Vytautas Radžvilas. Prezidento rinkimų kronika: nesame bendražygiai (VI)

propatria.lt nuotrauka 

Kampanijos ir rinkimų programos keistenybės

Jau buvo pabrėžta, kad Vilniaus Forumui paremti A. Juozaitį trukdė ne koks nors išankstinis priešiškumas, o dalykiškas ir realistiškas su tuo susijusių problemų bei galimybių vertinimas. 

Buvo atidžiai stebima jo rinkimų kampanija tikintis, kaip buvo minėta, kad ji pakryps Lietuvai ir pačiam kandidatui palankesne linkme. Tai reiškia, kad susiklosčius palankesnėms aplinkybėms A. Juozaitis galėjo būti paremtas. Tai daugiausia priklausė nuo kandidato ir jo komandos tolesnių veiksmų. 

Deja, rusenusios viltys, kad po susitikimo su VF bus iš naujo apmąstyta ir pakoreguota rinkimų strategija, greitai tirpo. Jau rudens pradžioje A. Juozaitis paskelbė apie savo apsisprendimą kandidatuoti Prezidento rinkimuose. Biržų pilyje įvykęs prisistatymas ne tik atrodė skubotas ir per ankstyvas, bet ir turėjo gana ryškių pompastiškos reklaminės akcijos bruožų. 

Tapo aišku, kad kandidatas vis dėlto renkasi „Tautos prezidento“  – populistinį Gelbėtojo vaidmenį. Šį įspūdį tik sustiprino Raudondvaryje įvykusi pirmoji „Lietuva yra čia“ (LYČ) sambūrio sueiga, kurioje buvo pristatyti rinkiminės „keturių bokštų“ programos metmenys. Vertinant dalykiniu požiūriu, buvo nelengva juose įžvelgti tikro antisistemiškumo apraiškų.

Tačiau tikrą nuostabą ir dar  daugiau abejonių sukėlė visiškai išbaigta programa, kurioje atsirado keisti siūlymai Lietuvoje įsteigti antruosius parlamento rūmus, sukurti Tautos iždą ir įvesti vietinius pinigus. Rinkimų kampanijos kontekste šie siūlymai atrodė ypač keisti: visur vykdant tokias svarbias rinkimų kampanijas nėra įprasta, kad jų dalyviai į savo programas įtrauktų galbūt iš principo svarstytinas, bet rinkėjams negirdėtas ir juos pribloškiančias naujoves, kurios joms atrodo nesuprantamos, neįgyvendinamos ar net juokingos. 

Pamatinė politikos ir ypač rinkimų taisyklė gerai žinoma: negalima kelti ir siūlyti net ir puikiausių idėjų bei iniciatyvų, jeigu nėra paruoštos dirvos joms priimti, tai yra jeigu visuomenė nėra iš anksto supažindinta su tokiomis idėjomis bei iniciatyvomis ir nėra pasirengusi esminėms permainoms. Dėl mįslingų priežasčių rengiant A. Juozaičio rinkimų programą šiai taisyklei buvo šiurkščiai nusižengta. Buvo galima tik spėlioti, ar tai buvo padaryta sąmoningai ar netyčia, bet tai nieko nekeitė – ši klaida kainavo itin brangiai. Programa tapo pašaipios, bet, deja, iš esmės pagrįstos kritikos taikiniu. 

Maža to, tai nebuvo tik A. Juozaičio ir jį rėmusio LYČ sambūrio problema, kaip galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Šios kritikos šešėlis krito ant visų šalies tautinių jėgų, nes programa davė dingstį ir tam tikrą dalykinį pagrindą sisteminei žiniasklaidai su pasimėgavimų eksploatuoti jos pamėgtą „tamsių tautininkų“ intelektualinio neįgalumo ir politinio nebrandumo temą. Trumpai tariant, dėl tokių klaidų ir populizmo apraiškų kandidato programa tikrai negerino tautiškai orientuotų šalies piliečių ir jiems atstovaujančių politikų įvaizdžio plačiųjų visuomenės sluoksnių akyse.

Vietoje parašo – siūlymas „sudaryti darbo grupę“

Tačiau A. Juozaičio ir jo rėmėjų sistemiškumas ar nesistemiškumas buvo ne tik programinių nuostatų ir įvaizdžio, bet dar labiau praktinės politikos klausimas. VF ir būsimojo kandidato susitikimo metu aptariant galimo sąlyčio taškus hipotetiškai kalbėta ir apie tai, kad vienu iš opozicinių tikro, o ne imituojamo, antisistemiškumo įrodymų turėtų tapti bendros politinės protesto prieš šalyje sukerojusias negeroves akcijos. Šiai minčiai pokalbio metu lyg ir buvo pritarta. 

Praėjusių metų rudenį įvyko visuomeninių organizacijų surengtas mitingas, kuriame protestuotą prieš LRT įtvirtintą cenzūrą bei nacionalinio transliuotojo vykdomą lietuvių tautos ir  valstybės ideologinį-propagandinį griovimą. Mitingo rezoliucijai pritarė ir ją pasirašė Tautos forumas ir kitos visuomeninės organizacijos. Tačiau LYČ sambūrio parašo nėra. Šiuo klausimu prieš mitingą buvo kreiptasi į A. Juozaičio rinkimų štabo vadovą G. Songailą ir pasiūlyta pasirašyti minėtą rezoliuciją. Tačiau buvo atsisakyta tai padaryti: G. Songaila, užuot pritaręs rezoliucijai,  pasiūlė sudaryti... darbo grupę LRT problemoms nagrinėti. Maža pasakyti, kad šitoks atsakymas labai nustebino ir nuvylė. Toks ryškus atotrūkis tarp griežtos antisisteminės retorikos ir akivaizdaus neryžtingumo bei praktinio neveiklumo atrodė itin paradoksalus ir vertė dar labiau susimąstyti, ar A. Juozaitis yra iš tiesų nesisteminis kandidatas ir kokie yra tikrieji jo vykdomos rinkimų kampanijos tikslai. 

O klausimo esmė, keliant jį bendrame Lietuvos politinio gyvenimo kontekste, buvo paprasta ir aiški: ar (ir kaip), o tiksliau – kokiu būdu ir per kokį stebuklą įmanoma imituojamos demokratijos sąlygomis išrinkti iš tiesų antisisteminį ir esmines permainas turėsiantį įgyvendinti prezidentą, jeigu konformistiškai iš anksto bijomasi ir vengiama „užgauti“ nomenklatūrinį-oligarchinį režimą aptarnaujančią LRT vadovybę? Todėl šiuo mitingu galėjęs ir turėjęs užsimegzti tarpusavio pasitikėjimą stiprinantis praktinis VF ir LYČ sambūrio bendradarbiavimas žlugo net neprasidėjęs. Natūralu, kad po šios nesėkmės dar labiau sumažėjo pasitikėjimas A. Juozaičio antisistemiškumu,  o kartu menko galimybės paremti jo kandidatūrą rinkimuose.

LYČ – lėtai veikianti skaldymo(si) bomba: M. Puidoko iškilimas

LYČ sambūrio dvilypumas (šešėlinė tautininkų ir tuo pat metu asmeninė kandidato partija) turėjo paversti jį ne tik lėtai veikiančia tautinių jėgų skaldymo bomba.  Pačioje sambūrio struktūroje iš pat pradžių buvo užprogramuotas ir vidinio jo paties skaldymosi principas. 

Buvo tik laiko klausimas, kada toje struktūroje „įmontuotas“ sprogdiklis pradės veikti ir retinti A. Juozaičio štabo narių bei rėmėjų gretas. Sprogstamuoju mišiniu turėjo tapti ir netrukus tapo neišvengiama trintis ir konfliktai tarp rinkimų kampaniją savo naudai siekusių monopolizuoti  tautininkų ir kitų kandidato štabo narių bei LYČ sambūrio aktyvistų. Kaip jau minėta, kaip tik nenoras būti įtrauktiems į tokių iš anksto prognozuotų konfliktų sūkurį lėmė, kad VF atstovai buvo priversti atsisakyti siūlymų tapti A. Juozaičio rinkimų komandos nariais. 

Prognozės pildėsi: greitai pradėjo ateiti žinios apie dirbti kandidato štabe nebegalinčius ir atsisakančius pavienius asmenis. Tačiau iš pat pradžių užprogramuotos savigriovos mastas nenumaldomai augo, o jos padariniai darėsi vis sunkesni. Tai tapo galutinai akivaizdu iš rinkimų kampanijos pasitraukus veikliai kandidato rėmėjų grupei, buvusiai viena tvirčiausių jo atramų Kauno mieste. A. Juozaičiui atsisakius šių pagalbininkų  paramos ir paslaugų, rezultatas buvo toks, koks ir turėjo būti. Grupės atsakas į patirtą akibrokštą buvo jos iniciatyva iškeltas ir į Prezidento  rinkimų areną įžengęs M. Puidokas bei jos pastangomis surinktas įspūdingas skaičius jį parėmusių piliečių parašų. 

Naujo kandidato pasirodymas sukėlė A. Juozaičio šalininkų stovykloje tikrą audrą. Daug jo rėmėjų reagavo visiškai „megztosioms beretėms“ būdingu stiliumi. Pasipiktinimas liejosi per kraštus, įgydamas ankstesnėje teksto dalyje jau minėtos kolektyvinės isterijos bruožų. Kaip ir buvo galima laukti, M. Puidokas buvo vadinamas „išsišokėliu“ ir „tautinio fronto skaldytoju“. Iš jo, kaip tariamai prasto (sąmoningai vartoju švelniausią jam taikytą apibūdinimą), kandidato buvo reikalaujama „susiprasti pačiam“ ir pasitraukti iš rinkimų A. Juozaičio naudai. Tokia spaudimo kampanija atrodė itin atgrasiai, nes atskleidė ne tik puolėjų moralinį menkumą. 

Kaltinimai M. Puidokui tautinių jėgų skaldymu ypač aiškiai parodė ir dalies patriotinės visuomenės neįtikėtiną politinio neraštingumo mastą. Kritikai net nesuprato, kad tikroji ir pagrindinė šio kandidato atsiradimo priežastis buvo struktūrinė – iš principo ydinga A. Juozaičio pasirinkta organizacinė rinkimų platforma. Kadangi LYČ buvo palenktas siauram tautininkų partijos interesui, pati jo sandara lėmė, kad sambūrio veikloje telkimo ir įtraukimo pradą užgožė skaldymo ir išstūmimo impulsas. Todėl šis sambūris buvo tiesiog pasmerktas veikti ne tik kaip tautines jėgas skaldantis darinys, bet ir pats tapti nuolatos besiskaldančia, tai yra save griaunančia organizacija. Tai reiškia, kad Kauno rėmėjų grupės atstūmimas buvo dėsningas ir logiškas LYČ sambūrį ardančio savigriovos impulso veikimo rezultatas. 

Todėl buvo be galo naivu ir net nedora priekaištauti šiems A. Juozaičio atstumtiems žmonėms, kad jie parėmė M. Puidoką ir iškėlė jo kandidatūrą. Patyrę tokį akibrokštą, jie neturėjo jokios moralinės ir politinės pareigos toliau remti į neapgalvotais veiksmais LYČ sambūrį skaldžiusį ir juos atstūmusį kandidatą. Būtų buvę net keista, jeigu jie būtų nieko nedarę ir neieškoję pakaitalo.

Tai reiškia viena: žvelgiant į tai, kas įvyko, ne tik per siaurą asmeniškumų ir ambicijų prizmę, nekyla abejonių, kad ne kas kitas, o būtent pats A. Juozaitis iš tikrųjų sukūrė M. Puidoko fenomeną. Tai jis padarė įsteigdamas LYČ – pasmerktą skaldyti(s) ir fragmentuotis rinkiminį sambūrį. Hibridinė ir todėl skaldanti LYČ prigimtis lėmė, kad alternatyvus A. Juozaičiui kandidatas paprasčiausiai negalėjo neiškilti – jeigu ne M. Puidokas, juo būtų tapęs kitas asmuo. 

Be abejo, nuo pavojaus skaldytis iš vidaus negali visiškai apsaugoti ir telkimo principu kuriama, taigi įtraukianti, organizacinė struktūra. Tačiau jeigu A. Juozaitis būtų kūręs tokį, o ne kvazipartinį rinkiminį darinį, tikimybė, kad jis šitaip fragmentuosis, būtų labai sumažėjusi. Toks darinys galėjo būti skaldomas iš išorės ir patirti mėginimus skaldyti jį iš vidaus. Tačiau jeigu jis struktūriškai būtų buvęs vientisas ir telkiantis, taigi nebūtų savyje turėjęs skaldymo(si) prado, jis nebūtų tapęs tautinių jėgų skaldytoju ir būtų buvęs kur kas atsparesnis bet kokiems mėginimams jį sugriauti iš vidaus. 

Taigi politologinis žvilgsnis į M. Puidoko fenomeno priežastis atskleidžia, koks iš tikrųjų sudėtingas vadinamasis tautinių jėgų skaldymo(si) klausimas. Žvelgiant ne paviršutiniškai, o iš esmės, vadinti šį politiką skaldytoju nebuvo pagrindo. Tikroji skaldymosi priežastis buvo A. Juozaičio pasirinkta nevykusi dalyvavimo rinkimuose strategija ir ją įkūniję konkretūs veiksmai, pirmiausia – hibridinio (partinio-asmeninio) LYČ sambūrio įsteigimas. 

Tai turėtų paaiškinti, kodėl VF, su apgailestavimu ir kartėliu stebėjęs vykstantį nespėjusio atsistoti ant kojų LYČ skaldymąsi, laikė dalies A. Juozaičio rėmėjų įsiūbuotą M. Puidoko ujimo bei žeminimo kampaniją dar vienu žalingu tautinių jėgų diskreditavimo veiksmu. Toji kampanija atrodė ypač nepateisinama ir pasibjaurėtina turint omenyje, kad į A. Juozaičio skaldytojišką veiksmą (atstūmimą) tik reagavusių jo ankstesnių rėmėjų iškeltam kandidatu Prezidento rinkimuose M. Puidokui buvo klijuojama „skaldytojo“ etiketė, o iš tikrųjų pradėjęs naują sumaišties ir fragmentacijos patriotinėje stovykloje tarpsnį „Tautos prezidentas“ buvo vaizduojamas kaip naujo kandidato tariamo „išsišokimo“ ir „skaldytojiškos veiklos“ niekuo dėta auka. Šitoks vienpusiškas kaltės suvertimas M. Puidokui, apverčiant tikrąjį įvykių vaizdą aukštyn kojomis, buvo vienas absurdiškiausių visos prezidentinės rinkimų kampanijos epizodų.

Bus daugiau