Algimantas Rusteika. Įdomūs laikai

propatria.lt nuotr.

kaunoforumas.com

Priešų užgulta šalis, kur kas savaitę ištraukiamas ir po gatves tampomas naujas išdavikas, kur reikia būti budriam ir galvoti, ką sakai. Ekrano valdomoje valstybėje toliau karaliauja absurdas. Buvę komunistai ir komjaunuoliai vis aršiau kovoja su komunizmu, kurio Rusijoje seniai nebėra, ir kasdien mus gelbėja nuo sovietinių atgyvenų, t.y. nuo savęs pačių.

Kažin, o kur pasuks didžioji kovotoja su komunizmu D. Grybauskaitė ir visa valdžios partija? Didysis planas užsikarti ant Europos Sąjungos kapitono tiltelio nepavyko – ten savų tuskų ir kitų pakalikų pakanka. Atsarginiu buvęs, konservatorių išsapnuotas variantas pakartoti šlovingą V. Putino kelią, išsirinkus I. Šimonytę patapti premjere vienai kadencijai ir po to parjoti į Rūmus – irgi nenuskilo.

Liko glostyti pagal savo palaimintą įstatymą atimtiems vaikučiams galveles. Ir dar liko paskutinė, sprendžiamoji kova – Seimo rinkimai. Ten bus mesta viskas ir nebus pasigailėta nieko, panaudoti visi sukaupti kompromatai ir patys purviniausi metodai. Nes pralaimėjus būtų prarasta viskas ir visai valdžios partijai grėstų reali atsakomybė.

Tik va, bėda – pati valdžios partija, pasiklydusi tarp kelių apsimestinių vertybinių pušelių, pagaliau skyla. Nereikėjo, oi nereikėjo V. Landsbergiui partijos ir valstybės paveldėtojo išstumti taip arogantiškai, galėjo palaukti, bet, matyt, abejojo, ar pakankamai laiko beturįs – paskubėta. Dabar G. Landsbergio konservatoriai nesugeba atsikratyti tik dėl Patriarcho, kurio netekus kreivai besišypsantis vedlys per porą mėnesių būtų išmestas visiems laikams.

Įpėdinis per tuos metus nepateikė anei vieno konkretaus, valstybinio pasiūlymo, tesugeba pagiežingai tampytis, neturi nei autoriteto, nei lyderio savybių ir veda konservatorius tik į tolesnius pralaimėjimus. Tą gerai mato partijos, kurios tikros, o ne popierinės vertybės galėjo būti valstybę formuojančia jėga, eiliniai nariai ir neišprotėję nuo lojalumo faktiniam valstybės vadovui rėmėjai.

Konservatorių kadaise prarytų ir apvirškintų krikdemų likučiai dar gyvi. Kartu su kitais bręstančiais politiniais judesiais krikdemų atsiskyrimas ir naujos, dešiniosios, krikščioniškos jėgos atsiradimas būtų Sąjūdį, o po to ir valstybę privatizavusios ir šitiek metų eksploatavusios valdžios partijos pabaigos pradžia.

Ak, kaip sukruto visas dvaro pakalikų skruzdėlynas, visi tie „nepriklausomi“ apžvalgininkai, „politologai“, „žurnalistai“, „nuomonių formuotojai“ ir kiti veikiantieji asmenys! Tautinės jėgos jau apšauktos „fašistais“, nes nieko išskyrus prasivardžiavimą draugelių žiniasklaidoje, iš baimės prarasti šėryklą paklaikę parazitai juk nesugeba.

Karštligiškai ieškoma G. Nausėdos klaidų, klaidelių ir aplinkos liapsusų, kurių jis neabejotinai turi ir dar turės, po to bus pereita prie kritikos, nes visų specialiųjų tarnybų vadovo šioje kovoje užimta pozicija gali būti lemiama. Vis dar galvojama, kad galima bus išsisukti gavus svarbiausių ambasadų palaikymą, kokiais nors tekstais, organizuotomis priešininkų ujimo kampanijomis, saugumo struktūrų ir savų redaktorių paslaugėlėmis.

Nepavyks. Visos diktatūros ir autoritariniai, baime paremti režimai žlunga po pirmojo, kad ir mažyčio pralaimėjimo, nes praranda iniciatyvą ir jau ne diktuoja įvykių eigą, o tik reaguoja į situaciją. Ginant klasta užimtas teritorijas dar nė vienas karas nebuvo laimėtas.

O ir ambasadoriai, ir sprendimus priimantys jų viršininkai nėra kvaili ir ant nuvaryto žirgo niekas nestatys. Savi, ištikimi, šitiek kartų gelbėję spec.tarnybų vadai ir prokurorai, teisėjai ir redaktoriai taip pat ne pirštu penimi ir gerai gaudo vėjo kryptis – čia jie juk profesionalai. Kaip mat išduos, kai reikės – argi pirmas kartas.

Taigi, prasidedantis politinis sezonas gali būti pats įdomiausias per pastaruosius dvidešimt metų. Esminis įvykis jame bus neišvengiamas konservatorių ir su jais susijusios grupuotės – valdžios partijos – žlugimas, nes atsinaujinti iki rinkimų ir išsigelbėti ši partija akivaizdžiai nesugebės.

Po to nukris daug kaukių ir gal paaiškės – jei tik pralaimėjusieji neturi užslėpę dar kokių nors informacinių sprogmenų, kad to neįvyktų – kiek didieji kovotojai su išorės grėsmėmis iš tikrųjų su jomis kovojo, o kiek patys yra už jas, valstybės negalią ir žmonių neviltį atsakingi.

Esminis išbandymas visuomenei bus tai, ar susidariusį vakuumą bus sugebėta užpildyti konstruktyviu turiniu ir pradėti tikrąjį Lietuvos atsinaujinimą. Priešingu atveju artėjančios pasaulio ekonominės ir politinės krizės, kurių ženklai vis akivaizdesni, sąlygomis scenarijus gali būti pavojingas pačiai valstybei.