Andrius Švarplys. Politinis sentimentalizmas

propatria.lt nuotrauka  Kai perskaičiau šias Donato Puslio mintis , pirmas nukrėtęs įspūdis buvo: „Kaip šitaip galima?!.“ Kaip galima e...

propatria.lt nuotrauka 
Kai perskaičiau šias Donato Puslio mintis, pirmas nukrėtęs įspūdis buvo: „Kaip šitaip galima?!.“ Kaip galima eksponuoti kančią kaip sąlygą politinėms diskusijoms? Kaip apskritai galima naudoti kančią... svarstymuose apie tai, kokius istorinius veikėjus mums reikia gerbti, o kokius – ne? Aš pasišlykštėjau tokiu veiksmu ne todėl, kad užuojauta kenčiantiems žmonėms yra neteisinga (ji yra teisinga ir morali), bet todėl, kad negalima eksponuoti kančios kaip tiesos pakaitalo. Čia suplakami du skirtingi dalykai: užuojauta ir tiesa.

Užuojauta nepadeda rasti tiesos, ir ji negali padėti susidaryti teisingus moralinius sprendimus, ką jau sakyti apie politinius. Nors D. Puslys mini absoliučią moralę, kuri galioja visomis savaitės dienomis, iš tiesų santykis su morale čia yra kur kas sudėtingesnis ir aš manau, kad moralės čia visai nėra. Juk iš paties kančios fakto seka tik empatija, solidarumas, atjauta. Vienintelis iš kančios sekantis moralinis imperatyvas yra reikalavimas, kad kenčiančio žmogaus skausmai liautųsi, kad kančios priežastys būtų panaikintos. Pavyzdžiui, masiniai trėmimai, išskiriantys šeimas, ir prievarta išplėšiami žmonės iš gimtosios žemės ir savo nusistovėjusių gyvenimų, aplinkos, kultūros, tėviškės; ar sistemingai naikinami žydai, varomi į getus kaip atskirtieji – tai turi būti tiesiog sustabdyta. Kančia ir ją lydinti užuojauta yra čia ir dabar, šioje situacijoje. Tai yra egzistencinis imperatyvas.

Tuo tarpu moralė ir istorijos politika kelia visai kito pobūdžio klausimus. Moralė klausia: „Kas yra gėris, o kas – blogis šiame ar aname veiksme ir kodėl?“. Istorijos politika klausia: „Kokia yra istorinė tiesa tame ar aname asmenybės veiksme ir kaip mes turėtumėme tai dabar vertinti: gerbti ar negerbti?“. Pati kančia ir užuojauta negali atsakyti į šiuos klausimus. Tam reikalinga analizė, tiesos ir gėrio paieška, o tai jau savaime įveda tam tikrą distanciją nuo „degančios“ užuojautos. (Istorinių kančių rodymas yra prasmingas tik kaip šviečiamoji priemonė ateinančioms kartoms, kad būtų pasidarytos moralinės, istorinės, politinės išvados).

Dar daugiau, tai nėra vien tik negalėjimo klausimas. Kančios politinis eksponavimas be jokių moralinių ir istorinių apmąstymų virsta sentimentalumu, kuris moralėje ir politikoje yra pražūtingas, nes gali vesti prie neteisingų bei amoralių sprendimų. Toks sentimentalumas yra amoralus, nes vietoje sunkių moralinių ir teisingumo klausimų svarstymo siūlo susigraudinti pagal kančios eksponavimo autoriaus moralinę vaizduotę. Kitaip tariant, tas, kas vengia sudėtingų tiesos paieškos ir gero-blogo elgesio svarstymų, o vietoje jų siūlo tiesiog kančią, tas tylomis primeta tam tikrą (savo) moralinį-politinį sprendinį kaip teisingą. Kančios sentimentalumas yra ideologinis veiksmas ir jis automatiškai pradeda funkcionuoti politinių interesų lauke. Sentimentalumas yra autentiškos užuojautos suprekinimas. Tai yra apgavikiškas moralinio solidarumo apvertimas. (Asmeniškai nekaltinu D.Puslio šituo. Kalbu apie pačią empatijos ir sentimentalumo dialektiką. D.Puslio atveju, manau, yra tiesiog nesusivokimas, o ne kažkokia sąmoninga tyčia, skirtingai negu kitų viešų veikėjų veiksmuose). Politinis sentimentalumas ateina moralinio solidarumo apvalkale ir iš tiesų išreiškia ne autentišką užuojautą, o politinį interesą.

Šių dienų politikoje tokių pavyzdžių turime daugiau negu reikia. Vienas radikaliausių pavyzdžių –  berniuko skenduolio nuotrauka prie Turkijos krantų per Europos migracijos krizę 2015 m. Migrantų laivas sudužo ir žuvo daug jame plaukusių žmonių. Nuotrauka apėjo visus didžiausius Europos dienraščius, pasigirdo didžiuliai politiniai reikalavimai priimti migrantus, nes dėl Europos kaltės miršta vaikai. Viena nuotrauka pakeitė Didžiosios Britanijos vyriausybės politiką (anot Anne Applebaum šaltinių). Tačiau pažiūrėkite atidžiau, ką šis sukeltas politinis sentimentalumas turi bendra su objektyviu pasauliu: su migracijos priežastimis? Nusikalstamumu? Nepamatuotu politiniu kurstymu iš Vakarų (Angelos Merkel „Wir schaffen das!“) ir labai pamatuotu – iš Rusijos pusės? Ką tai turi bendro su realiomis migrantų priėmimo, integravimosi, teisės laikymosi, didžiulių kultūrinių prieštaravimų problemomis? Kur yra priimančios visuomenės poreikiai ir teisės? Galiausiai, kur yra berniuko tėvo atsakomybė šitaip rizikuoti savo vaikų gyvybėmis?

Vargšo berniuko skenduolio nuotrauka vienu mostu nubraukia visas objektyvaus pasaulio problemas, jų vietą užima politinis sentimentalumas, kuriuo pagrindu siūloma nepamatuoto masto politinė darbotvarkė.

Kitas pavyzdys buvo B.Obamos sentimentalumo politika. Viešai eksponuojamas moralumas, atsakomybė, įsipareigojimas nuskriaustiesiems, atstumtiesiems, tačiau tyliai Sirijoje nusišalinama nuo raudonųjų linijų gynimo – to pasekmė: leidžiama subombarduoti Alepo miestą ir vaikų ligoninę jame. Čikagoje B.Obamos kalboje rieda ašarėlė, o Alepo mieste apraudami kūdikių lavonai.

Kanados premjeras Justin Trudaeu prieš kameras braukia tą pačią ašarą ir atsiprašinėja už priverstinį čiabuvių patalpinimą į internatus 20 a. viduryje, o kitoje vietoje pripažįsta priverstinį vienos ideologijos (LGBT+) prioritetą prieš kitas, pvz., tradicines religines bendruomenes.

Liberal Left registruoja ir eksponuoja kiekvieną Izraelio veiksmų Palestinoje auką ir čia pat „užmiršta“ pasakyti, kiek kiekvieną dieną į Izraelio teritoriją yra paleidžiamų raketų iš Palestinos bei Libano.

„Mee too“ judėjimui užtenka keliasdešimties metų senumo įvykio liudijimo be jokių įrodymų, tiesiog „aukos“ pasakojimo, kad iš karto būtų pateiktas politinis reikalavimas neskirti asmens į JAV Aukščiausiąjį Teismą ar nutraukti sutartį su Šarūnu Bartu dėl patalpų nuomos.

Galiausiai, Lietuvoje matėme tipišką pavyzdį, kai remiantis vieno vaiko nelaiminga žūtimi buvo inicijuotos tokios „vaiko teisių“ apsaugos priemonės, kurios į rizikos zoną pastatė visas Lietuvos šeimas. Viena siaura interesų grupė primetė visai visuomenei savo susvetimėjusios šeimos idealą – vaikas išplėšiamas iš prigimtinių šeimos santykių ir traktuojamas kaip valstybės nuosavybė, tai pavadinant „vaiko teisėmis“. Sentimentaliai gelbėjant žuvusį vaiką, „kad to daugiau nepasikartotų“, buvo padaryta milžiniška žala šeimai, supriešinta visuomenė, kenčia niekuo dėti žmonės.

Politinis sentimentalumas todėl ir yra amoralus, kad jis neteisingai iškiša politinį interesą vietoje objektyvios tiesos, teisingumo ir moralumo analizės. Moralė yra pakeičiama paviršiniu emociniu efektu. Būtent todėl D.Puslio minima absoliuti moralė neturi nieko bendra su tikra morale ir solidarumu. Kančios eksponavimas yra politinis sentimentalumas, už kurio stovi ideologinis, t.y. šališkas politinis ir moralinis sprendinys. Kiekviena visuomenės interesų grupė turi teisę į savo siūlomą moralinį sprendimą. Tačiau moderniosios klasikinės viešojo gyvenimo taisyklės kviečia į atvirą argumentų ginčą, o politinis sentimentalumas siūlo kančios emociją kaip pagrindą elitistiniam biurokratiniam politiniam veiksmui. Politika pakeičiama emocine „užuojauta“, kuri netrukus virsta politiniu/biurokratiniu buldozeriu, naudingu tik siaurai interesų grupei. Todėl politinis sentimentalumas yra anti-demokratinis ir nepriimtinas viešoje erdvėje.

Kas norite daugiau sužinoti apie politinio sentimentalumo ištakas, skaitykite Carlo Schmtto knygą „Politinis romantizmas“. Šmitas tiksliai parodo romantizmo įtaką politikai. Jo pagrindinė mintis: romantizmas estetizuoja tikrovę; objektyvi-sudėtinga-prieštaringa tikrovė pakeičiama subjekto impresijomis/idealizacijomis/moralizacijomis. Kaip sakė Novalis, tikrovė yra reikalinga tik tiek, kiek padeda (suteikia medžiagos) nesibaigiančiai novelei arba nuolatiniams pokalbiams (Schlesingeris). Romantikui nėra jokios objektyvios tikrovės ir vertybinės hierarchijos, jis nepajėgus mąstyti tikrovės prieštaringumų, vietoj to jis yra veiksmo žmogus ir siūlo tikrovės išganymą pagal savo impresijas. Politinis romantikas yra ne politikas, o revoliucionierius.

Nesunku pastebėti, kad šiuolaikinės pretenzijos išvalyti istoriją nuo „susitepusių veikėjų“ turi daug romantizmo bruožų. Čia daugiau trumpo veiksmo pagal „jau sutartus“ raktažodžius nei kritinio mąstymo pastangų suvokti tikrovę: antisemitas, homofobas, dalyvavęs Holokauste, rasistas, ksenofobas, nacionalistas ir t.t.

Taip pat nesunku pastebėti, kiek daug romantinio užtaiso yra marksizme ir jo variantuose: žmonės kategorizuojami grupėmis ir juos bandoma išvaduoti nuo priespaudos net jiems to nenorint.

Apibendrinant – politinis romantikas yra nuolat tikrovę prievartaujantis aktyvistas, žinantis greitą sprendimą pagal absoliučius moralinius standartus, kurie iš tiesų yra artimesni subjektyviai vaizduotei nei objektyviai tikrovei.

Istorinė tikrovė juo labiau pati jau negali apsiginti, ji yra pasyvi medžiaga šiuolaikiniam aktyvistui realizuoti „Teisingumą“.

Sentimentalumas šiuolaikiniame romantiniame sąjūdyje todėl ir yra pagrindų pagrindas, kadangi jis mobilizuoja politinių sprendimų priėmėjus greitam veiksmui su pseudo moraliniu užtaisu (D. Cameronas ir siro berniuko skenduolio nuotrauka ar R. Šimašius ir istoriko Nerijaus Šepečio „asmeninė nuomonė“, ar berniuko Mato tragedija ir „mums reikia Naujo Įstatymo“).

Šou verslo, vadinasi, pats įtakingiausias masėms, pasaulis kaip tyčia beveik sutartinai palaiko naujosios moralės greitą veikimą. Visuose svarbiausiuose politiniuose įvykiuose Šou Verslas palaiko elititistinį aktyvumą, kurį jie vadina lyderyste. Masių visuomenė, kuriai technologiniai socialiniai tinklai suteikia dirvą skleistis, tik dar labiau siaurina kritiškumą ir skatina mobilizacinį efektą.

Kaip pasakytų G. Chestertoną cituojantis D. Puslys, Absoliuti Moralė neatostogauja trečiadieniais, ji galioja visomis dienomis. Tad Pirmyn – En March!

O čia dar vienas šio autoriaus straipsnis itin tipišku pavadinimu: „Ar priimame bendrapiliečių skausmą?


Susiję

Įžvalgos 9445993246406810
item