Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Ieškoti ir surasti Kristų

„Džiūgauk, linksma būk, Ziono dukra: štai aš ateisiu ir apsigyvensiu tavo viduje“ (Zch 2,14),- šie pranašo Zacharijo žodžiai taikomi ir Š...

„Džiūgauk, linksma būk, Ziono dukra: štai aš ateisiu ir apsigyvensiu tavo viduje“ (Zch 2,14),- šie pranašo Zacharijo žodžiai taikomi ir Švč. Mergelei Marijai, kuriai šiame gyvenime labai pasisekė; ji buvo Dievo malonės pilna; pastoviai gyveno vienybėje su Dievu ir šios vienybės nieks nepajėgė sudrumsti. Todėl Bažnyčia gieda: „Tu laiminga, Mergele Marija, nešiojusi amžinojo Tėvo Sūnų“ (Mišių priegiesmis).

Mes visi esame Dievo apdovanoti - pašaukti į gyvenimą, pakviesti panašiai kaip Mergelė Marija pažinti Jėzų, užmegzti su juo draugystę, gyventi vienybėje su Dievu ir per visą amžinybę džiaugtis jo artumu. Dievas sukūrė mus laisvus, nes mylėti gali tik laisvas žmogus, tačiau kur yra laisvė, ten gali atsirasti ir didelės bėdos.

Keliaudami šios žemės keliais, mes susiduriame su kliūtimis, kurios gali užstoti Dievą, tačiau sutinkame asmenis, patenkame į aplinkybes, kurios mus prie Dievo artina. Mes visą laiką esame tarsi keleiviai kryžkelėje, iš kurios veda daug kelių, o mums reikia surasti ir pasirinkti vienintelį tikrą kelią.

Švč. Mergelė Marija Dievą pažino ir pamilo savo tėvų namuose ir tuo metu, kai angelas apreiškė Marijai Dievo valią, Marijos tikėjimas jau buvo subrendęs iki tokio lygio, kokį žmogus tik gali šioje žemėje turėti.

Apaštalas Paulius, nors turėjo tikėjimą į Dievą, bet jo tikėjime trūko esminio elemento – meilės; jis persekiojo krikščionis ir grūdo juos į kalėjimą. Jo gyvenimo kryžkelė buvo prie Damasko vartų, kai apsireiškęs Kristus jį klausė: „Sauliau, kam mane persekioji?“. Pažinęs Jėzų, Paulius suprato esminę tiesą: jis yra Dievo vaikas ir gali kreiptis į Dievą sakydamas: „Abba, Tėve!“. Laiške galatams jis parašys: „Tu jau nebe vergas, bet įsūnis, o jei įsūnis, tai ir paveldėtojas“ (Gal 4,7).

Šiluvoje meldžiamės už visus žmones, kad jie savo gyvenimo kryžkelėse surastų Jėzų ir niekada jo nepamestų. Tos gyvenimo kryžkelės gali būti gimnazija ar universitetas, tėvų namai ar draugų būrys. Šiose kryžkelėse vieniems pasiseka, o kiti nuo Dievo labai nutolsta. Kas tai nulemia?

Didžiausia Dievo paieškų kliūtimi dažniausiai tampa mūsų aistros, lenkiančios ieškoti to, kas tenkina mūsų egoizmą. Viena iš svarbiausių aistrų yra puikybė, apie kurią Šv. Rašte parašyta: „Žmogaus išdidumo ligai nėra vaisto“ (Sir 3,28). Puikybės aistra daug kam sukliudo surasti Dievą, o tikras nuolankumas padeda Dievą surasti. Mergelė Marija, gyvenusi glaudžioje vienybėje su Dievu, pasakė: „Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę... Dievas išaukština mažuosius“ (Magnificat).

Nemažiau pavojinga aistra yra godumas turtui ir pinigams. Jei žmogus visą dėmesį sutelkia tik į pinigus, Dievui jo širdyje nelieka vietos. Todėl Jėzus labai aiškiai įvardijo: „Negalite tarnauti Dievui ir mamonai“. Mūsų laikmetis tuo yra pavojingas Dievo paieškoms, nes jis pažymėtas mamonos kultu. Didelė bėda gali ištikti net dvasiškį, jei jis pradeda per daug sureikšminti medžiagines gėrybes.

Trečia pavojinga aistra, daugelį jaunų ir subrendusių žmonių atitraukianti nuo Dievo yra neskaistumas, kai nepaisoma Dekalogo ir pataikaujama kūnui. Neskaistumą prilyginčiau radiacijai, kuri nematoma, bet žudo. Panašiai neskaistumas žudo žmogaus dvasią ir bėda žmogui, jei jis šito nenori suprasti.

Be vidinių kliūčių yra ir išorinės kliūtys, trukdančios kelionę Dievo link – tai mūsų dienų sekuliarizmas, politinis korektiškumas ir miniažmogiškumas - prisitaikymas prie daugumos.

Vakarų pasaulyje paplitęs sekuliarizmas pasiekė ir Lietuvą. Sekuliarizmas garbina tai, kas matoma, kas neša medžiaginę naudą ir teikia malonumą; Dievui jis nepalieka vietos.

Sekuliarizmas dažnai yra pavojingesnis už atvirą kovą prieš tikėjimą; jis nekovoja su tikėjimu, bet tiesiog jį ignoruoja. Žmogus mąsto, kad Dievas jam nereikalingas, nes gali gyventi be jo.

Labai pavojingas yra politinis korektiškumas, kuris neatmeta Dievo, bet lenkia į tai, kad tikėjimas yra privatus dalykas ir jo nereikia viešai rodyti. Priėmęs tokią nuostatą žmogus nejučiomis tolsta nuo Dievo, kol pamažu jį visiškai praranda.

Dar yra vienas stiprus gundymas – gyventi taip kaip daugelis, net jei daugelis gyvena labai abejotinai. Tik prisiminkime nacių ir sovietų metus: žmonės priimdavo akivaizdžiai klaidingas ideologijas, nes taip elgėsi daugelis. Plaukti pasroviui su minia labai lengva, bet labai pavojinga. Tikintis krikščionis negali būti miniažmogis, jis savo gyvenimo kryptį nustato ne pagal laiko madas, ne pagal tai, kaip daugelis elgiasi, bet pagal amžinąjį Dievo įstatymą, įrašytą jo prigimtyje.

Žmogų nutolinti nuo Dievo gali dvasiškių nuodėmės. Susidūręs ar tik girdėdamas apie dvasiškių nuodėmes, žmogus gali nuspręsti, jeigu taip elgiasi Dievo tarnai, tai tikriausiai Dievo nėra. Jie užmiršta, kad kunigo šventimai nepanaikina žmogaus laisvos valios ir galimybės nusidėti. Kartą pop. Pranciškų žurnalistas paklausė, kuo popiežius save laiko, šis atsakė: „Esu nusidėjėlis, reikalingas Dievo gailestingumo“.

Kaip nugalėti kliūtis, apsunkinančias gyvenimo kryžkelėse sutikti ir pamilti Jėzų? Patikimiausias ir išbandytas būdas – kovoti su savo egoizmu ir praktikuoti meilę. Dievas yra meilė ir jis lengviausiai surandamas tų, kurie geba gyventi dėl kitų, mylėti kitus.

Dėkokime Dievui, kad savo gyvenimo kryžkelėse nepametėme, bet suradome Dievą. Tik nesustokime, bet elkimės kaip Dievo Sūnaus Motina. Ką darė Marija, kai Betliejaus piemenys aplankė gimusį Jėzų ir jį pagarbino: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2,19). Elkimės ir mes panašiai, ypač maldos metu svarstydami visa tai, ką girdime bei matome, kad vis artėtume prie Jėzaus.

Susiję

Sigitas Tamkevičius 2650881916846899664
item