Aistros dėl Punios šilo: vietos bendruomenė išplatintame pranešime gamtininkus kaltina vertingo miško pasmerkimu

delfi.lt

Aistros dėl Punios šilo nesibaigia. Visuomenininkams ir gamtininkams renkant parašus už Punios šilo rezervato išplėtimą, antradienį savo pareiškimą išplatino ir dažnai minima vietos bendruomenė, kuri prieštarauja, kad rezervato teritorija būtų išplėsta. Pranešime ne tik nesiklausymu kaltinamas buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas, bet ir skelbiama apie akciją „Kinivarpa“, kurios metu, kaip teigiama pranešime, vietos gyventojai stebės galimai šio kenkėjo veikiamus medžius.

Gamtininkai ir visuomenininkai viešojoje erdvėje aktyviai dalyvauja diskusijose dėl Punios šilo jau esamo rezervato išsaugojimo ir galimybių jį praplėsti. Dalijamasi nuotraukomis ir vaizdo medžiagomis, kuriose fiksuojami ne rezervato teritorijoje vykdyti ir dar vykdomi kirtimai. Gamtininkai nerimauja, kad taip stengiamasi kuo greičiau iškirsti vertingos medienos, kol nėra priimti sprendimai dėl kirtimų toje vietoje ribojimo.

Savo nuomonę reiškia ir vietos bendruomenė, kuri, kaip DELFI jau rašė, kategoriškai nesutinka, kad Punios šilo rezervatas būtų išplėstas. Gyventojų viešai išsakyti vieni pagrindinių argumentų – galimi ribojimai uogauti ir grybauti bei tikimybė, kad miške įsiveis miško kenkėjai, kurie, pasak gyventojų, sunaikins mišką. Miškuose, kuriuose leidžiami kirtimai, paprastai tokie procesai stabdomi sanitariniais kirtimais. 

Kaltina abejingumu 

Antradienį vietos bendruomenė žiniasklaidai išplatino dar vieną pranešimą, kuriame išdėstė nemažai priekaištų jau buvusiam aplinkos ministrui K. Navickui, kuris ir buvo vienas Punios šilo rezervato išplėtimo projekto iniciatorių, bei paskelbė apie akciją „Kinivarpa“, kurios metu, kaip teigiama pranešime, vietos gyventojai stebės galimai šio kenkėjo veikiamus medžius. 

Pranešime teigiama, kad bendruomenės nariai, matydami Punios šile ir ten esančiame 457 ha gamtinio rezervato plote vykstančius realius pokyčius, drįsta teigti, jog įteisinus rezervato reikalavimus, tai yra palikus šilą ramybėje, unikalus miško eglėms ir pušims po keliolikos metų galėsime atsisveikinti. Taip pranešime gyventojai tikina jaučią sąmoningą jų argumentų menkinimą, todėl, pabrėžiama pranešime, jie dar kartą stengiasi paaiškinti savo poziciją. 

„Teiginys, kad gamtiniame rezervate miškas apsisaugos nuo pavojingų medžių liemenų kenkėjų yra klaidinantis ir nusikalstamai pavojingas ne tik Punios šilui, bet ir gretimiems miškams. Gamtiniame rezervate atsiranda labai palankios sąlygos ne tik retųjų rūšių, bet pirmiausiai pavojingų kenkėjų ir invazinių augalų aktyviai plėtrai. Kaip rodo Belovežo girios Lenkijoje patirtis, miško rezervate uždraudus sanitarinius kirtimus vos per dešimt metų garsiojoje girioje neliko nė vienos kenkėjų nepažeistos eglės, kenkėjai jau pradeda pulti ir pušis. Nuo vienos eglės per sezoną kinivarpos užkrečia 20-30 medžių, kenkėjai skrenda iki 3 kilometrų atstumu“, – tikinama pranešime.

Tęsiama, kad praeitų metų rudenį Punios šilo rezervate apsilankiusiems buvusiam aplinkos ministrui ir Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos direktoriaus pavaduotojai Rūtai Baškytei gyventojai išreiškė susirūpinimą dėl galimų kenkėjų židinių rezervato teritorijoje. Apie kenkėjų židinius, kaip teigiama pranešime, gyventojai informavo ir Nemuno kilpų regioninį parką. 

„Tačiau jokių priemonių nesiimta. <...> Tik iškvietus Aplinkos ministerijos Sanitarinės miškų priežiūros specialistus 2018 10 24 daugybiniai kinivarpų židiniai nustatyti. Kol buvo gautas aplinkosaugininkų derinimas, kenkėjai peržiemojo miško paklotėje. <...> Per pastaruosius du metus, esant sausringoms vasaroms, kinivarpų pažeistų eglių ir pušų židinių kiekis Punios šile didėjo grėsminga geometrine progresija. Ir dalinai „palikus ramybėje“ spygliuočių medžių nykimas šile auga katastrofiškai. Miškininkai mato kinivarpų šile užpultas egles ir pušis. Tačiau, bijodami visuomenės reakcijos ir aplinkosaugininkams vilkinant leidimų išdavimą, būtinąsias privalomas sanitarinės apsaugos priemones vykdo vangiai. Mat, filmuojant šile nupjautų rąstų rietuves niekas nepaaiškina, kad visų tų rąstų kamienai pažeisti kinivarpų, todėl visuomenė teisėtai labai piktinasi kirtimais valstybės saugomoje teritorijoje“, – rašoma pranešime. 

Bendruomenė toliau tęsia, kad neva K. Navicko ir gamtininkų deklaruojamas teiginys, kad Punios šilo gamtiniame rezervate po 50 metų susiformuos graži sengirė, yra, cituojant pranešimą, „visuomenę jau sukiršinęs mitas“. 

„Trijuose seniausiuose Punios šilo rezervato kvartaluose, Dubravos rezervatinėje apyrubėje rasite vos kelias vietas, kurias galėtume vadinti gražia sengire. Rezervatuose žūvančių spygliuočių medžių vietoje išauga menkaverčiai lapuočiai. Labiausiai plinta nepraeinami menkaverčių lapuočių krūmynai, auga lazdynai, aukštos žolės. Neapgaudinėkime žmonių – niekas po 15-20 metų į tokius miškus nebeįeis nei uogauti, nei grybauti, nei norės lankyti. Kaip rodo situacija Belovežo girios rezervate net ir specialiuose apžvalgos takeliuose ten teko iškabinti ženklais, nes vaikščioti labai pavojinga dėl nuolatinių paliktų žūti medžių išvartų“, – mano vietos gyventojai.

Vietos bendruomenė taip pat mano, kad valstybės ir visuomenės interesas yra ne gamtinio rezervato išplėtimas, o kompleksinis visų unikalaus Punios šilo vertybių darnaus išsaugojimo ir platesnio atvirumo žmonėms priemonių projektas: „Unikalaus Punios šilo gelbėjimui ir jo vertybių išsaugojimui reikalingos skubios papildomos priemonės. Moksliniams eksperimentams pakanka esamo 457 ha gamtinio rezervato ir 460 ha kertinių buveinių, užimančių trečdalį Punios šilo ploto.“ 

Tiesa, vietos gyventojai pranešime pateikė ir savo rekomendacijas, kaip jie mato Punios šilo ateitį. 

„Siūlome, kad Punios šile būtų taikomos šios papildomas miško vertybių apsaugos ir atvirumo žmonėms priemonės: leisti sveikiems medžiams šilo draustiniuose natūraliai sulaukti „gilios senatvės“, paliekant puvimui virtuolių tiek, kiek tai reikalinga retų rūšių patikimai egzistencijai palaikyti; draustinio teritorijoje vykdyti tik griežtai gamtosaugininkų prižiūrimus sanitarinius kirtimus, apsisaugant nuo pavojingų spygliuočių liemenų kenkėjų plėtros ir laiku pašalinti vėjovartų padarinius; šilas turi būti prieinamas visiems lankytojams ir tam sudarytos tinkamos sąlygos (išskyrus esamą 457 ha gamtinį rezervatą); pritariame rezervato projekte planuotai pietinio šilo pakraščio rekreacinei, pažintinei ir edukacinei zonai, kuri galėtų būti dar labiau išplėsta, sudarant galimybę lankyti senąjį ąžuolą, mineralinio vandens šaltinį, kitus patrauklius objektus, įrengti sveikatingumo ir sporto alėjas ir kt.; rengiant šilo vertybių išsaugojimo ir atvirumo bei pritaikymo visuomenės pažinimui ir rekreacijai projektą, būtina bendradarbiauti su Alytaus rajono savivaldybe, derinti projektą su savivaldybės planais dėl susiekimo per Nemuną tarp Punios šilo ir Punios piliakalnio; užtikrinti tinkamą Punios šilo išsaugojimo projekto priemonių viešumą vietos bendruomenėms ir visiems gamtą mylintiems žmonėms“, – vardija vietos gyventojai savo pranešime žiniasklaidai. 

Tiesa, pranešime nurodyti pateiktų teiginių šaltiniai ar mokslininkų komentarai.

Stebės kenkėjų veikiamus medžius 

Baigdama pranešimą, vietos bendruomenė informuoja, kad pradeda vykdyti akciją „Kinivarpa“, kurios metu, kaip rašoma pranešime, bus pažymėti ir nufotografuoti 103 kinivarpų nugraužtų pilkų eglių ir pušų kamienai bei naujai kinivarpų užpultų medžių židiniai. 

„Tiek garbių žmonių pasirašė 2019 07 30 Peticiją Respublikos Prezidentui. Viešai paskelbsime nuotraukas, pateiksime kenkėjų židinių koordinates, kad visi, kam iš tiesų rūpi šilas, galėtų surasti ir pamatyti kaip sparčiai miršta aplinkosaugininkų „saugomas“ miškas. Įvykdžius Punios šile išplitusių kinivarpų židinių atžymėjimo akciją, lauksime, gal pagaliau atvažiuos ir peticiją pasirašę Seimo nariai, o gal ir kiti labai garbingi, kilnių tikslų turintys, tačiau gražiais mitais suklaidinti žmonės. Lauksime kaip reaguos Aplinkos ministerijos Miškų sanitarinės priežiūros tarnyba. Lauksime aplinkos ministerijos apsisprendimo dėl skubių Punios šilo gelbėjimo ir pagrįstos ilgalaikių jo vertybių apsaugos priemonių programos“, – teigiama pranešime. 

Mokslininkas: nė vieno miško kenkėjai dar nesunaikino 

DELFI primena, kad LAMMC Miškų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Virgilijus Mikšys jau aiškino, kad LR Saugomų teritorijų įstatyme nurodyta, jog gamtinių rezervatų steigimo pagrindinis tikslas – „užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą“.

„Rezervatuose pagrindinė vertybė yra natūrali gamtinių procesų eiga: viskas vyksta be tiesioginės žmogaus įtakos (kai kurių netiesioginių žmogaus veiklos poveikių ir rezervatuose išvengti neįmanoma). Rezervatų miškuose medžiai, jų grupės ar medynai žūsta dėl natūralių priežasčių (tarpusavio konkurencija, senatvė, ligos, kenkėjai ir pan.), kartu vyksta savaiminis jų žėlimas. Dėl to neretai kinta medžių rūšių sudėtis, medynų struktūra, o kartu kinta ir visa kita, kas gyvena miškuose – vienos rūšys išnyksta, atsiranda kitos“, – pasakojo mokslininkas pridurdamas, kad rezervatuose taip pat leidžiami leidžiami moksliniai tyrimai ir stebėjimai, skirti apsaugai nuo labai stipraus aplinkos veiksnių (priešgaisrinė apsauga) ar nenatūralių veiksnių (invazinių rūšių naikinimas). 

„Taip pat ir žmogaus veiklos pažeistos gamtos atkūrimas, galimybės leisti vietos gyventojams uogauti ir grybauti. Dėl kai kurių veiklos galimybių galėčiau diskutuoti (ir ugnis yra natūralių gamtinių procesų dalis, pažeistą gamtą dažnai geriausiai atkuria patys natūralūs procesai) ir manau, kad jomis rezervatuose tikrai nereikėtų pernelyg dažnai naudotis. Tuo labiau bandyti taikyti priemones atskirų rūšių ar jų grupių išsaugojimui – taip tik trikdome gamtinius procesus. O tokios tendencijos pas mus kartais pastebimos“, – paaiškino mokslininkas. 

Dr. V. Mikšys tęsė, kad medžių kenkėjai, ligos – irgi natūralių gamtinių procesų dalis. Kita vertus, pasak mokslininko, vietiniai kenkėjai ar ligos miškų iš esmės nesunaikino iki šiol, todėl tikėtina, kad nesunaikins ir ateityje. 

„Taip, jų įtaka rezervatuose gali būti reikšmingesnė nei kituose miškuose, kur taikomos apsaugos priemonės. Jei kažkur rezervate dėl jų žus kad ir gana dideli medynų plotai, miškas vis tiek savaime atsikurs. Be abejo, gal gerokai lėčiau, nei tuomet, kai taikome atkūrimo priemones. Bet atsikurs – juk esame miškų gamtinės zonos šalis, miškas čia auga visur, kur žmogus jam netrukdo/leidžia (žinoma, išskyrus vandenis ir pelkes). Ir net po tokių stiprių gamtinių veiksnių poveikio (o jie nėra labai dažni) jaudintis dėl lėtesnio rezervatų miškų atsikūrimo, pakitusios medžių rūšių sudėties ar miškų produktyvumo tikrai nereikėtų. Rezervatas tikrai nėra skirtas medienos auginimui“, – paaiškino pašnekovas. 

Mokslininkas akcentavo, kad ilgai egzistuojančiame (bent 50-100 metų) rezervate galima rasti visko: „Daug negyvos medienos – neabejotinai: visi žuvę medžiai lieka miške. Tikriausiai ir labai senų medžių ar medynų. Ir įvairiaamžių medynų. Ir žuvusio ir atsikuriančio miško plotelių ar plotų, jaunuolynų. Gal ir gaisrų pažeistų plotų.“

Daugiau apie Punios šilo rezervato kivirčą skaitykite ČIA.