Dalius Stancikas. Kaip išnarplioti Šimašiaus mazgą

delfi.lt

Vilniaus meras Remigijus Šimašius, bandydamas „išlaisvinti“ Vilnių nuo skausmingos istorinės praeities, savo nelogiškais veiksmais pripainiojo dar sudėtingesnį politinį ir istorinį mazgą.

Vilniaus taryba panaikino Kazio Škirpos alėjos pavadinimą, bet nutarė pakabinti jam atminimo lentą; čia pat meras nurodė paslapčia nukabinti kitą atminimo lentą – Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, o už Lietuvos laisvę galvą padėjusį Joną Noreiką sulygino su Lietuvos pavergimą šlovinusiu Petru Cvirka. 

Kur dingo buvusio teisingumo ministro R. Šimašiaus valstybinis mąstymas? Juk tokie prieštaringi veiksmai Vilniuje neišsprendžia problemos valstybiniu mastu – K. Škirpa ir J. Noreika turi aukštus valstybinius apdovanojimus, jų vardai įamžinti ir kituose Lietuvos miestuose. 

Ką daryti toliau, kai tarpusavyje nesusišneka net valstybinės institucijos: užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, atstovaujantis Lietuvą užsienyje, jau ne pirmi metai aiškina, kad J. Noreika – nacių kolaborantu, o Genocido tyrimo centras, remdamasis žydų gelbėtojų liudijimais ir istoriniais šaltiniais, mano, kad J. Noreika nevadintinas kolaborantu?

Panašios pozicijos laikosi ir Prezidentūra, nesiruošdama nei K. Škirpai, nei J. Noreika atšaukinėti aukštų apdovanojimų, nes remiasi jų istoriniais nuopelnais Lietuvai ir Aukščiausiojo Teismo paskelbta reabilitacija. 

Vilniaus meras R. Šimašius aiškina, kad J. Noreikos reabilitacija susijusi tik su jo antisovietine veikla, bet ar tai atitinka tiesą: juk sovietai teisme J. Noreiką kaltino ir dėl bendradarbiavimo su vokiečiais (ir tai buvo vienintelis kaltinimas, su kuriuo J. Noreika kategoriškai nesutiko), vadinasi Aukščiausiojo Teismo reabilitacija apima ir šią sovietinės bylos dalį? 

Ką daryti, jei dalis vilniečių, ypač žydų bendruomenės vadovai, Joną Noreiką laiko „Lietuvos žydų naikinime dalyvavusiu asmeniu“ (2019-08-06 Lietuvos žydų bendruomenės pareiškimas), tačiau istoriniai liudininkai savo prisiminimuose jį vertina kaip „didį patriotą ir rezistentą“, „mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“ (žydų gelbėtojas ir užtarėjas, Šiaulių antinacinio pogrindžio vadovas Domas Jasaitis ir kt.)?

Jei, viena vertus, turime Jono Noreikos parašus, susijusius su žydų izoliavimu Žagarės gete ir jų turto nusavinimu, kita vertus, turime žydus gelbėjusių antinacinio pogrindžio dalyvių liudijimus, kad J. Noreika buvo patikimas jų bendražygis, „griežtai gynęs krašto reikalus prieš vokiečių okupantus“? 

Jei dirbdamas nacių okupuotoje Lietuvoje Šiaulių apskrities viršininku ir vykdydamas jų nurodymus tuo pačiu J. Noreika buvo ir vienas iš Šiaulių antinacinio pogrindžio vadų – pogrindžio, kuris platino įspėjimus, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami žydų žudynių vykdytojai ir pagalbininkai? Gaila, kad prieš pradėdamas nelogiškus veiksmus Vilniaus meras neišgirdo Genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės B. Burauskaitės pasiūlymo, kaip būtų galima civilizuotai išspręsti šį painų istorinį rebusą: šalia atminimo lentos Jonui Noreikai pridėti papildomą paaiškinimą, atskleidžiantį visas jau paminėtas Jono Noreikos sudėtingos kovos už laisvę peripetijas. 

Toks būdas atitiktų Šventajame Rašte nurodytą „išlaisvinančios tiesos“ kelią: šventraštyje minima, kad Petras, prieš tapdamas šventuoju, tris kartus išsižadėjo savo Mokytojo, šventasis Paulius prieš tai buvo Sauliumi – Petro ir kitų Kristaus mokinių persekiotoju. Nepaisant to, šie abu vyrai pripažinti kertiniais krikščioniškosios Bažnyčios ramsčiais.

Taigi, siekiant susitaikymo, reiktų atlikti du veiksmus: grąžinti atgal J. Noreikos atminimo lentą (dramatiška pačios lentos istorija jau tampa svarbi Vilniaus istorijos dalis) ir šalia paminėti sudėtingas Jono Noreikos kovos aplinkybes – veiksmus, susijusius su žydu izoliavimu, bet taip pat ir veikimą antinaciniame, žydus ir lietuvius gelbėjusiame pogrindyje, kuris baigėsi įkalinimu žiauriame Štuthofo lageryje. 

Keista, kad šios pogrindinės J. Noreikos veiklos nenori matyti žydai ir Vilniaus meras, nes be jos pripažinimo neįmanoma pasiekti nei istorinės tiesos, nei santarvės, nes ją neigdami jie paneigia tuos istorinius liudininkus, kurie, tiesą sakant, vieninteliai iš mūsų visų, gyvųjų, turi moralinę teisę vertinti Joną Noreiką – jie rizikavo gyvybėmis gelbėdami žydus, jie geriausiai žinojo, kuo iš tiesų užsiėmė Jonas Noreika, ką jis išties mąstė, kokiais argumentais ir vertybėmis buvo grįsta jo veikla. 

Ir – kaip minėta – jie J. Noreiką vertino kaip didžiavyrį. 

Panašiomis istorinėmis kontroversijomis gali būti papildyta ir atminimo lenta Kaziui Škirpai, kurią nusprendė pakabinti Vilniaus taryba.

Istoriniai paaiškinimai turi būti išsamūs, kad vilnietis ar Vilniaus svečias suvoktų, kaip turėjo jaustis Kazys Škirpa, atstovaudamas Lietuvos interesus Hitlerio vadovaujamoje Vokietijoje, jo misijos sudėtingumą ir dramatizmą iš kariaujančio Berlyno organizuojant lietuvių sukilimą sovietų okupuotoje Lietuvoje – juk šio sukilimo tikslas buvo priešingas vokiečių, įsivaizduojamų sąjungininkų, tikslams (dėl ko vėliau vokiečiai K. Škirpai Berlyne skyrė namų areštą). 

Kad ir Vilniaus meras R. Šimašius, ir užsienio reikalų ministras L. Linkevičius susimąstytų, kaip jiems pavyktų įvykdyti tokią supersudėtingą istorinę misiją?

Savo paaiškinimuose apie tą pragarišką laiką, kai mažutė Lietuva bandė išsigelbėti, prasmukti tarp dviejų kruvinų, milijonus likimų traiškančių karo mašinų, Lietuvos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Juozas Brazaitis-Ambrazevičius rašė taip: 

„Kiekvienas amžius turi savo „ritualines formules“, kurios yra be turinio, bet antrai pusei gali skambėti maloniai. Ano karo pradžios metu ritualinė formulė buvo „naujosios Europos kūrimas“; tokios pat formulės reikšmės turėjo arkiv. Skvirecko, buv. prezidento Griniaus, buv. min. pirmininko Tumėno ir kitų telegramos siuntimas Hitleriui; tokia pat formulė buvo vysk. Brizgio radijo kalba, kuria „kvietė stoti į vermachto statybos batalionus.“ 

Vis tai buvo ritualinės formulės, siekiančios apraminti antrąją pusę, kurioje buvo fizinė jėga. Tai buvo tokios pat prasmės formulės, kaip 1940 metais visuomenės atstovų ėjimas pas „liaudies vyriausybės pirmininką“ J. Paleckį lojalumo pareikšti. 

Tokios pat prasmės turėjo ir 1941 metų Kauno lietuvių komendanto bei burmistro priėmimas įsakymo steigti ghetto, bet atsikalbėjimas, kad techniškai taip greit tai neįmanoma padaryti, kad jiem reikia atsiklausti ir savo vyriausybės“. 

Įsijautusiems teisuoliams verta priminti, kad Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui-Ambrazevičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, gyvenusiems JAV, žydai buvo pateikę panašius kaltinimus kaip ir J. Noreikai: kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo. 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo.