Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Sunkiai pagydoma liga

Dievo žodis ragina saugotis puikybės, nes ji yra sunkiai pagydoma dvasinė liga, kurios pavojingumą ne visuomet deramai įvertiname. Siraci...

Dievo žodis ragina saugotis puikybės, nes ji yra sunkiai pagydoma dvasinė liga, kurios pavojingumą ne visuomet deramai įvertiname. Siracido knygoje skaitome: „Žmogaus išdidumo ligai nėra vaisto“ (Sir 3, 28). Puikybė, kai neįvertinamas jos pavojingumas ir su ja nekovojama, gali padaryti mums daug blogio. XX amžiuje matėme du puikybės apsėstus diktatorius – Hitlerį ir Staliną, kurie planavo daugelį tautų pajungti savo valdžiai.

Pirmiausia, puikybė užkardo kelią pas Dievą. Po Nepriklausomybės paskelbimo daug mūsų tautiečių, per sovietmetį nutolusių nuo tikėjimo, vėl sugrįžo į Katalikų Bažnyčią, tačiau kiti nepajėgė to padaryti, nes būtų reikėję nusižeminti – pripažinti ilgai gyvenus klaidoje.

Visuomenė Lietuvoje kenčia dėl susiskaldymo ir vieni kitų niekinimo. Atrodo, tarsi tarp žmonių būtų pastatytos neperžengiamos sienos, kliudančios gyventi vienybėje ir santarvėje. Tas sienas dažniausiai pastato mūsų puikybė, ir be Dievo pagalbos jas nugriauti labai sunku.

Mums, tikintiesiems, ne tiek svarbu matyti kitus žmones, užsidariusius puikybės kiaute, kiek pastebėti, kur patys klystame. Puikybė lenkia žmogų savaip praktikuoti religiją. Tikriausiai visi esame girdėję tvirtinimą, esą aš galiu garbinti Dievą gamtoje ar savo kambaryje, todėl Bažnyčia man nereikalinga. Tikrai su Dievu galima bendrauti ir savo kambarėlyje, nes pats Jėzus mokė: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 6).

Tačiau Jėzus įkūrė Bažnyčią ir pakvietė mus ieškoti Dievo artumos ne pavieniui, bet su vienminčių bendruomene. Negana to, jis įsteigė Nekruvinąją auką ir paliepė ją aukoti jo atminimui. Vykdydami šį Jėzaus paliepimą, sekmadieniais, kartais ir dažniau, mes bendruomeniškai švenčiame Mišias, ir tai yra mūsų klusnumo bei nuolankumo aktas. Be jo Dievo ieškodami pasmerktume save beviltiškam klaidžiojimui.

Tik vienas Dievas yra neklystantis, o žmogus, net ir turėdamas gerą valią, gali kasdien klysti. Dvasiškai augti pradedame tik tuomet, kai suvokiame, jog esame klystantys ir reikalingi Dievo bei kitų žmonių paramos.

Puikybė yra tarsi erkė, gebanti įsisiurbti net į pamaldžiųjų sielas. Bažnyčios nelaimė yra puikybės apsėsti žmonės, nes jie mąsto, kad gali visus mokyti, kaip reikia gyventi ir tikėti. Tokio žmogaus tikėjimas tampa labai nepatrauklus ir, užuot patraukęs kitus prie Bažnyčios, juos atstumia.

Puikybės neatsikratę žmonės yra nelaimė ne tik Bažnyčiai, bet ir visuomenei. Jeigu visus ir viską kritikuojantieji vietoj nevaisingos kritikos kasdien padarytų bent po mažą gerą darbą, gyvenimas Lietuvoje pastebimai keistųsi į gera.

Šio sekmadienio Mišių Evangelija pasakoja apie svečius, kurie, gerai apie save mąstydami, rinkosi geresnes vietas prie stalo. Ta proga Jėzus pasakė: „Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių ir aklų, tai būsi palaimintas <...> tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime“ (Lk 14, 13). Mūsų santykis su gyvenimo paraštėse esančiais žmonėmis rodo, kiek turime tikro evangelinio nuolankumo.

Jėzus Kristus kvietė visus žmones ateiti pas jį ir mokytis iš jo, tačiau atėjo ne visi. Atėjo tik tie, kurie bandė išmokti sunkią nuolankumo pamoką. Nesistebėkime, jeigu ir šiandien ateina ne visi. Ateina tie, kurie turi drąsos matyti save tokius, kokie yra iš tikrųjų, sugeba matyti ne tik savo gerus darbus, bet ir silpnybes bei nuodėmes; ateina norintys keistis ir panašėti į savo Mokytoją Jėzų Kristų.

Išminčius Siracido knygoje moko: „Mano vaike <...>. Kuo esi didesnis, tuo labiau nusižemink, ir rasi malonės pas Viešpatį“ (Sir 3, 17–18).

Susiję

Sigitas Tamkevičius 5229479894066401392
item