Vytautas Radžvilas. Prezidento rinkimų kronika: nesame bendražygiai (VII)

propatria.lt nuotr. Vertelgiškas pasiūlymas Spaudimas paremti A. Juozaitį ypač sustiprėjo įsteigus Europos Parlamento rinkimuose tu...

propatria.lt nuotr.
Vertelgiškas pasiūlymas

Spaudimas paremti A. Juozaitį ypač sustiprėjo įsteigus Europos Parlamento rinkimuose turėjusį dalyvauti visuomeninį komitetą „Susigrąžinkime valstybę!“ Kadangi LYČ sambūris taip pat galėjo sukurti panašų konkuruojantį komitetą, pastarasis galėjo būti nesunkiai paverstas ne tik spaudimo, bet ir atviro šantažo įrankiu. Šia galimybe buvo be skrupulų pasinaudota primygtinai reikalaujant pasirašyti TF ir LYČ sambūrio susitarimą dėl abipusio rėmimo. 

Negana to, čia laukė dar viena staigmena: VF atstovams G. Songaila pateikė net dviejų susitarimų projektus. Pirmuoju TF būtų įsipareigojęs paremti A. Juozaitį, o LYČ sambūris – komitetą „Susigrąžinkime valstybę!“ Apskritai tai buvo įprastas tokiais atvejais ir iš principo svarstytinas siūlymas. Tačiau antrojo susitarimo turinys buvo pribloškiantis. Juo abi šalys turėjo iš anksto pasidalinti... būsimas patarėjų ir padėjėjų vietas LR Prezidentūroje ir Europos Parlamente! Nesamas ir menkai tikėtinas turėti vietas. 

Tai priminė žinomą posakį apie dar nesumedžioto ir lakstančio girioje briedžio dalybas. Viena vertus, šitoks pasiūlymas atrodo komiškas. Antra vertus, jis tikrai nekėlė juoko dėl atvirai merkantilinio, o kalbant paprasčiau – neslepiamai vertelgiško pobūdžio. Kontrastas tarp A. Juozaičio viešai deklaruojamo tikslo gelbėti Lietuvą ir įtakingų LYČ sambūrio veikėjų-tautininkų siekio apsirūpinti keliomis tik fantazijose egzistuojančiomis vietomis „prie valdžios“ buvo toks milžiniškas, kad paskutiniai tikėjimo kandidato rinkiminės kampanijos naudingumu ir prasmingumu likučiai subyrėjo į šipulius. 

Moraliniu požiūriu tokios išankstinės postų dalybos atrodė nepriimtinos iš principo vien todėl, kad sunkiai dirbantys Europos Parlamento rinkimų kampanijoje TF ir rinkiminio komiteto nariai niekada nesvarstė ir nekėlė panašių klausimų. Įsisukus į didžiulį rinkiminių rūpesčių sūkurį tuščiai švaistyti laiką ir jėgas deryboms dėl įsivaizduojamo rinkiminio „grobio“ dalybų, kaip kad buvo siūloma, apskritai atrodė būsiant beprasmiška ir neleistina prabanga. Tačiau tokio susitarimo net svarstyti neleido ne vien jo keliamas moralinis pasidygėjimas, nors jis šiuo atveju buvo svarbiausias. Kilo ir kitų klausimų, pavyzdžiui, kodėl toks keistas susitarimas apskritai buvo pasiūlytas ir primygtinai peršamas pasirašyti. 

Nesunku įsivaizduoti, kaip būtų buvusios diskredituotos visos susitariančios šalys – LYČ, TF ir mūsų rinkiminis komitetas, – jeigu šitoks iš esmės ciniško susitarimo turinys ir ypač jo komiškos detalės būtų buvusios „nutekintos“ sisteminei žiniasklaidai. Tautinės politinės jėgos būtų vėl tapusios patyčių taikiniu. Ir taip ne pačiam geriausiam jų įvaizdžiui visuomenės akyse tyčia arba netyčia – šis klausimas tegul lieka atviras – būtų buvęs suduotas dar vienas skaudus smūgis.

Parėmimo istorijos atomazga: apie tikrus ir pramanytus pažadus

Nepriėmus moraliniu požiūriu keisto, o politiniu – itin pavojingo siūlymo pasirašyti peršamus susitarimus, galėjusius sukompromituoti visą tautinį judėjimą, sparčiai artėjo A. Juozaičio parėmimo istorijos kulminacija ir atomazga. Jos įžanga buvo A. Juozaičio mėginimas (apie jį sužinojome kur kas vėliau) įkalbėti M. Puidoką pasitraukti iš Prezidento rinkimų mainais į pirmą vietą LYČ sąraše kituose – Europos Parlamento rinkimuose. Šio toliau tautinę stovyklą turėjusio skaldyti ir kiršinti pasiūlymo M. Puidokas nepriėmė. Jis taip pat nekėlė savo įsteigto sambūrio sąrašo Europos Parlamento rinkimuose, nors iš principo tai galėjo padaryti. Tai dar aiškiau rodo, kokie nepagrįsti ir nesąžiningi buvo A. Juozaičio šalininkų šiam kandidatui metami kaltinimai ir pastangos lipdyti tariamo skaldytojo etiketę. 

M. Puidoko atsisakymas dalyvauti EP rinkimuose LYČ sąraše neabejotinai prisidėjo prie to, kad kovo 12 d. vykusiame sambūrio vadovybės ir aktyvo posėdyje buvo nutarta atsisakyti šio sumanymo. Kiek man yra žinoma, jam nepritarė ir kai kurie jame dalyvavę tautininkai, nepritarę patriotinės stovyklos skaldymui. Jiems esu nuoširdžiai dėkingas. 

Po posėdžio, vėlyvą tos dienos vakarą, sulaukiau A. Juozaičio telefoninio skambučio. Įvyko mudviejų pokalbis, dėl kurio tautinėje stovykloje užvirė ir iki šiol dar nėra užgesusios asmeninės ir politinės aistros. A. Juozaitis pranešė apie LYČ posėdyje priimtą sprendimą nedalyvauti EP rinkimuose ir juose remti mūsų sąrašą. Pridūrė, kad tikisi, jog TF parems jog kandidatūrą Prezidento rinkimuose. Padėkojęs už gerą žinią (tą akimirką ji iš tiesų atrodė daug žadanti) pasakiau, kad viliuosi, jog tai galimai taps svarbiu ir perspektyviu žingsniu tautinių jėgų vienybės link. Į A. Juozaičio prašymą atsakiau, kad jo kandidatūra gali būti paremta. 

Noriu pabrėžti: toks atsakymas nereiškė, kad jį duodant išnyko klausimai dėl A. Juozaičio keliamų tikslų, pasirinktos rinkimų strategijos, kurie buvo aptarti ankstesnėse šio straipsnio dalyse. Šios abejonės niekur nedingo. Tačiau tai nebūtų sutrukdę paremti kandidatą vadovaujantis dažnai ir plačiai taikomu mažesnės blogybės principu. Kad ir kaip neįtikinamai skambėjo A. Juozaičio kalbos, kad jis esąs „tikrai vienintelis“ nesisteminis kandidatas, vis dėlto jo dalyvavimas Sąjūdyje, vėlesnė kūrybinė veikla liudijo jį turint tautos ir valstybės jauseną. Net ir nepuoselėjant lūkesčių, kad jam tapus prezidentu, šalyje prasidės esminės reformos, buvo galima pagrįstai tikėtis, jog tapęs šalies vadovu, jis nesielgs tik kaip besąlygiškai klusnus globalistinių jėgų statytinis, aklai vykdantis tokias jų direktyvas kaip uoliai vykdyti Migracijos pakto reikalavimus arba ratifikuoti Stambulo konvenciją. 

Dėl šios priežasties paremti A. Juozaitį atrodė esant politiškai įmanoma. Taigi pažadas tai padaryti buvo apgalvotas ir būtų buvęs sąžiningai vykdomas, žinoma, prieš tai gavus forumo ir komiteto pritarimą, nes tokio lygmens sprendimai jokiu būdu negali būti priimami vienasmeniškai. Tai buvo aiškiai pasakyta pokalbio metu.

Kiek man yra žinoma, A. Juozaičiui pranešus apie pasiektą principinį susitarimą pokalbio rezultatų laukusiems jo bendražygiams, daugelis jų nuoširdžiai apsidžiaugė. Deja, jie turbūt net neįtarė, kad netrukus teks smarkiai nusivilti – nežinojo, jog galiausiai pasijus apgauti.

Pranešdamas, kad susitarta dėl abipusio parėmimo, A. Juozaitis jiems pasakė tik dalį tiesos – tik susitarimo esmę. Tačiau nutylėjo, taigi nuslėpė ne mažiau svarbią antrąją jo dalį. Pokalbio metu jis pasakė, kad rytojaus dieną įvyks spaudos konferenciją, kurioje praneš, jog LYČ sambūris nedalyvaus EP rinkimuose, parems mūsų komitetą, o pats bus paremtas Prezidento rinkimuose. Prašė patarti, kaip tiksliai pranešti abi šias žinias. 

Kalbantis šiuo reikalu išsakė pageidavimą, kad kitą dieną būtų paskelbtas VF pareiškimas, kad jis bus remiamas. Jam paaiškinau, kad tokio pareiškimo nėra įmanoma paskelbti vien todėl, kad jis turi būti parengtas ir priimtas forumo organizacinės grupės posėdyje. Nors grupėje nuomonės šiuo klausimu skyrėsi ir diskusijos tęsėsi, neoficialiai kalbėti apie galimą paramą A. Juozaičiui telefoninio pokalbio metu galėjau, oficialiai pažadėti jį viešai paremti neturėdamas tam įgaliojimų ir teisės – jokiu būdu ne. Joks VF organizacinės grupės narys neturi teisės ir įgaliojimų vienasmeniškai priimti ir juo labiau oficialiai skelbti jokių politinių sprendimų forumo vardu net žinodamas, kad jie teisingi, ir būdamas tikras, jog jiems bus pritarta. 

Šios taisyklės nenukrypstamai laikomasi, su bet kuriuo ją pažeidusiu forumo dalyviu būtų atsisveikinta nepaisant nuveiktų darbų ir turimų nuopelnų organizacijai. Todėl A. Juozaičiui buvo aiškiai pasakyta, kad oficialiai ir viešai jo paremti kitą dieną nepavyks, nes reikės šiek tiek laiko paruošti pareiškimo tekstui ir sukviesti VF organizacinės grupės posėdžiui, kuriame jis turės būti apsvarstytas ir, tikėtinos sėkmės atveju, patvirtintas. 

Išgirdęs šiuos paaiškinimus jis pageidavo, kad kitą dieną paskelbčiau jo kandidatūrą remiantį asmeninį pareiškimą. Jam atsakiau, kad tokio pareiškimo paskelbti neįmanoma. Pirma, dėl gerai žinomų priežasčių jis vis tiek būtų suvoktas ir vertinamas kaip oficiali VF pozicija. Antra, vienasmeniškai paskelbti tokio pobūdžio ir tokį svarbų pareiškimą nepasitarus su organizacinės grupės bičiuliais ir jų net neinformavus būtų buvę ne tik nekorektiška – toks poelgis pagrįstai galėjo būti suvoktas ne tik kaip didžiulis akibrokštas, bet ir tik ką minėto VF besąlygiškai galiojančio kolegialumo principo šiurkštus pažeidimas, vertas pašalinimo iš forumo gretų. 

Atrodė, kad A. Juozaitis įsiklausė į šiuos argumentus ir su jais sutiko. Todėl galiausiai buvo aiškiai ir tvirtai susitarta, kokie bus mudviejų pareiškimų svarbiausi akcentai. A. Juozaitis spaudos konferencijoje turėjo pranešti apie įvykusį telefoninį pokalbį ir apie tai, kad siekiant vienyti ir konsoliduoti tautines jėgas, LYČ sambūris nedalyvaus EP rinkimuose ir parems juose dalyvaujantį mūsų komitetą. Taip pat informuoti, kad savo ruožtu tikisi TF paramos Prezidento rinkimuose, dėl kurios iš principo susitarta mūsų pokalbio metu. Aš įsipareigojau paskelbti asmeninį pareiškimą, kurio pagrindinė mintis turėjo būti tokia: LYČ sambūrio atsisakymas dalyvauti rinkimuose vertintinas kaip teigiamas žingsnis, atveriantis naujas galimybes konstruktyviai bendradarbiauti tautinėms jėgoms ir sukuriantis prielaidas paremti A. Juozaičio kandidatūrą. Tai buvo dalykiškas ir tikslus – geriausias ir vienintelis įmanomas esamomis aplinkybėmis susitarimas. Abiem pareiškimais visuomenei turėjo būti pasiųsti aiški ir nedviprasmiška žinia – dėl abipusio parėmimo susitarta, tautinių jėgų konsolidacijai trukdančios kliūtys sėkmingai šalinamos, kandidatas bus paremtas. 

Kartu tai buvo daugiausia, ką buvo įmanoma pasakyti tą dieną, nes oficialiai paskelbti, kad A. Juozaitis jau yra remiamas, buvo neįmanoma. Be to, prieš paskelbiant oficialų pareiškimą dėl rėmimo teko atsižvelgti ir į tai, kad daliai mūsų rinkiminį komitetą remiančių piliečių A. Juozaičio kandidatūra dėl jo „brazauskinės“ praeities ir abejotinų ryšių su Rusija bei daugiaprasmiškų pasisakymų dėl istorinių ir politinių praeities ir būsimų santykių su ja buvo nepriimtina.

Tolesnių veiksmų planas buvo aiškus. Reikėjo susitikti su A. Juozaičiu bei jo štabu ir susitarti dėl neatidėliotinų bendrų darbų, skubiai paskelbti vieną kitą straipsnį, paaiškinantį abipusio parėmimo naudą ir prasmę, galiausiai – paskelbti oficialų pareiškimą dėl paramos šiam kandidatui. Šiems paruošiamiesiems darbams atlikti būtų prireikę vos keleto dienų, daugių daugiausia – savaitės. Tą patį vakarą parašiau savojo pareiškimo projektą manydamas, kad peržiūrėjus A. Juozaičio spaudos konferencijos įrašą, jame galbūt prireiks pakeisti vieną kitą žodį ar sakinį, išryškinančius arba papildančius jo pasisakymo spaudos konferencijoje svarbiausius akcentus.

Tačiau kitą dieną peržiūrėjus A. Juozaičio spaudos konferencijos įrašą tokia reikalinga ir tarsi pradėjusi atrodyti vargais negalais pasiekiama tautinių jėgų vienybė virto beviltiškai nutolusiu miražu. Jos metu buvo pasakyta ne tik tai, dėl ko buvo sutarta, bet ir tai, ką išgirdus iš karto buvo net sunku patikėti: esą tą pačią dieną aš turįs paskelbti jo kandidatūrą rinkimuose paremiantį pareiškimą. Politikoje yra griežta taisyklė: jeigu susitarta ką nors pasakyti, tai ir reikia pasakyti – nė žodžio daugiau ar mažiau. Tačiau šiuo atveju neišeina net kalbėti, kad A. Juozaitis nusižengė šiai taisyklei ir neapdairiai suklydo. Labiau iškreipti mūsų susitarimo esmę buvo paprasčiausiai neįmanoma. 

Kaip turintis tam tikrą panašaus pobūdžio sąjūdinę patirtį, iš karto supratau, kas įvyko. Šitaip pasielgti galėjo tik visiškai nevaldantis savo minčių bei kalbos ir nesugebantis atsakyti už savo žodžius asmuo. Arba – tai pagaliau turi būti pasakyta – sąmoningai visuomenę klaidinantis provokatorius. Kad ir kaip nemalonu, tenka pasitelkti tokį apibūdinimą be jokių dvejonių ir išlygų. O kaip kitaip vadinti viešą pasisakymą, kuriuo pranešama, kad padarysiu tai, dėl ko nebuvo sutarta, maža to – puikiai žinant, kad to apskritai tą dieną negalėjau padaryti dėl priežasčių, kurios buvo išsamiai paaiškintos pokalbio metu? Šį pirmą – tikslingos provokacijos – įspūdį, kilusį žiūrint vaizdo įrašą, vėliau tik sustiprino tokie vėlesni buvusio bendražygio veiksmai, kaip nuolatinis per spaudos konferenciją paskelbtos klaidinančios žinios, neva esu jį apgavęs, tiražavimas per visą likusį laikotarpį iki EP rinkimų, nuosekliai pasibaigęs kito (LCP) sąrašo parėmimu pačiose rinkimų išvakarėse, grindžiant ir teisinant tokį veiksmą būtent šia melaginga žinia.

Tą dieną viskas baigėsi. Ir ne tiek todėl, kad žlugo bet koks asmeninis pasitikėjimas. Politinė šio poelgio potekstė ir prasmė buvo dar svarbesnė. Galutinai paaiškėjo, kad A. Juozaičiui jokios TF paramos iš tiesų nereikia. Tapo akivaizdu, kad jam kur kas nei būti paremtam rinkimuose rūpi eskaluoti įtampą ir konfliktą, tai yra, vaizduojant save tariamos apgavystės auka, kurti TF kaip tautinių jėgų skaldytojo ir mano, kaip pažadų laužytojo, įvaizdį.

Dar vykstant Prezidento ir EP rinkimų kampanijoms buvo kilęs klausimas ir svarstyta, ar nevertėtų, reaguojant į nesiliaujantį dezinformacijos srautą, viešai paskelbti, apie ką buvo kalbama ir dėl ko buvo iš tiesų sutarta tą vėlyvą telefoninio pokalbio vakarą. Argumentai šitai padaryti atrodė svarūs. Nebuvo abejonių, kad kai kurie klaidinami A. Juozaičio rėmėjai yra pasiruošę per rinkimus „bausti“ mūsų komitetą už šią pramanytą išdavystę. Tačiau buvo ir politinių bei rinkiminių motyvų susilaikyti nuo atsako. Vis dėlto A. Juozaitis žiniasklaidoje ir viešojoje nuomonėje buvo laikomas pagrindiniu tautinių pažiūrų kandidatu į prezidentus, taigi atstovavo ne tik sau ar vien LYČ sambūriui. Sisteminei žiniasklaidai pasičiupus šią istoriją ir „geranoriškai“ ėmusis kuo plačiau viešinti kandidato poelgį, būtų buvusi padaryta didžiulė žala ne tik jo ar to sambūrio, bet visų tautinių jėgų reputacijai ir įvaizdžiui. Paviešinimas tuo metu taip pat būtų įpylęs alyvos į jau vykusio konflikto liepsną ir dar labiau jį išplėtęs bei sustiprinęs. Be abejo, tai būtų smarkiai atsiliepę ir rinkimų rezultatams.

Tačiau tylėti po rinkimų ir palikti šią istoriją užmarščiai neįmanoma. Ne tik todėl, kad asmeniškai nemalonu būti kai kurių patriotiškų žmonių laikomam tautinių jėgų skaldytoju, sutrukdžiusiu „vilties prezidentui“ laimėti rinkimus. Prabilti ir galiausiai išviešinti šią istoriją verčianti priežastis pirmiausia yra politinė šio reikalo potekstė. Netrūksta požymių, kad viešai nepaneigtas klaidinantis ir melagingas pasakojimas apie tai, neva esu apgavęs ir išdavęs A. Juozaitį, bus skleidžiamas toliau ir pasitelktas kaip politinis ginklas artėjant kitų metų Seimo rinkimams.

Bus daugiau

Susiję

Vytautas Radžvilas 4751966838006071519
item