Kun. Robertas Urbonavičius. Nuolankumas – tiesos sūnus

Ps  54,  17,  18,  20  ir  23. Kai šaukiausi Viešpaties, jis išgirdo manąjį balsą  ir  apgynė  nuo  besiartinančių priešų, ir pažemino juos –tas,  kuris yra prieš amžius ir amžinai pasilieka;  įteik  savuosius  rūpesčius  Viešpačiui ir tave maitins.

Ps  54,  2. Dieve,  išklausyk  mano maldą  ir nepaniekink  manojo  maldavimo;  atkreipk  dėmesį  į  mane  ir išklausyk mane.

(Introitas)

Dievas yra galingiausias savo gailestingumu, nes taip nusidėjėlio širdį patraukia prie savęs ir pririša ištikimos meilės saitais. Todėl  Mišių kolektoje Motina Bažnyčia meldžia, idant jos vaikai siekdami dieviškųjų malonių, Jo pagalbos dėka, taptų šių malonių paveldėtojais ir dangiškų gėrybių dalininkais.

Epistolėje Apaštalas moko, kad visos tarnystės, kurios egzistavo ir egzistuoja Bažnyčioje yra ne žmonių nuopelnas, bet Šventosios Dvasios malonė ir darbas. Todėl nėra pagrindo didžiuotis ar vieną asmenį iškelti virš kito, nes visos tarnystės yra įkvėptos ir naudingos bendram labui: „Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama  skirtingų  darbų,  tačiau  tas  pats Dievas,  kuris  visa  veikia  visur  kur. Kiekvienam suteikiama  Dvasios apraiška bendram labui.“

Šventoji Evangelija pasakoja palyginimą apie fariziejaus ir muitininko maldą. Viešpats nesako, kad fariziejus blogai elgėsi jog pasninkavo ir atidavė dešimtinę – visa tai geri darbai. Tačiau savęs išaukštinimas ir kito nužeminimas – štai kur tie spąstai. Net jei iš tiesų esu geresnis nei sukčiai, svetimautojai ir plėšikai, tai čia joks nuopelnas – vien už tai į Dangų nebūsi priimtas. Tuo tarpu muitininkas nesiveržė į priekį, neveidmainiavo ir nereikalavo sau išskirtinio dėmesio ir teisių. Jis suprato, kad jo elgesys ir gyvenimo būdas yra blogas ir to blogio jis nedangstė filosofinėm ar teologinėm išmonėm. Nuoširdus gailestis ir noras būti kitokiu – štai kas pelnė ir pelno nuodėmių atleidimą. Viešpats tikrai pažįsta kiekvieno iš mūsų širdį, mūsų aplinkybes, kuriose esame, žaizdas ir atsineštą paveldą, jis mato mūsų kovas bei nuopuolius. Jis tikrai yra visada pasirengęs atleisti ir padėti. Tik su viena sąlyga. Jei mes tikrai norime to atleidimo ir pagalbos. Jei nesakome, kad tai „nieko tokio“, „dabar kiti laikai“, „visi taip daro“, „kiti dar blogiau elgiasi“, „tokiom aplinkybėm esant taip elgtis normalu“, „kiti kalti dėl to“ Nes šitaip elgiasi fariziejai. O mes sekime nuolankiu muitininko keliu.

Saugok  mane,  Viešpatie, kaip akies vyzdį;

savo sparnų paunksmėje  apgink  mane.

Lai nuo  tavojo  veido  ateina  man  nuosprendis;

lai  tavo  akys  regi  teisingumą

(Gradualas)

bonuspastor-robertas.blogspot.com