Vytautas Sinica. Nebėra pareigos būti nei ministrais, nei kankiniais

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 

Kalba monsinjoro Alfonso Svarinsko įkurtame Mūšios Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke vykusioje Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventėje 2019 metų liepos 13 dieną

„Svarinsko partizanų parkas”, kaip jį paprastai įvardija turbūt daugelis čia susirenkančių, yra vieta, kur aiškiau ir stipriau nei kitur Lietuvoje susijungia krikščionybė ir lietuvybė. Įkurtas partizano kunigo šis parkas liudija už Lietuvos laisvę kovojusiųjų tvirtą tikėjimą ir kartu pačios Bažnyčios dalyvavimą kovoje už Lietuvos laisvę. Užtenka paskaityti partizanų dienoraščius, eiles ir kitokius liudijimus, kad įsitikintume, jog absoliuti dauguma kovojusių už Lietuvos laisvę neįsivaizdavo laisvos Lietuvos niekaip kitaip kaip tik krikščioniškos. 

Šia prasme simboliška, kad šiandien pašventinti trys nauji koplytstulpiai yra skirti pernykščio popiežiaus vizito, 1949 metų nepriklausomybės deklaracijos signatarų ir arkivyskupo kankinio Mečislovo Reinio garbei. Praėjusiais metais Lietuvą aplankius popiežiui buvo reta proga pamatyti ir įsitikinti, nelyg apaštalui Tomui pačiupinėti, kokia katalikiška visgi tebesame šalis. Tačiau neatsitiktinai du daugiausiai skambėję popiežiaus vizito akcentai buvo jo paraginimas atsigręžti į savo šaknis ir apsilankymas komunizmo siaubą atskleidžiančiose KGB kalėjimo kamerose. Abu – su labai stipriu tautos laisvės siekio prieskoniu. 

1949 metų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija, žinant jos signatarų pažiūras ir vertybes, nereikalauja platesnių komentarų. „Dievui ir Tėvynei“ – skelbė partizanų šūkis. Ir pagaliau arkivyskupas Mečislovas Reinys – apjungiantis abu šiuos idealus, vyskupas ir ministras, už Dievą ir Tėvynę atsidūręs lageriuose. Jeigu paminklai ar mūsų atveju koplytstulpiai yra statomi tam, kad ateities kartoms primintų praeities aukas ir idealus, trys šiandien pašventintieji mums neabejotinai primena, kad Bažnyčiai brangi Lietuvos laisvė, o Lietuvai – stipri, nepavergta Bažnyčia. 

Šiandien viskas šiek tiek kitaip nei vyskupo Reinio laikais. Istorinė atmintis skandinama menkuose ginčuose, o krikščionybė varoma į privatumo užkampius. Kol mes čia statome koplytstulpius ir prisimename laisvės kovotojų aukas, Vilniuje dedamos pastangos ištrinti laisvės kovotojų – net ir pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio – atminimą. Kazys Škirpa pirmasis iškėlė Trispalvę ant Gedimino bokšto, o dabar jį patį bando iškeldinti iš Gedimino kalno papėdės. Šiandieninis Lietuvos „elitas“ laikosi nuostatos mūsų istorijoje gerbti tik partizanus ir daugiau nieko. Birželio sukilėliai, Lietuvių aktyvistų frontas, Nepriklausomybės kovų savanoriai ir visi kiti keliauja į antrą planą. 

Krikščionybės iškeldinimas subtilesnis. Net garsiausi katalikais prisistatantys intelektualai LRT eteryje sunkiai valdydami nepasitenkinimą stebisi naujojo Prezidento žegnojimuisi einant pro Aušros Vartus. Tai, kas yra savaime suprantama kiekvienam katalikui, pasirodo esąs „populistinis“ ir „rizikingas“ gestas, kai tik tas katalikas tampa politiku. Patys „katalikai intelektualai“ kuria savicenzūros sistemą, verčiančią katalikus palikti savo tikėjimą už namų durų. Programoje nenumatyta G. Nausėdos malda Švento Kazimiero koplyčioje tokiems katalikams apskritai turėjo atrodyti šventvagyste. Juk Dievo vieta, pagal juos, ne politikoje, o virtuvėje. 

Neseniai politologas Justinas Dementavičius (taip pat katalikas) pasakė dar gudriau: krikščioniška partija Lietuvoje nereikalinga, nes nėra tokio dalyko kaip krikščioniška politika, o jeigu norite būti geri katalikai, turite eiti į Bažnyčią, o ne stoti į partiją. Žinoma, tiesa, kad geras katalikas turi eiti į Bažnyčią. Tačiau demagogija slypi supriešinime: „o ne stoti į partiją“. Katalikui nebūtina stoti į partiją, kad būtų geras katalikas, tačiau katalikas privalo pagal išgales rūpintis ir prisidėti, kad jo valstybėje galiotų teisingi, bendrąjį gėrį kuriantys ir dorybes ugdantys įstatymai. Popiežius Pranciškus apie tai pasisakęs daugiau nei aiškiai: „Pasaulio nepakeis niekas kitas, tik žmonės, su Jėzumi atiduodantys save tam pasauliui, su Juo einantys į užribius ir brendantys į patį purvą. Eikite ir į politiką, kovokite už teisingumą ir žmonių orumą, ypač už pačius vargingiausius“.

Aiškiau nebūna. Bet katalikams iš visų pusių kartojama to nedaryti – nesikišti į politiką, o jeigu kišasi, tą daryti tikėjimą palikus kažkur kitur.

Pagaliau mintis, kad nėra tokio dalyko kaip krikščioniška politika, yra arba visiškas nesusipratimas arba atviras melas. Krikščionybė yra suformulavusi labai aiškius politikos principus. Ji nediktuoja įstatymų projektų, tačiau nurodo aiškias kryptis, kokia linkme turi arba kaip tik neturi būti valdoma valstybė. Moralės srityje ši kryptis itin konkreti ir aiški. Jos tikslas – ginti žmogaus prigimtį. Tačiau ji aiški ir kitose srityse – socialinio teisingumo, darbininkų teisių, valstybių suverenumo išsaugojimo ir eile kitų klausimų. Iškiliausiems lietuvių tautos dvasininkams – nuo Lietuvos ministrais buvusių Mykolo Krupavičiaus ir Mečislovo Reinio iki Alfonso Svarinsko – tai buvo savaime suprantama. Krikščioniška politika egzistuoja, taigi egzistuoja ir pareiga kažkam ją įgyvendinti. 

Vienoje knygoje rezistencijos tema KGB už antisovietinę veiklą kalinti vyskupai įvardyti paprastai – atlikę pareigą. Kiekvieno laikmečio kiti reikalavimai. Prieškario laisvos Lietuvos dvasininkams teko pareiga patiems būti politikais. Sovietmečio okupuotos Lietuvos dvasininkams teko pareiga būti kankiniais. Abu įvykdė savo pareigas. Šiandien dvasininkams nebereikia tapti nei ministrais, nei kankiniais. Bet reikia melo aplinkoje kalbėti tiesą. Tiesa dar nebuvo tokia miglota kaip dabar, absoliutaus reliatyvizmo viešpatijoje. 

Belieka išsirinkti, kas mūsų pavyzdys: žmonės, kaip arkivyskupas Reinys arba monsinjoras Svarinskas, nebijoję visur ir visada kalbėti tiesą, ar dėl politinio korektiškumo ir liberalaus „elito“ draugystės trypčiojantys karjeristiniai žmogeliukai – nesvarbu, dvasininkai ar pasauliečiai.