Algimantas Rusteika. Nesibaigianti valdžios kova

propatria.lt nuotr.

kaunoforumas.com

Kiekvieną dieną jie prieš ką nors kovoja. Tik įsijunk dėžę - ir pasipila srautais kovos prieš alkoholizmą ir rusus, socialinę atskirtį ir skurdą, prieš neteisingo atminimo lentas ar klimato atšilimą, prieš oligarchus, korupciją, emigraciją ar vaikų mušimą, rūkymą, mokesčių nemokėjimą, savavalines statybas ir dar ką tik nori - prasitęskit patys, tingiu net vardinti.

Steigiamos vis naujos kovotojų tarnybos su baudų ir draudimų tomais, specialia įranga, transportu, dronais, vandens patrankomis ir tvarkomis. Kas įdomiausia, tarnybos visada pateikia skaičiukus, kiek daug sukovota ir pasiekta, tačiau tuo pat metu pateikia ir kitus skaičiukus, kad viskas yra labai blogai ir reikia daug daugiau pinigiukų naujiems kovojimams.

Kas juokingiausia - nuo tų kovų nieko nesikeičia. Tas pats alkoholikas tame pačiame skvere guli prisiliuobęs to pačio surogato, piliečiai karavanais važiuoja šnapso ir alaus pas kaimynus, atskirtis ir skurdas didėja, klimatas šyla, pilaitės kopose auga kaip grybai, piliečių evakuacija iš šalies tęsiasi. Ir tie rusai vis puola ir puola, baisus dalykas.

Kovos koncepcijos klasikai klydo - jokia ne klasių kova yra amžina. Amžina yra žmonių kova su savo valdžia, kuri visada nori bet kokia kaina išlikti ir žmones prispausti, o tie nori nieko neveikdami valdžią pagerinti ir būti už dyką laisvais, ir ši kova tai tikrai niekada nesibaigia. Ir kas dar juokinga, valdžių kova prieš ką nors visada baigiasi priešingais rezultatais.

Štai, tie patys velnio rusai - jie irgi kovojo prieš patvaldystę ir caro diktatūrą, o kas gavosi? - dar didesnė tironija ir totalitarizmas. Po trumpos demokratinės išbadėjusiųjų kovos už laisvę laikotarpio, kurio metu sukūrė naują generalinį carą, dabar kovoja su ištvirkusiais Vakarais - ir viskas normaliai, gaunasi baisus laukinis XIX kapitalizmas.

Fiureris kovojo prieš išorės bolševizmą ir vokiečių tautos pažeminimą pirmajame kare, o gavo cianido ampulę, bolševizmą pusėje šalies, valstybės subyrėjimą ir dar didesnį pažeminimą. Dabar ir vokiečių, ir visos Europos - Naujojo Reicho - valdžia atvirkštinės tolerancijos kuoka kaunasi prieš baltųjų vyrų rasizmą ir nacionalizmą. Tokia politika neišvengiamai pagimdys (jau gimdo!) naują nacizmą ir rasinę neapykantą atbėgėliams.

Na, o mieloji Lietuvos žmonių valdžios partija dieną naktį liežuviais kaunasi prieš išorės grėsmes ir sovietinę nostalgiją. Ir viešųjų ryšių įmone paversto visuomeninio transliuotojo vaizdelyje naivuoliams tai net kartais atrodo truputį panašiai į tikrovę. Tačiau demokratinių procedūrų imitacija, realiai panaudojama savo oponentams dusinti, sukelia daugumos žmonių pasišlykštėjimą ir nepasitikėjimą, o tuo pačiu didina visas tas grėsmes ir nostalgijas.

Išvada paprasta - valdžia turi ne kovoti, o dirbti. O jeigu jau niekaip nebeištveria be Heraklio žygių, tai turi kovoti už ką nors - už valstybę, už jos piliečių gerovę, už savo užpakalių ir priekių laimę ir dar ką tik nori. Bet Dieve apsaugok nuo valdžios, kuri ima kovoti prieš ką nors. Nes jai visada išeina atvirkščiai.