Rasa Čepaitienė. Sąjūdžio atminties „kardelizacija“ jau ima kelti nerimą

propatria.lt nuotr..

Su neužmirštuolėm kaip ir buvo viskas aišku – vienus erzinantis, kitiems lengvai prigijęs simbolis suskaldė visuomenę pagal meilės/nemeilės konservatoriams požymį. Kasmet atgimstantys ginčai stūmė į aklavietę, kad susitarti nepavyks. Bet to negana. Dabar va, bac, – kardeliai. Neva turinys įtikinti, kad toks esą ir buvo tikrasis Baltijos kelio simbolis.

Neišdegs. Tiesiog vis dar per daug tų, kurie ATSIMENA. Įskaitant ir mane.

Žaidžiama pigia ir pritempta simbolika. Jei neužmirštuolė neva yra „gėlė atminimo“ (apie tai daug rašyta, nebesiplėsiu), tai kardelis, dėl savo formos ir pavadinimo, siejamas su kovingumu. Vėlgi – mesidžas ir imydžas (galit vieną raidę ir išmest) klaidina. Jei jau norit – net neužmirštuolė Baltijos keliui būtų tikusi labiau, nes jis gaivino ilgus metus kruopščiai slėptos dviejų totalitarinių režimų gėdingos draugystės ir slapto suokalbio, sunaikinusio Baltijos valstybes, atmintį. Tuo tarpu vasaros pabaigoje pražystantys kardeliai daugiausia asocijuojasi su Rugsėjo 1-ąja, baltomis apykaklaitėmis ir juodais žiursteliais…

Baltijos kelio simbolika ir prasmė – TAIKI akcija susivienijusių tautų, tiesiog oriai ir išdidžiai išreiškusių siekį tapti laisvomis. Ne plikbajoriškas mosikavimas tariamais ginklais ir priešininko bauginimas išsipūtus, lyg varlė prieš lietų. Tai juokinga ir patetiška. Jeigu išties reikėjo naujo simbolio ar vizualinio akcento, argi jo paieška neturėjo pirmiausia susitelkti į paties Įvykio prasminę šerdį? Gyvas, šiltas, betarpiškas paprastų žmonių entuziazmas ir spontaniškas solidarumas, išreikštas sukibusių rankų nenutrūkstama grandine prieš melo ir nelaisvės imperijos pančius?

Jeigu tai daroma sąmoningai, išties suprantant, kas daroma, o ne vien iš nūnai paplitusio nemokšiškumo ir pigios piarinės bravūros, tuomet siunčiama tikroji žinia galėtų būti štai kokia.

Pamačius kardelį ilgai neapleido déjà vu jausmas. Kur aš tai jau mačiau? Ir tuomet prisiminiau savo kažkada pradėtus stalininės architektūros semantikos tyrinėjimus ir hipotezę, kurią suformulavau ir išguldžiau ne viename tekste, aplankiusi daugumos buvusių sąjunginių respublikų sostines. Daugelio jų centrinių prospektų monumentalūs stalininiai pastatai, nors ir turintys panašių atpažįstamų bruožų, pasižymi ir vietiniais savitumais. Šiuos savitumus pagal tuometinį ideologinį „socialistinio turinio ir nacionalinės formos“ postulatą dažnai įkūnydavo augalinė šių visuomeninių pastatų dekoro ornamentika, siejama su vietinių tautodailės tradicijų adaptacija ir sovietine interpretacija.

Tuomet ir pastebėjau tam tikrą dėsningumą. Konkrečios respublikos dažniausiai (nors būta ir kitų motyvų) ženklintos tam tikrais augalais: Ukraina – saulėgrąža, Baltarusija – rugiagėle, Lietuva – tulpelėmis ir ramunėlėmis, Moldova – vynuogės keke, Armėnija – granatais ir t. t. Iš esmės ši puošyba turėjo ne tik vizualiai atskirti skirtingų tautų sostines ir administracinius darinius, bet ir pademonstruoti sovietų valdžios rūpestį jų nacionalinių kultūrų puoselėjimu bei saugojimu. Tačiau tik tol ir tik todėl, kol ir kad šie simboliai buvo politiškai bedančiai ir režimui nepavojingi. Tuo tarpu tikrieji, šių tautų valstybingumo istoriją įkūnijantys, senieji jų simboliai buvo be gailesčio trinami, o už jų viešą ar net privatų naudojimą žiauriai baudžiama.

Tokiu būdu analogiškai dabar patyliukais keičiami ir kai kurių „viešųjų intelektualų“ pradėti jau atvirai kaip „fašistiniai“ niekinti Lietuvos tautiniai ir valstybiniai simboliai, su kuriais tauta budo Sąjūdžio metais, vietoj jų pakišant jokio politinio turinio ir krūvio nenešančias gėlytes. Atrodytų – kas čia tokio? Gražu ir miela. Bet, žiūrint plačiau, ypač į dabartinį suaktyvėjusio atminties perdirbimo ir šliaužiančio ženklų semantikos keitimo kontekstą, tai jau ima kelti nerimą. Todėl prasidėjusią ideologinę Sąjūdžio epochos neutralizaciją būtina atpažinti ir stabdyti.