Algis Vyšniūnas. Kas gali paneigti, kad diskusija apie heraldinį simbolį yra būdas išvengti paminklo pokario rezistencijai?

Iš karto noriu pasakyti, kad straipsnio pavadinime nėra abejonės dėl idėjos pastatyti paminklą Vyčiui. Straipsnyje komentuojamos kai kurių veikėjų manieros ir keliami klausimai ką daryti toliau.

LR Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras po kelis mėnesius trukusių kūrybinių dirbtuvių 2017 m. lapkričio mėn. paskelbė, jog jas laimėjo A. Labašausko projektas „Laisvės kalva“. Bet tik 2018 m. balandžio 19 d. galutinai tapo aišku, kad LR Kultūros ministerijos organizuotose kūrybinėse dirbtuvėse laimėjo A.Labašausko projektas „Laisvės kalva“. Teisinė kolizija buvo kilusi dėl to, kad projektas atrinktas ne viešųjų pirkimų konkursu, o surengus neaiškaus pobūdžio renginį, vadinamą kūrybinėmis dirbtuvėmis.

VšĮ „Vyčio paramos fondas“, kurio pagrindiniai ideologai V.Kavaliauskas, L.Vaitys 2017 metais organizavo konkursą, kuriame aikštės dangų plano autoriai G.Čaikauskas, L.Naujokaitis ir K.Akelaitis užėmė II vietą.

Skulptoriaus A.Sakalausko realistinė skulptūra (nors pasirodė, kad tai ukrainiečių kūrinys), sąlyginai pavadinta „Laisvės karys“ buvo pripažinta geriausia, o kūrybinių dirbtuvių varžytuvėse ta pati skulptūra liko antroje vietoje. Abiem atvejais aikštės architektai nieko nelaimėjo. Nuo to momento architektai G.Čaikauskas, L.Naujokaitis ir K.Akelaitis pradėjo visus ir viską skųsti teismams. Tai yra jų įprastas darbo stilius. Jeigu kas to nežino, tegul pasidomi kinoteatro „AGILA“ Nidoje projektavimo istorija.

Šiuo metu viešojoje erdvėje įsitvirtino nuomonė, kad Lukiškių aikštės tvarkymo ir paminklo statymo problemos yra nekokybiškų architektūrinių, meninių pasekmė. Tai tiesa, bet problemos yra žymiai gilesnės negu teritorijos komunalinio tvarkymo problemėlės ar ginčas dėl paminklo stilistikos. Norint suprasti, kas vyksta iš tikrųjų, reikia atidžiai pažvelgti į pagrindinius veikiančius asmenis.

Turime labai įdomią situaciją:

2016–2017 m. privati iniciatyva, užregistruota kaip „Vyčio paramos fondas“, inicijavo paminklo valstybės heraldiniam simboliui „Vytis“ statymo konkursą. Čia yra keli svarbūs momentai:

1. Juridinių manipuliacijų pagalba architektai G.Čaikauskas ir L.Naujokaitis įrodė, kad oficialaus konkurso laimėtojo R.Paleko projektas „Ramybė“ yra labai brangus. Pasinaudoję vykusio aikštės tvarkymo rangovinio konkurso laimėtojais, minėti architektai įgavo teisę projektuoti dangas Lukiškių aikštėje, nors nėra laimėję nė vieno konkurso, susijusio su Lukiškių aikšte – nei architektūrinio-urbanistinio, nei meninės-skulptūrinės idėjos konkurso. Lukiškių aikštės realizuoto projekto autoriai iš esmės yra aikštės dangų plano autoriai, bet ne erdvinės koncepcijos autoriai.

2. Sukurtas mitas, kad aikštės dangų plano autoriai G.Čaikauskas, L.Naujokaitis automatiškai įgauna teisę projektuoti ir paminklą Laisvės kovotojams. Tam nėra jokio pagrindo. Šitie žmonės nėra laimėję jokio meninio/architektūrinio konkurso, susijusio su aikštės erdviniu formavimu.

3. Skulptoriaus A.Sakalausko skulptūra, sąlyginai vadinama „Vytis“, nebus statoma Lukiškių aikštėje, nes tos idėjos atsisakė pats skulptorius, pradėjęs bendradarbiauti su Kauno m. meru. Vyčio paramos fondo pirmininkas Vyčio statymo idėjos autorius V.Kavaliauskas nebevadina A.Sakalausko skulptūros „Vytis“ – tai tiesiog „Laisvės karys“. Dar daugiau, pasirodo, kad skulptūros „Laisvės karys“ autoriai du ukrainiečiai – Borisas Krilovas ir Olesius Sidorukas. Po to, kai skulptūra pastatyta Kaune, darosi visiškai nebeaišku, ko dar nori skulptorius A.Sakalauskas, turintis itin paslankų „moralinį kompasą“?

Reikia pripažinti, kad nuo pat 1990 metų nevyko diskusija apie Valstybinės aikštės formavimo (ne tvarkymo, bet formavimo!) reikalus. Kalbant apie valstybinio rango aikščių ir paminklų statymo reikalus, reikia atsakyti į kelis esminius klausimus.

AIKŠTĖS STATUSAS IR SOCIALINIS UŽSAKYMAS

1. Būtina galutinai atsakyti į klausimą: kam priklauso Lukiškių aikštė? Tai yra pagrindinė Lietuvos valstybės aikštė ar Vilniaus miesto savivaldybės bendro naudojimo erdvė? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso principai ir priemonės, kuriomis remiantis būtų modeliuojami visi kiti veiksmai. Akivaizdu, kad reikalingas valstybės pagrindinės aikštės įstatymas, kuriame būtų aiškiai suformuluota istorinės atminties „įpaminklinimo“ strategija ir jos realizavimo mechanizmas.

2. Turi būti aiškiai atsakyta į klausimą: kas formuluoja socialinį užsakymą ir koks jis turi būti? Tai priklauso nuo to, kas stato paminklą – valstybė, savivaldybė ar privatus fondas skambiu pavadinimu (pvz., Vyčio paramos fondas)? Kas užduoda pagrindinę temą: politinė bendruomenė ar asmeninė/privati iniciatyva? Tai yra visuomenės brandumo indikatorius. Situacija, kai keliamas klausimas dėl valstybinio rango paminklo reikalingumo apskritai, yra tikrai nenormali, todėl reikia labai aiškiai atsakyti į klausimą: kam statomas paminklas? Laisvės kovotojams ar heraldiniam simboliui? Kol kas susidaro įspūdis, kad diskusija apie heraldinį simbolį yra būdas išvengti paminklo pokario rezistencijai.

3. Jeigu žydų holokausto istorija yra centrinė žydų tautos tapatybės ašis, tai Lietuvoje pokario rezistencijos vertinimai kartais tiesiog šokiruoja. A.Ramanausko-Vanago šmeižimo istorija rodo, kad visuomenėje nėra vienodo supratimo apie pokario periodą. Daugelis žmonių paprasčiausiai nieko nežino apie pokario rezistenciją. Akivaizdūs propagandinio karo požymiai. Susidariusią situaciją gerai iliustruoja vieno iš teoretikų T.Grunskio teiginys: „Keista, bet nuo diktato tiesiogiai nukentėjusi socialinė grupė, šiandien stipriai pretenduojanti į Lukiškių aikštės Monopolį, pati veikia tikro diktato principais, diktuodama savąją ir ignoruodama bet kokią kitą nuomonę apie Lukiškių erdvės paskirtis, funkcijas ir įvaizdžius.“ Šitokia logika reiškia, kad turime reikalą su priešiška pasaulėžiūra. Dar daugiau, šitą sakinį galima traktuoti kaip politinę deklaraciją.

Dabar visi laukia, kuo baigsis istorija su A.Labašausko skulptūra naiviai tikėdami, kad polemizuoja patriotinės organizacijos su neaiškios kompetencijos skulptoriumi. Iš tikrųjų viskas kitaip. Pagrindiniai veikėjai (tik jų dar nesimato) yra tie, kurie pradėjo teisminius procesus, t.y. aikštės architektai. Čia labiausiai įdomus klausimas: o ko nori skulptorius A.Sakalauskas, ukrainiečių kūrinį „Laisvės karys“ pastatęs Kaune?

Todėl pagrindinis klausimas išlieka – PAMINKLAS LAISVĖS KOVOTOJAMS/NEPRIKLAUSOMYBĖS GYNĖJAMS AR HERALDINIS SIMBOLIS?

Ką daryt toliau?

Viskas yra paprasta:

1. Peržiūrėti aikštės erdvinę koncecpiją iš naujo. Tai reiškia, kad reikia prioritetą skirti aikštės centrui ir pagrindinei kompozicinei ašiai (Aukų g.).

2. Aiškiai pasakyti, kad architektūriniai gangsteriai, sukūrę neaiškią takų sistemą ir sukūrę teisinį chaosą, neturi jokios moralinės teisės kišti nagų prie aikštės vien dėl to, kad nėra laimėję jokio konkurso.

PAGRINDINĖS VALSTYBĖS AIKŠTĖS FORMAVIMU TURI UŽSIIMTI GERIAUSI KŪRĖJAI, O NE AFERISTAI, INTRIGŲ KELIU GAVĘ TEISĘ PROJEKTUOTI DANGAS.

P.S. Šiuo metu niekas neprieštarauja teiginiui (bent jau atvirai į akis nesako), kad lietuvių tautos kovos už Laisvę ir Nepriklausomybę (ypač XX amžiuje – prievartinė asimiliacija, deportacijos ir trėmimai, partizaninė kova ir t.t.) buvo įnirtingos ir pareikalavo daug aukų.

Nėra ir atvirai prieštaraujančių prieš paminklą ar monumentą, skirtą kovotojams už Laisvę ir Nepriklausomybę, bet vis dėlto galima teigti, kad yra žmonių, kurie nenori paminklo.

Paminklo idėja žlugdoma keliais būdais:

1. Sumenkinant Lukiškių aikštės statusą: ne valstybinio rango aikštė, bet savivaldybės vieša erdvė.

2. Transformuojant erdvės tipą: ne aikštė, bet skveras (suoliukai, fontanas ir t.t.).

3. Pakeičiant paminklo pobūdį: nebe LAISVĖS KOVOTOJAMS, bet LAISVEI (dvasinei būsenai).

4. Atsisakant aikščių erdvinio formavimo kompozicinių principų: ašis, simetrija, kompozicinis centras.

5. Atsisakant paminklų statymo tradicijos: tarpdisciplininės akcijos, instaliacijos ir pan.

6. Primetant modernistinę stilistiką, paverčiant paminklą eiline dekoratyvine kompozicija, bet ne monumentu.

7. Draudžiant naudoti visuotinai priimtus ir vienodai suprantamus simbolius – angelą, kryžių, Vytį, Rūpintojėlį, Madoną ir t.t.

8. Reikalaujant neįvykdomo maksimumo: visą Lietuvos istoriją papasakoti per vieną paminklą.

9. Iki absurdo sureikšminant visuomenės dalyvavimą: reikalavimas surengti referendumą dėl paminklo.

PAMINKLO PRIEŠININKAMS ARGUMENTUS SUTEIKĖ MENOTYRININKAI/MENININKAI, KURIE TAIP IR NESUPRATO, KAD VYKSTA IDEOLOGINĖ KOVA, O NE MENINĖ DISKUSIJA.