Page

2019-08-20

Irena Petraitienė. Pivašiūnuose išlikęs pal. arkiv. Teofiliaus ir kard. Vincento žingsnių aidas

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Žolinės) atlaidų Pivašiūnuose rugpjūčio 20-oji yra maldos už Lietuvą diena. Prasmingas sutapimas, jog būtent šią dieną minimos kardinolo Vincento Sladkevičiaus (1920–2000) 99-osios gimimo metinės. Taip pat sukanka 57-eri metai, kai 1962 rugpjūčio 20 dieną Šeduvoje Amžinybėn iškeliavo jį įšventinęs arkivyskupas pal. Teofilius Matulionis. Juos abu jungė ta pati vyskupiška genealogija ir Kaišiadorių vyskupijos ganytojo tarnystė.

Pal. T. Matulionis: „Kad lietuviai vėl rastųsi Vakarų Europos kultūringų tautų žinioje“

„Antru Malonių Teikėju yra Švenčiausioji Pana Marija, paties Kristaus nuo Kryžiaus paskirta būti mūsų Motina, Tarpininkė ir Globėja, – 1943 m. gegužės 12 d. ganytojiškame laiške rašė Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis. – Taigi ir dabartiniuose sunkiuose laikuose karštai šaukimės į Mariją ir būkime tikri, kad Ji iš visų nelaimių išgelbės mus ir mūsų Tėvynę.“ Gegužės 23-iąją iškart po vyskupystės šventimų iškilmių vyskupas Teofilius išsiruošė aplankyti Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią.

Parapijos klebonas kun. Jonas Kaušyla tęsė dar prieškariu pradėtus bažnyčios kapitalinio remonto ir visapusiško jos atnaujinimo darbus. Labai reikėjo ganytojo žvilgsnio, jo nuomonės ir pritarimo dėl didžiojo altoriaus restauravimo. Gal arkadoje tiktų tapybiškai pavaizduoti kurią evangelinę sceną? Bet vyskupas pasiūlė įmontuoti masyvias raides: MARIJA Mūsų MOTINA.

Žmones itin stebino, kad Pivašiūnų Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas išliko nesudegęs per bažnyčią nusiaubusius karus bei gaisrus. Pasakojama, kad jis stebuklingai atsidurdavo ant kalno, po gaisro jį rasdavo medyje, kabantį tarp šakų. Mergelė Marija vaizduojama vienplaukė, tai liudija vakarietišką šio paveikslo kilmę. Kūdikis kairėje rankutėje laiko simbolinį pasaulio rutulį, o dešine laimina prilenkęs du paskutinius pirštus, t. y. vadinamuoju lotyniškuoju būdu.

Vizituodamas Pivašiūnus vyskupas Teofilius iš pirmų lūpų sužinojo ir apie kun. J. Kaušylos pasiaukojimą, iš okupantų nagų gelbstint lenkų tautybės parapijiečius. Jam pavyko priglausti vokiečių karo belaisvius, du brolius iš Baltarusijos. Atsiminimuose kun. Kaušyla rašė: „Iš geto pasprukę žydaitės, išmokusios katalikų tikėjimo tiesų, buvo pakrikštytos vyskupo T. Matulionio. Po pakrikštijimo jas su arkliu parsivežiau į Pivašiūnus, kurį laiką gyveno pas mane, vėliau perdavus į saugią vietą, į Aukštadvarį, Tamošavos vaikų prieglaudą. Taip jos išliko gyvos. „1943 m. rugsėjo 16 d. antrajame ganytojiškame laiške vysk. T. Matulionis kvietė visus, ypač jaunimą ir „malonius vaikučius“, iki karo pabaigos atgailauti už savo ir viso pasaulio nuodėmes, melstis už taiką ir tėvynę ! „Karštai maldaukime Viešpatį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai vėl rastųsi Vakarų Europos kultūringų tautų žinioje, kaip laisva ir nepriklausoma tauta.“

Pivašiūnų Dievo Motina – Nuliūdusiųjų Paguoda

„Žvelgdami į Dangiškosios Motinos paveikslus, jaučiame šviesą ir šilumą. Ji tai skleidžia kiekvienam žmogui, kiekvienam kraštui, visais laikais ir visose vietose, – kalbėjo Pivašiūnuose viešėdamas iš tremties grįžęs pal. Teofiliaus įpėdinis Kaišiadorių vyskupas Vincentas Sladkevičius. – Turime gražiausias maldas, kad užmegztume ryšį su dangiškąją Motina. Ir net sunkiausiais laikais, per sunkiausius išbandymus jausdavome jos meilės šilumą ir šviesą. Mes nepaklydom gyvenimo tamsiuose keliuose ir išmėginimuose, nesustingom nei Sibiro taigoje, nei mūsų žiemų šaltyje, sunkiausiais momentais giedodami „Sveika, Aušros Žvaigžde šviesi.“

Pats branginęs Pivašiūnų Dievo Motinos šventovę ir atsiliepdamas į žmonių pamaldumą, V. Sladkevičius kreipėsi į popiežių su prašymu vainikuoti garsųjį paveikslą. 1988 m. balandžio 27 d. popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkas laiškas (brėvė) dėl paveikslo vainikavimo skelbė: „Tad Mes, savo ruožtu karštai trokšdami, kad Švenčiausiosios Mergelės Marijos kultas diena iš dienos būtų vis labiau puoselėjamas tarp tikinčiųjų, aukščiausia Mūsų vykdoma apaštališkąja valdžia ir šiuo laišku mielai suteikiame prašančiajam (kard. V. Sladkevičiui) galimybę Mūsų vardu ir valia garsiajam ir pelnytai išgirtajam Dievo Gimdytojos Švenčiausiosios Mergelės Marijos senajam paveikslui uždėti brangią diademą arba dailų karališkąjį ženklą, laikantis teisės nustatytų apeigų ir formos.“

Rugpjūčio 14-ąją V. Sladkevičius vainikavo Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslą, kuriam suteiktas Švenčiausiosios Dievo Motinos, Nuliūdusiųjų Paguodos, titulas.

Kaišiadorių vysk. V. Sladkevičius grįžta iš 23 m. trukusios tremties,1982 m. rugpjūtis. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Kard. V. Sladkevičius Sąjūdžiui: „Jūs Apvaizdos vaikai“

Prieš Žolinės atlaidus ir paveikslo karūnavimo iškilmes kardinolą Vincentą Sladkevičių aplankė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai kompozitorius Julius Juzeliūnas ir prof. Vytautas Lansbergis. Atsiminimuose jis rašė: „Atradom Kaišiadoryse mažą medinį namelį ir jį jau laukiantį, žinantį ir nušvitusį – viską žinantį! – lyg būtume seniausiai pažįstami. Jis džiaugėsi Sąjūdžio pasireiškimu ir pasakė ligi gyvenimo pabaigos nepamirštamus žodžius: „Jūs Apvaizdos vaikai.“ Nebūtų buvę galima ir susapnuoti didesnio ir paprastesnio palaiminimo pradėtam laisvės darbui. Be abejo, kalbėjom apie siekius ir principus, o tarp jų – apie nesmurtinę politinę kovą, jeigu pavyks sukelti plačią žmonių paramą. Tikėjomės jos ir iš dvasininkų, o Lietuvos Katalikų Bažnyčios galva – reiktų sakyti, širdis – šypsojosi, švietė, džiaugėsi ir džiaugėsi visa esybe. Turbūt buvo numatęs, meldęs ir laukęs, kada ateis Lietuvos kėlimosi diena, ir dabar ji atėjo. Ką jam reiškė Sąjūdis, geroji žinia, kardinolas jautė, mąstė ir pasakydavo ne tik savo vardu, – išsprūdo su dar vienu posakiu, širdies atodūsiu, kurio taip pat nepamiršiu, kol gyvas būsiu. „O mums atrodė, kad mes jau paskutiniai.“

Kard. V. Sladkevičiaus rankose Pivašiūnų garbingojo Dievo Motinos paveikslo karališkasis ženklas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka
Įsimintina 1989 m. vasario 16-oji, ankstyvos, kardinolo aukojamos šv. Mišios už Lietuvą Kauno katedroje. Po jų – eisena per miestą į Karo muziejaus sodelį, kur žmonių jūroje atidengta, pašventinta sugrįžusi Laisvės statula, o Sąjūdžio Seimo nariai davė priesaiką: „Mūsų tikslas – Lietuvos laisvė.“

„Stovėjau visai arti prie paminklo, nes mano tėvas jį atidengė, – atsiminimuose rašė prof. V. Lansbergis, – o priešais – iškilmingais rūbais visi Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai, dar nematytas vaizdas. Kardinolas taip tvarkė, stipriai ir besąlygiškai. Jis pats tarp jų buvo toks mažas ūgiu – tada man ypač krito į akis, – ir toks galingas, kai tarė žodį apie laisvę ir nepriklausomybę. Vėliau ne kartą, kylant ginčams apie Bažnyčią ir politiką, vis prisimindavau tą Kardinolo kalbą Vasario 16-ąją Kaune, prie Laisvės paminklo. Mačiau žmogų, aiškiai žinantį esmę, paliekantį nuošaly bet kurias spekuliacijas, kaip tai kam atrodys. Žinojo kelią, žengė tiesiai, rodė pavyzdį ir vedė. Jo nuostabiai paprastą išmintį paskui citavo Stasys Lozoraitis: „Tegu Gorbačiovas eina savo keliu, o Lietuva – savo keliu.“

Paveikslo vainikavimo iškilmės įvyko 1988 m. rugpjūčio 14 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka