Georgijus Tatosianas. 14 mitų apie Kryžiaus žygius

Kryžiaus žygiai į Rytus – vienas iš pačių paslaptingiausių viduramžių istorijos reiškinių. Tačiau pastarajai temai nelabai pasisekė. Sąvo...

Kryžiaus žygiai į Rytus – vienas iš pačių paslaptingiausių viduramžių istorijos reiškinių. Tačiau pastarajai temai nelabai pasisekė. Sąvoką „Kryžiaus žygiai“ naudoja patys įvairiausi ideologai – nuo neofašistų iki musulmonų teroristų. Viena iš radikalių musulmonų grupuočių yra pasivadinusi „Saladino brigadomis“ - legendinio kryžiuočių priešo garbei.

Šiandien Kryžiaus žygių istorija apipinta mitais ir stereotipais. Tad pabandykime juos patyrinėti.

1 mitas. Vakarai užpuolė musulmonus. 

Kryžiaus žygiai buvo veikiau ne Vakarų agresija, o krikščionių bandymas apsiginti nuo musulmonų pasaulio. 

Jeigu iš paukščio skrydžio nužvelgtume visą XII a. Viduržemio jūros baseiną, galėtų pasirodyti, kad tarp krikščionių ir musulmonų vyksta vienas didelis karas keliais frontais. Kaunamasi buvo Pirėnų ir Apeninų pusiasalyje, Pietų Prancūzijoje, Balkanuose, Priešakinėje ir Mažojoje Azijoje. Atakuojančia puse beveik visuomet buvo Arabų kalifatas. Istorikai teigia, kad būtent taip manė daugelis viduramžiais gyvenusių europiečių.

Jeigu antrojoje XI a. pusėje „vakarų frontas“ daugmaž stabilizavosi, tai „rytiniame“ Bizantijos fronte po Mancikerto kautynių 1071 m. nutiko katastrofa. 

1071 metų rugpjūčio 19 d. didžiuliame Mancikerto mūšyje seldžiukų sultono Alp–Arslano kariuomenė sunaikino Rytų Romos imperijos armiją. 1078 m. užimtoji Nikėja tapo Seldžiukų sultonato sostine. 

XI a. pabaigoje seldžiukų būriai pasiekdavo patį Konstantinopolį, ir tuomet Rytų Romos imperatorius Aleksėjus I Komninas, geras karvedys ir valdovas, paprašė Romos popiežiaus pagalbos. Faktiškai jam buvo reikalingas ribotas profesionalių karių kontingentas. Imperatorius negalėjo pagalvoti, kad Vakarų krikščionių atsakas bus toks didžiulis, todėl nenumatė galimų pasekmių. 

Būtent taip prasidėjo Kryžiaus žygiai. Ir šioji epopėja tęsėsi iki, kaip yra manoma, 1683 metų, kuomet Lenkijos karalius Jonas Sobieskis išgelbėjo Vieną nuo turkų. 

2 mitas. Šventoji žemė tapo Vakarų kolonija. 

Šį teiginį istorikai laiko pasenusiu. Jį galima atmesti vien jau todėl, kad kryžiuočių valstybės Palestinoje išsilaikydavo iš Europos pinigų. 

Jokio resursų grobstymo iš nukariautų teritorijų nebuvo. Nebuvo ir ženklesnės kolonizacijos. Tai visiškai skiria Rytų kryžiaus žygius nuo vėlesnių Kryžiaus žygių į Rytų Baltijos pakrantes.

3 mitas. Pagrindinė kryžiaus žygių priežastis – pinigai ir gyventojų perteklius Europoje.

Netiesa. Tuo metu Vakarų Europoje iš tiesų pastebimas gyventojų skaičiaus didėjimas, tačiau žmonių migracija iš Europos į Levantą XI – XIII amžiuose nebuvo tokia masinė, kad galėtų sumažinti demografinę įtampą. 

Kryžiuočių įkurtoje Jeruzalės karalystėje „frankų“ („frankais“ musulmonai vadindavo visus kryžiuočius nepriklausomai nuo tautybės – mano past.) procentas visuomet buvo nedidelis. Dauguma jų koncentravosi pilyse, o visoje likusioje teritorijoje, kaip ir anksčiau, gyveno musulmonai, judėjai ir rytų tradicijos vietos krikščionys. 

XI a. pabaigoje Vakarų Europoje prasidėjo ekonomikos augimas, kurio dėka kryžiaus žygiai pasidarė finansiškai įmanomi. 

Tad vargu ar viduramžių metraštininkai melavo rašydami, kad tikrosios Kryžiaus žygių priežastys visuomet buvo kelios: troškimas padėti krikščionių broliams Rytuose, siekis sustabdyti musulmonų ekspansiją į Europą bei susigrąžinti „šventas vietas“. 

4 mitas. Rytai kurstė priešpriešą Vakaruose. 

Čia tradiciškai kalbama apie Pilypą II Augustą ir Ričardą Liūtaširdį. Tačiau tai ne visai teisinga. 

Į Šventąją žemę daugelis politinių konfliktų iš tiesų atkeliavo iš Europos. Ir pirmiausia tai buvo itališkų pirklių miestų, gvelfų ir gibelinų nesantaika. Ir Lotyniškieji Rytai tapo kovos tarp senų priešininkų arena. 

Ričardas Liūtaširdis ir Prancūzijos karalius Pilypas II buvo mirtinais priešais dar prieš Trečiąjį kryžiaus žygį, tačiau Šventojoje žemėje jų tarpusavio konfliktas iš "karštojo karo" virto "šaltuoju".

Sunku kalbėti apie kažkokią tarptautinę įtampą, kadangi to meto viduramžių žmonės buvo veikiau krikščionys – kosmopolitai. Bet tie kosmopolitai visuomet save tapatino su tais regionais, iš kurių jie kilę. 

Pavyzdžiui, Ričardas Liūtaširdis šaltiniuose nuolat pristatomas kaip „puatjietis“, tai yra, Puatjė grafystės gyventojas, „prancūzas“ XI – XIII a. tekstuose – Il-de-Franso provincijos gyventojas, kuri priklausė Kapetingams. 

5 mitas. Kryžiaus žygiai buvo puiki proga apiplėšti savo pavaldinius. 

Romos kurijos politika – atskiras ir labai sunkus klausimas. Tikriausiai būta ir klaidų, ir piktnaudžiavimo. Tačiau pinigų Kryžiaus žygiams iš tiesų trūko. 

Popiežiai buvo priversti nuolat įvedinėti vis naujus mokesčius bei organizuoti žymiąją prekybą indulgencijomis, o kryžiuočių karaliai nustekeno savo valdomus kraštus. 

Prieš Trečiąjį kryžiaus žygį Anglijoje ir Prancūzijoje buvo įvesta „Saladino dešimtinė“. Ričardas Liūtaširdis išsunkė Anžu sritį kaip kempinę, už pinigus sumažino Škotijos duoklę Anglijai, pardavė jai keletą pilių. Beje, tuomet buvo parduodamos visos įmanomos pasaulietinės ir bažnytinės pareigybės. 

Kitas karalius, Liudvikas IX pravarde Šventasis, Septintojo kryžiaus žygio organizavimui išleido dvylika metinių savo biudžetų ir Viduržemio jūros pakrantėje pastatė uostą tam, kad nepriklausytų nuo Italijos uostų malonės.

Jeruzalės karalystės sostinė Akra krito 1291 metais. Ją užėmę mamliukai sugriovė miestą ir negailestingai išpjovė už tvirtovės sienų gyvenusius beveik visus krikščionis ir judėjus. Naujajam gyvenimui miestas buvo prikeltas tik XIV a. viduryje, tačiau krikščionybės bastionas Šventojoje žemėje buvo prarastas amžiams. 

Po šios katastrofos dar ilgai buvo svarstoma ar verta atnaujinti žygius į Rytus. Suskaičiavo išlaidas ir pamatė, kad tai astronominės sumos. Niekas garsiai nepareiškė, kad tai neįmanoma, tačiau planuoti kažką rimto liautąsi. 

6 mitas. Kryžiuočiai tiesiog siekė praturėti. 

Tai nėra tiesa, kadangi pasipelnymo atžvilgiu Kryžiaus žygiai tiesiog neapsimokėjo. 

Lobo vienetai. Dauguma sugrįždavo nieko nepešę ar tiesiog bankrutuodavo. Apie valstiečius nėra ko ir kalbėti. Taip, Šventoji žemė buvo derlinga, tačiau kiek kryžiuočių ją pasiekė ir kiek iš jų ten gavo valdyti žemių? 

Į Rytus keliaujantiems feodalams tekdavo įkeisti savo valdas, lįsti į skolas tam, kad surinktų lėšų kelionei ir amunicijai. Dažnai jų šeimos likdavo namuose be jokio aprūpinimo. 

Tarp Pirmojo ir pačio sėkmingiausio kryžiaus žygio dalyvių tik Boemundas Tarentietis ir jo sūnėnas Tankerdas turėjo konkrečių politinių bei karinių interesų Rytuose. 

Abu jie negalėjo pretenduoti į valdžią Pietų italijoje, tad dalyvavimas Kryžiaus žygyje tebuvo bandymas sukurti nuosavą valstybę Rytuose. 

Boemundui šis bandymas buvo ne pirmasis ir ne paskutinis. Viso gyvenimo metu jis bandė pasiekti savo tikslą išnaudodamas prieštaravimus tarp Sicilijos karalystės ir Rytų Romos imperijos. 

Tulūzos grafas Raimundas de Sen Žilis, Flandrijos grafas Baldvinas de Eno, Žemutinės Lotaringijos hercogas Gotfrydas Bujonietis, Normandijos hercogas Robertas. Visi jie buvo vieni turtingiausių Vakarų Europos feodalų, kiekvieno jų valdos buvo didesnės už Prancūzijos karaliaus valdomas sritis. Rytuose jie gavo kur kas kuklesnes sritis. 

Kryžiaus žygių neapsimokėjimą finansiškai liudija ir tai, kad daugelis kryžiuočių grįžo į Europą po to kai atliko „savo pareigą prieš Dievą“. 

Ir net Gotfrydas Bujonietis – didžiausios kryžiuočių karalystės Šventojoje žemėje valdytojas liko su kelių šimtų riterių būreliu.

7 mitas. Kryžiuočiai upėmis liejo priešų kraują. 

Karyboje yra toks ciniškas terminas – šalutinė žala, ir su tuo nieko nepadarysi. Deja, tuo metu plėšikavimas buvo laikomas visai normaliu savo kariuomenės apsirūpinimo būdu. Pinigų buvo mažai, tad kariuomenė turėjo prasimaitinti pati. 

Nekontroliuojamos žudynės ir plėšikavimai yra ne kas kita kaip disciplinos kariuomenėje trūkumas. Dažnai kryžiuočių vadai patys pernelyg nesižavėjo savo karių elgesiu, tačiau turėjo su tuo taikstytis, kadangi kitų karių pas juos nebuvo. 

Iš kitos pusės, skerdynės buvo tarytum tuometinių karo papročių ir pergalės dalis. 

Tyrinėtojas Deividas Hėjus iškėlė tam tikro ritualinio apsivalymo per kitatikių žudymą motyvą. Gali būti, kad jis buvo būdingas tiek krikščionims, tiek ir musulmonams. 

Pats žymiausias skerdynių epizodas siejamas su 1099 m. Jeruzalės užėmimu, kai Pirmojo kryžiaus žygio dalyviai ten surengė kruviną pirtį. Kai kurie kronikininkai rašė, kad kraugeriai kryžiuočiai sunaikino visus Jeruzalės gyventojus. 

Tikriausiai tai gana perdėti aprašymai, kadangi tų įvykių liudininkai viską pasakoja kiek santūriau. Pavyzdžiui, „Frankų gyvenimo“ autorius rašė, kad žudoma buvo pasirinktinai. O štai gana sausi Petro Tudebodo žodžiai: „Mūsų kariai pagavo daugybę vyrų ir moterų. Kai kuriuos jų nužudė, tačiau kitų pasigailėjo, kadangi taip jiems liepė sveikas protas“.

Be skerdynių pirmąja miesto užėmimo diena buvo dar ir kitas epizodas, susijęs su belaisvių egzekuciją ant „Solomono šventyklos“ (matyt turima omenyje Al–Aksos mečetė) stogo.

Po trijų dienų buvo nuspręsta nužudyti likusius belaisvius (matyt dėl sukilimo baimės artėjant priešui). Tačiau ar buvo įvykdytas šis sprendimas – neaišku. 

Mažai tikėtina, kad kryžiuočiai visus nužudė: juk norint aprūpinti savo kariuomenę jiems buvo reikalingi tarnai. Be to, juk turėjo kažkas likti gyventi kryžiuočių kontroliuojamame mieste?

Kalbant apie Jerualės skerdynes būtina paminėti dar vieną – keršto motyvą. Miesto šturmas truko beveik tris praradimų kupinus metus. Jeruzalę pasiekė toli gražu ne visi. Tiesa, kažkas pasiliko kituose užimtuose tvirtovėse, tačiau kryžiuočių praradimai vis viena buvo milžiniški. 

O kiek žuvo Jeruzalės gyventojų? Duomenis gana prieštaringi. Mūsų laikų istorikai mano, kad apie 10 – 30 000. Ibn–Al–Asiras teigė, kad 70 000. 

Kai kada belaisviai buvo žudomi tiesioginiu savo karvedžių įsakymu. Taip elgėsi ir du žymiausi tos epochos personažai – Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis ir Salah–ad-dinas Jusufas ibn Ajubas (Saladinas).

Po Hatino kautynių 1187 metais Saladinas įsakė nužudyti visus tamplierius ir joanitus. Iš viso 240 karių. Jie turėjo galimybę išsigelbėti priimdami islamą, tačiau tikėjimo išdavikų atsirado vienetai. 

Įdomu tai, kad belaisvius kryžiuočius žudė ne profesionalūs budeliai, o visi norintys, kurių atsirado daugybė. Kiekvienam paėmusiam į nelaisvę riterį-vienuolį sultonas išmokėdavo 50 dinarų. 

Pasigailėta buvo tik tamplierių magistro Žeraro de Ridforo, kuris vėliau buvo iškeistas į Safedo tvirtovę. Kryžiuočiai išpirko ir Jeruzalės karalių Gi de Luzinjaną. 

Reikia pasakyti, kad tamplieriai bei joanitai buvo pati profesionaliausia kryžiuočių kariaunos dalis ir jų mirtis buvo kur kas naudingesnė nei išlaisvinimas, kad ir už didelius pinigus. 

Štai kaip šį kruviną atvejį aprašo Imadas-ad-Dinas: „Saladinas įsakė nukirsti jiems visiems galvas. Aplink tučtuojau susirinko ištisa minia sufijų ir jų mokinių, o taip pat dievobaimingų žmonių ir atsiskyrėlių. Kiekvienas jų maldavo suteikti jam teisė įvykdyti bausmę, kiekvienas išsitraukdavo kalaviją ir pasiraitodavo rankoves. Labai greitai tarp savanorių atsirado tokiu, kas kirto greitai ir švariai, ir už tai jie buvo pagirti. Kai kurie iš netikėlių išsižadėjo (matyt, tikėjimo – vert. past.), ir tuomet jų vietą užėmė kiti. Aš savo akimis mačiau žmogų, kuris juokdamasis kirto vieną po kito. Kiek pagyrų jis susilaukė, kokios amžinos dovanos nusipelnė už pralietą frankų kraują, kokį didingą darbą įvykdė jis!“. 

Tiesa, nelabai aišku iš kur kariuomenės tarpe atsirado sufijai ir kiti teisuoliai. Gali būti, kad tai autoriaus išmonė siekiant suteikti šiam įvykiui religinį atspalvį. 

Kai kurie Vakarų metraštininkai tvirtina, kad riteriai-vienuoliai patys pasirinko kankinystės kelią. Jeigu tikėti šaltiniais, pats Saladinas po egzekucijos prabilo žodžiais: „Neliko gyvas nei vienas iš tamplierių. Ši diena tapo dieviškos palaimos diena“. 

Be to, Saladinas asmeniškai nužudė Reno de Šatiljoną. Šis baronas buvo ne tik pavojingas sultono priešininkas, bet ir jo asmeninis priešas. Jis planavo užpulti šventą musulmonų miestą Meką, nekreipdamas dėmesio į paliaubas plėšė karavanus ir kartą netgi paėmė į nelaisvę Saladino seserį. 

Šatiljonui buvo pasiūlyta tapti musulmonu, tačiau Reno atsisakė. Tuomet Saladinas nukirto jam ranką, o sargyba – galvą. 

1191 m. prie Akros nužudyti belaisvius įsakė ir Ričardas Liūtaširdis. Tai įvyko prabėgus mėnesiui po miesto užėmimo. Iš pradžių buvo planuojama paleisti musulmonus belaisvius mainais į 200 000 dinarų ir 1500 įkalintų krikščionių. 

Tačiau sultonas vilkino laiką ir išsisukinėjo nuo atsakymo, tad iškilo grėsmė visam kryžiuočių žygiui. Kariuomenė buvo pasiruošusi žygiuoti į pietus, o laikas bėgo musulmonų naudai. 

Be to, belaisvius reikėjo maitinti ir saugoti. Žinoma, galima buvo juos paleisti už pusę kainos, tačiau tai reikštų pergudrauto Liūtaširdžio autoriteto smukimą. 

Taigi, pasitarime buvo nuspręsta nužudyti belaisvius, išskyrus pačius kilmingiausius (juos karalius visgi tikėjosi iškeisti). Tarp šios egzekucijos motyvų metraštininkai mini ir troškimą pakelti savo kariuomenės dvasią bei įbauginti priešą. 

Savo laiške į Europą Anglijos karalius komentavo taip: „Bet visi terminai baigėsi, ir, kadangi ankstesni susitarimai prarado galią, mes visus saracėnus nužudėme“. 

Pasak kai kurių šaltinių, kiek vėliau keršto vedami musulmonai išskerdė Akros krikščionis (1291 m.).

Ir visgi prievarta taikių gyventojų bei priešo belaisvių atžvilgiu nebuvo skiriamasis Kryžiaus žygių bruožas. Pavyzdžiui, vikingų laikais masinis belaisvių žudymas tiesiog mūšio lauke buvo gana dažnas reiškinys. 

Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau Kryžiaus karų epochoje karas tapo humaniškesnis. 

Kai kada belaisvius paleisdavo už išpirką. Pavyzdžiui, būtent taip pasielgė 1187 m. Jeruzalę susigrąžinęs Saladinas. Tiesa, daugelis nelaimingųjų buvo parduoti į vergiją. 

Yra žinių, kad ir dalis 1099 m. kryžiuočių užimtos Jeruzalės gyventojų išsigelbėjo būtent sumokėję išpirką. 

8 mitas. Kryžiuočiai siekė ne išganymo, o pasipelnymo

Dėl suprantamų psichologinių bei socialinių priežasčių cinikų ir avantiūristų kariuomenėje būta visuomet. Tačiau buvo ir visiškai kitokių, aukštesniais motyvais besivadovaujančių asmenybių. 

Ir būtent jų buvimas kariuomenėje įkvėpdavo kitus bei suteikdavo jėgų nugalėti. Viduramžių visuomenė buvo persmelkta religinės idėjos, tad daugybei karių Kryžiaus žygiai tapo vienintele galimybe išpirkti sunkias nuodėmes ir pasitarnauti Dievui.

Nuodugniau panagrinėjus kryžiuočių biografijas, galima atrasti įdomių faktų apie tai, kas gi lėmė jų apsisprendimą vykti į Šventąją žemę. 

Štai, pavyzdžiui, kad ir Stefano II, Blua grafo, istorija. Jis buvo labai turtingas ir įtakingas žmogus, vienas iš Pirmojo kryžiaus žygio vadų. Sėkminga buvo ir jo santuoka su Adele Normandiete – Vilhelmo Užkariautojo dukterimi, su kuria Stefanas susilaukė dvylikos vaikų. 

Į Kryžiaus karą Blua grafas patraukė jungtinės Šiaurės Prancūzijos kariaunos sudėtyje, tačiau žygio sunkumai bei kiti nepritekliai palaužė jo valią ir iki Jeruzalės Stefanas nenusigavo. Jis tiesiog dezertyravo. 

Kai grafas grįžo namo, žmona pradėjo jam priekaištauti dėl bailumo ir krikščioniškos pareigos neatlikimo. Tuomet Stefanas vėl patraukė į Rytus (išpirkti savo kaltės – vert. past.), kur dalyvavo visišku kryžiuočių sutriuškinimu pasibaigusiame 1102 metų žygyje. Išsigelbėjęs Stefanas nuvyko į Jeruzalę pas karalių Baldviną I, tačiau po kurio laiko, 1102 m. gegužės 19 d., žuvo Ramlės mūšyje.

Ne mažiau dramatiška ir kita, Odeberio de la Maršo istorija. 

Šis didikas užtiko savo žmoną su meilužiu. Apimtas įsiučio jis nužudė konkurentą, o žmoną išvijo iš namų. Netrukus Odeberis patraukė į Šventąją žemę. Po kiek laiko sugrįžęs jis užrašė savo valdas Anglijos karaliui Henriui II Plantagenetui ir gyvenimo pabaigos sulaukė vienuolyne. 

Žinoma, abu šie atvejai yra asmeniniai, tačiau būtent daugybė asmeninių atvejų ir skatino žmones vykti į Šventąją Žemę. 

9 mitas. Kryžiaus žygiai – priedanga žydų genocidui. 

Paprastai teigiama, kad kryžiuočiai kurstė žydų pogromus, tačiau jie dažniausiai vyko prieš kryžiuočių lyderių valią, o nuolatinis jų pasikartojimas veikiau liudijo tvarką nesugebančios užtikrinti valdžios silpnumą. 

Žydų pogromai vyko ne kelyje į Jeruzalę, o tuomet kai Kryžiaus karams buvo dar tik ruošiamasi. Pavyzdžiui, būtent taip nutiko Londone rengiant Trečiąjį kryžiaus žygį. 

Norėdama išvengti riaušių, valdžia uždraudė judėjams rodytis už savo kvartalo ribų, tačiau žydai nepakluso. Jie nutarė surengti iškilmingas eitynes bei dalyvauti šventėje. 

Viskas pasibaigė labai tragiškai. Procesijos dalyvius sumušė, apiplėšė, vėliau įniršusi minia pasileido niokoti žydų kvartalą. Sargybiniai bandė drausminti minią, tačiau buvo per vėlu. 

Patys baisiausi žydų pogromai vyko „liaudies kryžiaus žygio“ metu, kai į Šventąją žemę patraukė apie 300 000 prasčiokų, įskaitant moteris ir vaikus. 

Taip, visa tai vyko, tačiau kartais pamirštama, kad šios nudriskusių pusalkanių marginalų minios susidurdavo su dideliu dvasinės bei pasaulietinės valdžios priešiškumu. 

Mainco mieste vietos vyskupas paslėpė daugybę žydų. Tačiau tai nepadėjo. Įtūžusi „prasčiokų – kryžiuočių“ minia įsiveržė į vyskupo valdas ir nužudė apie 700 judėjų. 

O štai kaimyninėje Vengrijoje žydų pogromų nebuvo. Karalius Kalomanas pasielgė paprastai: jis uždarė visas pilis ir visus tiltus per Dunojų tuo išvengdamas netvarkingos minios antplūdžio. 

Pagrindiniai kryžiuočių judėjimo ideologai ryžtingai ir nedviprasmiškai smerkė prievartą prieš žydus. Tarp jų ir Bernardas, Klervo vienuolyno abatas. Tikintiems jis daugiau žinomas kaip Šv. Bernardas Klervietis, o ateistams – kaip Antrojo kryžiaus žygio įkvepėjas ir tamplierių ordino statuto kūrėjas.

Štai jo žodžiai: „Paklauskite kiekvieno pažįstančio Šventąjį Raštą, kas kalbama apie žydus Psalmėse? „Ne jų pražūties meldžiu aš“. Žydai mums – gyvi Rašto žodžiai, kiekvieną kartą primenantys apie Viešpaties kančias... Krikščionių kunigaikščių valdžioje kenčia jie nuo sunkios vergijos, tačiau laukia „savo išlaisvinimo dienos“. 

10 mitas. Musulmonai kentėjo krikščionių priespaudoje
  
Apie kryžiuočius daug nekalbėsim, kadangi buvo visko. Tačiau, pavyzdžiui, kai kurie tamplieriai bičiuliavosi su musulmonais ir netgi leido jiems melstis užgrobtose mečetėse. Įdomų atvejį savo „Paveldo knygoje“ aprašo Osama ibn Munkizas:

„Štai frankų grubumo pavyzdys, tegul subjauroja juos Alachas. Kartą, atvykęs į Jeruzalę, užėjau į al-Aksos mečetę. Šalia buvo dar viena maža mečetė, kurioje frankai įkūrė bažnyčią. Kai aš užėjau į mečetę, o ten gyveno frankai – mano draugai – jie leido man melstis mažojoje mečetėje. Užėjęs ten aš ištariau „Alachas didis“ ir pradėjau melstis atsisukęs į pietus, į Mekos pusę. Tada vienas frankas prišoko prie manęs ir atsuko veidu į rytus: „Melskis taip!“. Kiti atskubėję tamplieriai nustūmė jį nuo manęs ir aš vėl grįžau prie savo maldos. Tačiau tas pats frankas vėl puolė mane, atsuko į rytus ir riktelėjo „Melskis taip“. Tamplieriai vėl įbėgo į mečetę ir vėl nustūmė franką. Jie atsiprašė manęs ir tarė: „Tai svetimšalis, jis tik ką atvyko iš Vakarų ir niekad nematė, kad kas melstųsi kitaip nei atsisukęs į Rytus“. 

Tenka pridurti, kad pats Osama buvo stambus „feodalas“ ir žymus karys, tarnavęs Zengiui, Nur-ad-Dinui ir Saladinui. 

Tuometinį musulmonų požiūrį į „netikėlius“ galima apibūdinti taip: nemusulmonai gali ramiai gyventi musulmoniškos valstybės globoje, tačiau privalėjo mokėti tam tikrus mokesčius. Tokius pat mokesčius musulmonai bei judėjai mokėjo ir krikščionių valdovams Šventojoje Žemėje, o taipogi - Sicilijoje ir Ispanijoje. Savaime suprantama, kad jeigu frankai būtų visomis išgalėmis engę musulmonus, Šventojoje žemėje jie nebūtų išsilaikę beveik du amžius. 
  
Yra ir kitokių liudijimų. Pavyzdžiui, musulmoniškoje Pirėnų pusiasalio dalyje gyvenęs ibn-Džubaira savo „Kelionėse“ rašo, kad XII a. frankų valdomi musulmonai gyveno geriau nei savo tikėjimo brolių valdžioje:

„Mūsų kelias driekėsi per nesibaigiančią kaimų virtinę ir apdirbtas žemes, kur musulmonai gyvena pritekliuje frankų valdžioje. Jie atiduoda frankams pusę savo derliaus ir moką džizją (tam tikras mokestis – vert. past.) – vieną dinarą ir penkis kiratus nuo galvos. Daugiau iš jų niekas nieko nereikalauja, išskyrus nedidelį mokestį už vaismedžius. Jiems palikti jų namai su visu geru, ir visoje Sirų pakrantėje (Palestinoje – vert. past.), kur valdo frankai, tokia pati tvarka. Ten visose žemėse ir kaimuose gyvena musulmonai. Ir širdys daugelio iš jų suvirpa, kuomet jie mato savo brolių padėtį musulmonų valdomose kraštuose. Jie piktinasi savo tikėjimo brolių priespauda ir giria juos valdančių priešų frankų elgesį už jų teisingumą“.

Pačių musulmonų požiūris į savo kaimynus krikščionis kito ir dažniausiai priklausė nuo to, kas valdžioje. Saladino ir jo įpėdinių politiką galima pavadinti gana nuosaikia, o štai į jų vietą stoję mamliukų sultonai elgėsi kur kas nepakančiau. 
  
11 mitas. Kryžiuočiai siekė atversti musulmonus į krikščionybę

To meto šaltiniai apie musulmonus kalba kaip apie paganos, tai yra, pagonis. Pavyzdžiui, žymiajame Šv. Tomo Akviniečio traktate „Suma prieš pagonis“ iš tiesų kalbama apie musulmonų tikėjimą. 

Tačiau niekas nesirengė masiškai ir priverstinai atversti musulmonų į Kristaus religiją. Matyt todėl, kad į musulmonų pasaulį žvelgta kaip į didžiulę lygiavertę kultūrą. Artimieji Rytai – ne rytinė Baltijos pakrantė. Nors ir ten iš pradžių atėjo dvasininkai, o tik paskiau – kariai. 

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad masinio musulmonų atvertimo į krikščionybę idėjos įkvėpė Šv. Liudviką IX Aštuntojo kryžiaus žygio metu, tačiau tai veikiau išimtis. Entuziastai bandė plėsti taikią misionierišką veiklą. 

Taip 1220 m. Šv. Pranciškus Asyžietis atvyko į Kairą su tikslu pamokslauti Egipto sultonui, o Šv. Raimundas Penjafortas bičiuliavosi su Tuniso valdovu ir pakrikštijo apie du tūkstančius musulmonų. 

Buvęs riteris Raimundas Lulijus, vėliau tapęs vienuoliu ir filosofu, sudarė ištisą misionierišką programą, ginčijosi su musulmonų teologais, kelis kartus skleidė „Dievo žodį“ Šiaurės Afrikoje. Jį nuolat kalino, vijo, o nuosavas tarnas bandė jį nužudyti. Galiausiai 1315 m., vienos iš misijų Tunise metu, Raimundas buvo užmuštas akmenimis. 

12 mitas. Kryžiaus žygiai kurstė musulmoniško džihado ugnį

Iš tiesų džihadas - šventasis karas prieš netikėlius, prasidėjo dar VI a. - puse tūkstančio metų prieš Pirmąjį kryžiaus žygį. Iš esmės jis tęsiasi ir dabar. Nekalbėsime čia apie islamą, o tiesiog pacituosime didį arabų istoriką ibn-Chalduną:
  
„Šventas karas musulmoniškoje visuomenėje – religinė prievolė dėl jos universalumo bei misijos atversti į Islamą kiekvieną įtikinimu ar jėga“.

O dabar apie tai, kodėl Kryžiaus žygių metu džihadas nesuliepsnojo skaisčia liepsna. To priežastis – kova dėl valdžios tarp Artimųjų Rytų dinastijų. 

Iš pradžių čia šeimininkavo arabai, po to – turkai - seldžiukai ir kurdai. Be to, XI a. pabaigoje Didžioji Sirija (Sirija, Libanas ir Palestina) tapo kovos tarp Egipto kalifato ir vietos didikų arena.

Kai kurie amžininkai suprato, kad prasidėjo krikščionių džihadas, tačiau Artimieji Rytai nebuvo vieningi. Tarpusavyje besivaidijantiems atabekams, emirams ir kalifui nerūpėjo visaapimantis karas už tikėjimą. Būtent tai ir išgelbėjo kryžiuočius.

13 mitas. Kryžiuočiai nemokėjo kariauti

Daugelis mano, kad kariniu atžvilgiu musulmonai buvo pranašesni už kryžiuočius. Tačiau specialistai teigia, kad iš tiesų saracėnai neturėjo jiems dažnai priskiriamo technologinio pranašumo. Kryžiuočių tvirtovės bei fortifikaciniai statiniai buvo kur kas tobulesni už musulmonų. Atskirų kautynių analizė rodo, kad daug kas priklausė nuo situacijos ir konkrečių karvedžių savybių. 

Kryžiuočių judėjimas išseko XIII a. pabaigoje ne dėl „silpno“ karinio potencialo, o dėl politikos bei ekonomikos. Šventoji Žemė buvo toli nuo Europos, todėl jos aprūpinimas buvo brangus. Nepakako nei pinigų, nei žmonių. 

Tik ką iš Vakarų atvykę kryžiuočiai buvo kupini užkariavimų dvasios, tačiau ji buvo svetima tiems, kas jau įsikūrė Šventojoje žemėje, įleido ten šaknis ir jautėsi šeimininkais.

14 mitas. Kryžiuočių baimė dar ilgai gyvavo Rytuose

Įdomu tai, kad iki pat XIX a. pabaigos istorinėje musulmonų atmintyje riteriai-kryžiuočiai neužėmė reikšmingos vietos. O štai apie mongolų antplūdį jie kalbėjo su siaubu.

Štai ką rašo tų įvykių amžininkas ibn-al-Athiras: „...Islamą ir musulmonus ištiko tokia nelaimė, kokios nepatyrė jokia kita tauta. Tie totoriai (teprakeikia juos Alachas!) atklydo iš Rytų ir padarė tai, kas visiems kelia siaubą“. Toliau tas pats autorius rašo apie frankus, tačiau akcentuoja būtent mongolų įsiveržimą. 

Mongolų triumfas musulmonų pasauliui buvo katastrofa, kuri pakeitė kultūrinį ištisų regionų veidą. O Kryžiaus karai tebuvo laikinas nepatogumas. Apie juos arabai prisiminė ne taip seniai – užgimus arabiškajam nacionalizmui.

Versta iš ludota.ru.

Šaltinis: www.istidom.lt

Susiję

Skaitiniai 703381685072131638

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-08-26 21:04

    O kur prusu ir lietuviu genocidas kryziaus zygiuose ? Prusai ir lietuviai yra tik siuksles, nevertos pamineti ?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Jokio resursų grobstymo iš nukariautų teritorijų nebuvo. Nebuvo ir ženklesnės kolonizacijos. Tai visiškai skiria Rytų kryžiaus žygius nuo vėlesnių Kryžiaus žygių į Rytų Baltijos pakrantes."
      Reikia suprasti, kad kryžiaus žygiai į Artimuosius Rytus ir "kryžiaus žygiai" į baltų žemes buvo visiškai skirtingi dalykai. Pirmųjų motyvas buvo religija, antrųjų gi - paprasčiausias godumas. Užtenka prisiminti, kad šitie lenkų pakviesti "tikėjimo nešėjai" apsiramino NE po lietuvių apsikrikštijimo, o po to, kai gerai gavo į kaulus Žalgirio mūšyje - o tai įvyko GEROKAI vėliau.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2019-08-26 23:01

    Vertimo iš rusų kalbos pėdsakai tokie akivaizdūs, kad nors į vadovėlį dėk.

    Žiūrėkit, paminėsiu vieną ryškesnį atvejį, „Aleksėjus Komninas“. Jo kalba buvo graikų ir tai yra graikiškas vardas. Graikiškai yra Ἀλέξιος Κομνηνός. Lotyniškai tai tampa Alexius Comnenus. Vadinasi, katalikiškose kalbose bus Aleksijus Komnenas. Pravoslaviškose kalbose tai tampa, na, tuo, kas ir buvo straipsnio originale.

    Hm, kaip šiek tiek užmaskuoti vertimo iš rusų kalbos pėdsakus?

    1. Vardus pasitikrinti Wikipedijoje (ne lietuviškoje, nes ją tokio pat rusiško išsilavinimo žmonės rašė); netransliteruoti paraidžiui iš rusų kalbos, o šiek tiek pasiaiškinti. Interneto eroje tai visai nesunku.

    2. Sumažinti brūkšnių kiekį. Daug kur, kur rusiškai yra brūkšnys, lietuviškai tinka žodis „yra“.

    3. Trumpus brūkšnelius išmėtyti visai. „Riteriai-kryžiuočiai“ :) Kam čia tas brūkšnelis?

    4. Pagalvoti apie veiksmažodžių laikus. Rusų kalboje nėra atliktinių laikų, o lietuvių kalboje yra. Vadinasi, jei rusiškai pažodžiui yra „įsikūrė“, tai lietuviškai gali būti ir „įsikūrė“, ir „yra įsikūrę“, ir „buvo įsikūrę“ (kaip šiuo konkrečiu atveju:) Pagalvokite, kaip pats pasakytumėte tą sakinį natūralia lietuvių kalba, išvėdinę galvas nuo rusiškos įtakos, tarsi natūraliai kalbėtumetės su šeimos nariais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aiškini vertimo pradžiamokslį;).

      Straipsnio turinys kupinas cinizmo, jau vien pažvelgus į teisinimąsi skyrelių pradžiose:

      "Romos kurijos politika – atskiras ir labai sunkus klausimas. Tikriausiai būta ir klaidų, ir piktnaudžiavimo. Tačiau pinigų Kryžiaus žygiams iš tiesų trūko." Pamanyk, vargšai, - trūko pinigų.

      "Karyboje yra toks ciniškas terminas – šalutinė žala, ir su tuo nieko nepadarysi"; Žinoma, kai rengi grobuonišką žygį, su "šalutine žala" tikrai nieko nepadarysi.

      "Apie kryžiuočius daug nekalbėsim, kadangi buvo visko"; - Kaip jau nebus.

      Apie kryžiaus žygius daugybę video turi alkas ir be abejo, viską nušviečia kitaip.

      Panaikinti
    2. Arabai įsiveržia į Ispaniją 711 m., pirmasis kryžiaus žygis paskelbiamas 1095 m. (t.y. 384 m. vėliau) - bet būtent kryžiaus žygis buvo "gruobuoniškas". Logika, tskant. :D
      Kiti komentarai - tokiose pat "aukštumose". ;)

      Panaikinti
    3. Ar tai dėl arabų įsiveržimo 711 tas kryžiaus žygis 1095 buvo rengiamas? Žinoma, kad grobuoniški, nes skelbdami "krikščionybę" žudė ir grobė. Nors aš jais ir nesidomėjau detaliau, nepretenduoju į istorinį tikslumą. Kiekvienas tuos kryžiaus žygius vertina iš savo varpinės. Buvo ir toks vaikų kryžiaus žygis, apsaugok, Viešpatie.
      O Kažinkavičius ar tik nepasidarei lefebristu?

      Panaikinti
    4. ''Nors aš jais ir nesidomėjau detaliau [...]'' ;
      ''Kiekvienas tuos kryžiaus žygius vertina iš savo varpinės''.

      Nesidomėjau, bet nuomonę turiu. Čia tas naujas milenijinis didžiai opionuotas raugas, turintis nuomonę bet kuriuo klausimu. Nors nesidomėjo. Bet nuomonę turi kiekvienas, kaip ir šiknaskylę.

      Panaikinti
    5. Kaipgi, ar tik nebus kryžiaus žygiai šventas reikalas, įsakytas paties pono Dievo? Ar reikia penkiolika metų studijuoti, kad įsitikintum, jog tai barbarų darbai?
      Bet Miuleris pirmiau susidaro nuomonę, po to įgyja šiknaskylę.

      Panaikinti
    6. Herr Miuleri, pats matote, kad su tokio lygio veikėjais normalios diskusijos nebus dėl ryškios adekvatumo stokos iš oponento pusės. ;)

      Panaikinti
    7. Jūsų LYGIS tai jau neprilygstamas - viską nuodugniai išanalizuojate, po to įgyjate nuomonę. Jeigu jūs detaliai išstudijuojate, jog žemė egzistuoja, vadinasi, ji egzistuoja iš tiesų. Arba jeigu jūs, remdamiesi moksliniais duomenimis, nustatote, jog rytoj išauš nauja diena, ji tikrai išaušta. Ir Miuleris negali susidaryti išankstinės nuomonės, kad jo šiknaskylė tikrai egzistuoja, jos pirmiau nepatikrinęs.

      Panaikinti
    8. Iš tikrųjų nesiruošiu rašydama komentarą viską išdėstyti nuo a iki z. Sakydama "kiekvienas vertina iš savo varpinės" turėjau galvoje, jog pagonis tuos žygius vertins vienaip, katalikas - kitaip, ateistas dar kitaip. O aš žiūriu į tai (nors DETALIAU nesidomėjau, tai reiškia nestudijavau krūvos knygų apie tai ("herr Miuleris" teikėsi praleisti ž. "detaliau"), bet iš anksčiau skaitytos medžiagos ir iš dabartinių nuostatų vertinu tuos žygius kaip kolonijinę karinę Katalikų bažnyčios politiką siekiant sustiprinti savo galią.
      Negana to, ar tie kvaili ir nelaimingi žygiai turi pagrindą Evangelijoje?

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2019-08-27 19:52

    Sprendžiant iš pavardės, straipsnio autorius yra Armėnų Tradicijos katalikas?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-08-27 21:41

    750 metais islamistai beveik perpus sumazino kriksciniu valdoma teritorija,kurie jie turejo 600 metais.Artimieji Rytai,vakarine Azija,Siaures Afrika,didele dalis Ispanijos,Portugalija buvo kontroliuojamos Islamo.Ir tik kryziaus zygiai i sventaja zeme 11-13a siek tiek islygino pusiausvyra,bet 15a krikscionybe buvo stipriai pasiusta i gynyba kai Otomanai turkai nukariavo Bizantijos imperija.Tikriausiai vakaru pasauli nuo musulmonu karingumo gelbsti technologinis pranasumas,bet jei butu viduramziai i Islama tikrai niekas neziuretu naiviai

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item