato jokio. 

Esu įsitikinęs, kad šios aikštės urbanistinis ansamblis, kaip geriausias Lietuvos įvaizdis, būtų tinkamiausias pasirinkimas. Dar 1999 metais Seimas apibrėžė šios aikštės paskirtį NUTARIMU DĖL VALSTYBĖS SOSTINĖJE ESANČIOS LUKIŠKIŲ AIKŠTĖS FUNKCIJŲ (1999 m. vasario 11 d. Nr. VIII-1070). Tai vienintelis, profesionaliausias ir tautos lūkesčius atliepiantis dokumentas šiuo klausimu. Kiek žinau, jis paruoštas žymių Lietuvos architektų, brolių Nasvyčių. 

Matydamas bevardę aikštę ir įstrigusį jos pertarkos procesą, noriu išsakyti savo nuoskaudą. Ypač šiuo metu, kai įvyko projektų konkursas rūmams ant Tauro kalno. Žinau ir jaučiu, kad visiems Lietuvos žmonėms Valstybės sostinėje reikia tautos ar laisvės kovų aikštės.

Visi įvykę konkursai sėkmės neatnešė nuklydus nuo pirminio dokumento ir nesuformavus nieko tinkamo. Viena iš nesėkmės priežasčių yra nesusikalbėjimas. Laikui bėgant dalyje visuomenės ryškėjo klaidingas požiūris, kad Lietuvos Valstybė yra tik nuo 1920 metų Steigiamojo Seimo, kad laisvės kovos yra tik partizanų ir rezistentų. Nematant tūkstantmetės VALTYBĖS istorijos, nematant žuvusių už ją, nebūtų įvykęs ir jos atgimimas XX a. pradžioje. Ir šiandien Valstybės herbo vardas VYTIS tarsi nukelia mus į XX a. valstybės atkūrimo laikmečio kovas, bet ne į visas kovas, kurios nuo seniausių laikų vyko dėl savos VALSTYBĖS kaip lemiamos sąlygos tautai išlikti. 

Supratimas, kad Lietuva yra tik nuo 1919 metų, lėmė tremtinių ir rezistentų poziciją siūlant „Laisvės kario“ skulptūrą. Ši puiki realistinė raitelio skulptūra, išjojusi į Kauną ir pastatyta ne dviejų didžiausių Lietuvos upių sątakoje, yra paminklas žymiam karvedžiui, bet ne Valstybės herbo simbolis. Kaip moderni skulptūra Gitenio Umbraso skriejantis raitelis yra puikus skulptūros kūrinys, bet dėl savo horizontalaus polėkio netiko ir taip horizontaliai aikštei, be to, supanašėjo su Mongolijos herbu. 

Abu variantai per dvidešimt daugelio valdininkų ir visuomenininkų organizuotų konkursų metų patyrė fiasko, nes profaniškomis konkursų sąlygomis klaidino nuolankius skulptorius ir architektus. Tą liudija ir šiandienos Vilniaus mero desperatiškas siekis statyti aikštėje natūralaus dydžio bunkerio maketą. Tokio veiksmo pavadinti kitaip nei klounada negaliu. Patį Andriaus Labašausko bunkerio projektą, kuriam nepritaria ir patys rezistentai ir partizanai, galima vertinti tik kaip vaiko vapėjimą. Visa tai netinka senajai Valstybės sostinei ir neturi nieko bendra nei su 1990 m. Seimo nutarimu dėl Lukiškių aikštės pertvarkymo, nei su mano daug kartų viešai išsakytais teiginiais dėl Lietuvos valstybingumo įprasminimo aikštėje.

Matydamas Valstybės aikštės, kaip urbanistinio, architektūrinio ansamblio su skulptūriniais akcentais, formavimą, jaučiu daugelio architektų palaikymą, kurie dėl galimybės dalyvauti būsimuose konkursuose, savo požiūrio ir teiginių šiuo klausimu neviešina. Girdžiu ir intelektualaus jaunimo norą matyti aikštėje obeliską. 

Nežiūrint vykusių nesklandumų ir išleistų lėšų aikštės pertvarkai šiandien vis aiškiau matoma globalistinių pažiūrų valdininkų savivalė ir girdimas nieko neįpareigojantis liberalios demokratijos šūkis „laisvė dėl laisvės“. Laisvė be įsipareigojimų nėra tikroji laisvė, o toks požiūris veda į sąmyšį, patogų įvairioms manipuliacijoms. Laikui bėgant sąmyšio vis daugėja. Nejučia kyla klausimas: kas tai? Ar kryptingas politinis veiksmas sabotuojant, ar paprasčiausia karjeristų saviveikla? 

Vis aiškiau matomas profesionalų tylėjimas, laukiant nurodymų „iš aukščiau“. Dalyvaujant polemikoje dėl Lukiškių aikštės pertvarkos į Valstybės aikštę taip pat ryškėja valstybės vyrų, architektų, skulptorių ir visuomeninkų noro ir patirties stoka formuojant PAČIĄ IDĖJĄ, o be jos tiek architektų, tiek skulptorių pastangos būna bergždžios. Tuo puikiai naudojosi, kai kurie savo įgaliojimus viršijantys Valstybės tarnautojai globalistai ir įvairūs „aktyvistai“, skelbiantys profaniškus ir nelegalius konkursus. Jie taip elgiasi, nes žino: atsakomybės už tai nebus. 

Aktyviausių vyksmo dalyvių vardai aiškūs. Aktyviausius galiu įvardinti: tai ŠMC vadovas Kęstutis Kuizinas ir šio centro menotyrininkės, nacionalinio muziejaus vadovė Lolita Jablonskienė, buvusi Kultūros ministrė Liana Ruokytė ir jos viceministrė Gintautė Žemaitytė, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius ir kiti... Tai jie organizavo įvairius legalius ir nelegalius konkursus, iš kurių naiviausias, bet skandalingiausias – BUNKERIS, dėl kurio Kultūros ministerija iki šiol aiškinasi teismuose. Žinomi ir jų globalistiniai (t. y. politiniai) tikslai. Jie sako: „aikštė gali būti bet kokia, tik ne Valstybės“.

Kadangi į visus aikštės pertvarkymo pasitarimus ir konkursų organizavimo procesą heraldikos specialistai kviečiami nebuvo, siekdamas, kad tolesni aikštės idėjos formavimo ir realizavimo veiksmai būtų pozityvūs, privalau įvardyti keletą svarbių teiginių ir doktrinų:

1. 
Visiems Lietuvos žmonėms Valstybės sostinės Lukiškių aikštėje reikia valstybės, tautos, ar laisvės kovų aikštės. 

2. 
Po visų „pertvarkų“ ir išlaidų Lukiškių aikštė liko bevardė ir be idėjos.

3. 
Herbas yra sakralus ženklas.

4.
Europos valstybių herbai pavadinimų neturi. Jų figūros statiškos, tap vadinamoje heraldiškoje pozoje. Tai sena Europos heraldikos tradicija. 

5.
Vėlai atsiradęs ir prigijęs Lietuvos herbo vardas VYTIS tarsi nusako „kažką vytis“. Toks Valstybės herbo suvokimas, kilęs iš lenkiško žodžio „Pogonj“, klaidingas. Žodis „vytis“ reiškiąs „kažką vytis“ ir šiandien gyvas tautos sąmonėje. Bet šis įvaizdis, kaip ir jo gimimo laikas, mus nukelia tik į XX a. pradžią, kai valstybė buvo atkuriama, o heraldika, kaip disciplina, mažai žinoma. Visi valstybių herbai niekur neskrieja ir nieko nesivaiko (išskyrus Mongolijos herbą). 

6.
Lietuvos Valstybės herbas yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje. Bėgant amžiams susiformavo jo prasmė - „BRANDUS VALDOVAS GEBANTIS APGINTI SAVO ŠALĮ“ - yra Valstybės herbo prasmės doktrina.

7.
Lietuvos VALSTYBĖS herbas išimtas iš skydo kaip ir kiti herbai lieka herbo simboliu, bet ne realistine skulptūra. Visi herbai ir jų simboliai turi senas heraldikos pateikimo tradicijas ir taisykles.

8. 
Lietuvos Valstybės herbo idėja gali tapti pagrindine kuriant Valstybės aikštę. Jo sudėtis įpareigoja aikštės formavimo pagrindines spalvas: raudonas akmuo ir baltas metalas.

9. 
Lietuvos Valstybės herbo simbolis aikštėje privalo būti: aukštai, centre, sidabrinis.

10.
Tam, kad pati aikštė taptų idėjos nešėja, nepakanka aikštėje patupdyti puikią skulptūrą. Lukiškių aikštės lokalizacija leidžia formuoti ARCHITEKTŪRINĮ ANSAMBLĮ su idėją papildančiais simboliniais, skulptūriniais ar kitais akcentais nuo Tauro kalno iki šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios, kaip numatyta 1999 metų Serimo dokumente.

11.
Keisti taisyklingą Lukiškių aikštės planą į asimetrišką yra grubi klaida, žalojanti pačią aikštę ir iškreipianti Valstybės aikštės idėją.

12.
Šios aikštės pertvarkos problemos spręstinos ne savivaldybės, ar kitų atskirų aukštų pareigūnų, bet tik nacionaliniu lygiu, pasitelkiant specialistus.

Baigdamas norėčiau palinkėti visiems, kuriems rūpi aikštės ateitis, neatidėliojant vieniems kitus išgirsti ir suprasti bei rasti bendrą kalbą dėl aikštės idėjos tam, kad jos vedami profesionalai galėtų tikslingai kurti ir konkuruoti, o vertintojai specialistai vertinti meninį lygį ir atitikimą Valstybės aikštės idėjai.

Susiję

Įžvalgos 5064802359602374352
item