Vytautas Radžvilas. Prezidento rinkimų kronika: nesame bendražygiai (V)

M. Šernos nuotrauka 

I dalis – ČIA, II dalis – ČIA, III dalis – ČIA, IV dalis – ČIA.

Sugrįžtantys megztųjų berečių šešėliai

Visi VF organizacinės grupės nariai suprato, kad sprendimo neparemti A. Juozaičio politinė kaina bus milžiniška. Nereikėjo didelio įžvalgumo numatyti, kad tuojau pat kils politinio, moralinio ir psichologinio spaudimo banga, kuri neišvengiamai peraugs į aršų puolimą. Kitaip būti paprasčiausiai negalėjo. A. Juozaičiui ir jo rėmėjams VF ir TF parama buvo iš tiesų reikalinga ir labai svarbi. Vertinant politologiniu žvilgsniu, net formalus paramos pareiškimas buvo vienintelis būdas nuslėpti nuo visuomenės faktą, kad A. Juozaičio ketinimas dalyvauti Prezidento rinkimuose buvo vienos partijos – tiksliau, grupelės tautininkų – sumanytas projektas, ir sukurti regimybę, kad projektą inicijuoja bei įgyvendina kur kas platesnė visuomeninių ir pilietinių sambūrių santalka. LYČ sambūrio tokiai maskuotei sukurti neužteko. 

TF intelektualinis ir organizacinis potencialas taip pat būtų pravertęs, neslėpta norų ir ketinimų juo pasinaudoti būsimosios rinkimų kampanijos tikslais. Tokiomis aplinkybėmis A. Juozaičio iškėlimo iniciatorių apmaudą ir nusivylimą VF sprendimu iš dalies būtų buvę galima suprasti. Bet niekaip neįmanoma pateisinti to, kad nepasitenkinimas buvo paverstas tikra VF puolimo ir diskreditavimo kampanija, į kurią buvo įtraukti arba įsitraukė gana platūs patriotiškos visuomenės sluoksniai. 

Sukelti ir iki šiol kurstyti tokį smerkimo ir kiršinimo vajų jo iniciatoriams nebuvo sunku. Politinis neišprusimas ir praktinės politinės patirties trūkumas visai laikais ir visur buvo palankiausia dirva iracionalioms visuomenės aistroms žadinti. Nekilo jokių abejonių, kad nemenka patriotinės visuomenės dalis ne tik nepritars VF sprendimui, bet jį griežtai pasmerks. Iš karto krito į akis, kad nuoširdžiai apsidžiaugę, jog įsteigtas LYČ‘o sambūris, daugelis A. Juozaičio rėmėjai neįžvelgia šio darinio dvilypumo (minėto susidvejinimo į šešėlinę tautininkų ir asmeninę kandidato partijas), tad net neįtaria, jog šitaip prasidedanti rinkimų kampanija neišvengiamai virs didelio masto ir ilgai truksiančiu tautiškai ir patriotiškai nusiteikusios visuomenės demagoginio apgaudinėjimo akcija. Taip pat buvo akivaizdu, kad nelinkę gilintis į politines minėto sprendimo priėmimo aplinkybes bei priežastis, patriotiški piliečiai greičiausiai nesupras, jog būsimojo LYČ‘o sambūrio įsteigimas buvo dar vienas skaldytojiškas veiksmas, įsukęs naują kivirčų ir sumaišties spiralę tautinių jėgų stovykloje. 

Dar mažiau buvo galima tikėtis, jog bus suprasta, kad tai buvo klaidingas ir visiškai diletantiškas žingsnis, faktiškai palaidojęs kandidato rinkimų kampaniją jos dar net nepradėjus. Kaip reikėjo paaiškinti besipiktinantiems A. Juozaičio gerbėjams ir rėmėjams, kad LYČ sambūris, sukurtas kaip dviveidis Janas, iš pat pradžių buvo problemiškas ir vedantis į aklavietę darinys, jeigu tai ir šiandien pernelyg nerūpi politiškai pernelyg patikliems piliečiams, entuziastingai skubantiems atsiliepti į kvietimą registruotis ir tapti dabar jau kuriamo politinio judėjimo (partijos) nariais? 

Juk elgiantis sąžiningai ir negudraujant, pirmiausia derėtų paaiškinti, kur kviečiama stoti. Reikėtų iš anksto pasakyti, kokia iš tiesų bus steigiamo politinio judėjimo struktūra: ar dabartinis LYČ sambūris bus plėtojamas iki išaugs į atskirą ir visavertę politinę partiją, kuri po to bus sujungta su keliomis jau esančiomis partijoms į naują darinį ir duos jam savo pavadinimą, ar vis dėlto jungsis tik jau esančios ir besiderančias partijos, o jų pagrindu įsteigta partija tik perims taip ir neišaugusio į savarankišką partiją LYČ judėjimo narius ir jo pavadinimą? 

Tai yra fundamentalūs klausimai, kuriuos turėtų išsikelti kiekvienas pilietis, ketinantis tapti politinės organizacijos nariu, jeigu, žinoma, jis tai daro gerai apmąstęs ir, vaizdžiai kalbant, nenori pirkti katės maiše. Deja, tokie klausimai kol kas retai  keliami. Tad juo sunkiau buvo pasakyti ar paaiškinti neįsigilinusiai į tokias subtilybes visuomenei, kad A. Juozaitis yra tik simuliakrinis nesisteminis kandidatas, žaidžiantis dorų Lietuvos piliečių tautiniais ir patriotiniais jausmais. Iracionalioje ir vis labiau įaudrinamoje emocinėje bei intelektualinėje atmosferoje tokia mintis apskritai būtų buvusi palaikyta šventvagiška ir sukėlusį dar didesnį erzelį jo šalininkų gretose.

Spaudimas paremti stiprėjo pamažu. Iš pradžių jis buvo gana silpnas ir menkai juntamas. Matyt, kandidatas ir jo aplinka dar vylėsi, kad VF pakeis savo poziciją. Kad šituo tikėta, rodo vien tai, jog pradėjęs keliauti po Lietuvą A. Juozaitis nevengdavo klaidinti į susitikimus su juo ateinančių žmonių teigdamas, kad yra VF remiamas kandidatas. Sąlyginė ramybė truko tol, kol neapsikentęs dėl tokio klaidinimo VF narys V. Sinica kritiškai parašė apie šitokį klaidinimą savo veidaknygėje. Feisbuko erdvėje kilusi kandidato gerbėjų pasipiktinimo audra tapo augančios įtampos ir įsibėgėjančio konflikto pranaše. Vis agresyviau buvo eskaluojamas forumo, kaip tariamo tautinių jėgų skaldytojo, įvaizdis, kol galiausiai puolimas įgijo tokį mastą, kad faktiškai tapo nevaldomas ir virto melo ir šmeižto kampanija. 

Šis slenkstis buvo peržengtas, kai  kandidatas ir jo šalininkai pradėjo masiškai skleisti žinią apie LYČ sambūrio ir VF pasiektą susitarimą dėl abipusio parėmimo rinkimuose, ypač pabrėždami amano telefoninio pokalbio metu duotą pažadą A. Juozaičiui, kad per Prezidento rinkimus jo kandidatūra bus paremta. Iš tiesų dėl šito buvo iš principo sutarta. Tačiau buvo nutylėta, kad A. Juozaitis dėl nežinomų priežasčių nepanoro būti paremtas, nes jau kitą dieną sulaužė šį susitarimą, kai pranešdamas apie jį spaudos konferencijoje, paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias, šiurkščiai iškreipusias minėto susitarimo pobūdį ir turinį. Bet apie tai išsamiau – kitoje straipsnio dalyje.

Artėjant rinkimų dienai dalies tautiškai orientuotų asmenų ir jų grupių kelti reikalavimai paremti A. Juozaitį tapo tokie kategoriški ir agresyvūs, kad įgijo net kolektyvinės isterijos bruožų. Retkartėmis kai kurių piliečių nepasitenkinimo ir įniršio protrūkiai sustiprėdavo tiek ir reikšdavosi tokiomis formomis, kad pradėjo kelti asociacijas su liūdnos atminties „megztųjų berečių“ reiškiniu. Trumpai reikia priminti, kad vadinamosios „megztos beretės“ iš esmės buvo agresyvių politinių beraščių grupelės, kurioms buvo lemta suvaidinti ne patį menkiausią vaidmenį naujausioje Lietuvos istorijoje. 

Joms priklausė emocingi ir egzaltuoti asmenys, tūžmingai reaguodavę į tam tikrus žodžius-dirgiklius, kurie sužadindavo jų agresyvų elgesį. Pastarasis skleidėsi įvairiomis formomis – nuo šiurkštaus užgauliojimo iki fizinio smurto apraiškų. Po nepriklausomybės atkūrimo prasidėjus Sąjūdžio skilimui ir aštrėjant nesutarimams dėl galios ir įtakos, V. Landsbergis ir jo šalininkai pasitelkė šiuos žmones „apvalyti“ Sąjūdžio gretas nuo politinių priešininkų. Liūdnai pagarsėjusios „megztosios beretės“ veikė kaip jų moralinio ir psichologinio spaudimo ir net atviro terorizavimo įrankiai. Tokie žodžiai-dirgikliai kaip „KGB“, „TSRS“, „TSKP“ jas veikė taip, kaip, vaizdžiai kalbant, bulius reaguoja į raudoną audeklą. Pakakdavo bet kurį V. Landsbergio politinį oponentą pavadinti „komunistu“, „KGB agentu“ ar „Rusijos mylėtoju“, ir nelaimėlį užgriūdavo ir imdavo persekioti bei terorizuoti ant jo užsiundytas „megztųjų berečių“ būrys. Tai trukdavo tol, kol neatlaikęs spaudimo persekiojamasis „savanoriškai“ pasitraukdavo iš Sąjūdžio, o dažniausiai  ir apskritai politinės veiklos. 

Masiškai pritaikius šitokio terorizavimo metodą buvo išstumtas, o iš tikrųjų politiškai sunaikintas Sąjūdžio pirmaeivių branduolys, kurio vietą užėmė sunkiausiu kovos už nepriklausomybę laikotarpiu šešėlyje tūnoję atsargūs prisitaikėliai, tapę ištikimais V. Landsbergio talkininkais. Būtent jie pakreipė atkurtos valstybės raidą vaga, nubraukusia Sąjūdžio idealus ir programinius tikslus. Už šį politinio iracionalumo proveržį, kurio įsikūnijimu ir simboliu tapo „megztųjų berečių“ reiškinys, Lietuva sumokėjo ir vis dar moka milžinišką kainą. Tai reikia, o iš tikrųjų nenoromis tenka, prisiminti todėl, kad baigiamuoju Prezidento rinkimų tarpsniu minėta isterija dėl A. Juozaičio rėmimo, kurią kurstė tokie pat kaip prieš tris dešimtmečius egzaltuoti ir agresyvūs politiniai beraščiai tautinių jėgų stovykloje, įgijo tokį mastą, kad viešojoje erdvėje vėl sušmėžavo  sugrįžtančių „megztųjų berečių“ šešėliai.

Kaltinti dėl jų sugrįžimo tik A. Juozaitį ir jo aplinką nebūtų sąžininga ir teisinga. Tiesa, kad kandidato prisiimtas Gelbėtojo vaidmuo savaime skatino rėmėjus sieti pernelyg didelius lūkesčius su jo dalyvavimu rinkimuose. Tačiau Gelbėtojo įvaizdį nepamatuotai išpūtė ir nesveiką ažiotažą, peraugusį į isteriją, didino ir pačių rėmėjų nuostatos. Pirmiausia – masiškai Lietuvos visuomenėje ir net patriotiniuose jos sluoksniuose išplitęs politinis pasyvumas ir neveiklumas. Šią seną bėdą pripažinti ir juo labiau plačiau apie ją kalbėti vis dar vengiama. Tačiau, jeigu Lietuvoje norima kokių nors permainų, toliau tylėti neišeina. Taigi vieną kartą reikia pripažinti: per penkiasdešimt okupacijos ir trisdešimt  nevisaverčio valstybingumo metų mūsų visuomenėje praktiškai išnyko visose brandžiose tautose ir šalyse egistuojantis ir valstybėms gyvuoti bei išlikti gyvybiškai svarbus žmogaus tipas. Tai – homo politicus, arba politinis žmogus. Šio tipo žmonės yra kiekvienos valstybės stuburas. 

Jiems išnykus liko ir visiškai vyrauja dviejų tipų žmonės – ūkininkas ir vadinamasis kultūros žmogus, arba tiesiog kultūrininkas. Pastarasis brangina ir puoselėja savo tautinį tapatumą ir jį laiduojančios tautinės kultūros savastį. Tačiau tai vis dėlto yra nupolitintas žmogus, kuriam trūksta politinės nuovokos, arba valstybinės jausenos. Todėl jis gali nuoširdžiai dirbti savosios kultūros labui, bet nepajėgiai tapti tikru savo valstybės statytoju ir gynėju. Dažnai ne iš blogos valios, o todėl, kad nesuprasdamas valstybės svarbos, išdidžiai pasiskelbia esąs „aukščiau politikos“ ir lieka abejingas viešiesiems reikalams. Lietuvos visuomenėje ir – tai ypač blogai – inteligentijos sluoksniuose ši nuostata plačiai paplitusi. 

Neatsitiktinai visuomeninių ir pilietinių sambūrių veikloje dalyvauja apgailėtinai mažai šio sluoksnio žmonių. Daugelis jų bjaurisi praktine viešąja veikla ir jos vengia. Kai kurie dar įstengia parašyti straipsnį arba ateiti valandžiukei į kokią nors protesto akciją. Bet tai yra jų pastangų viršūnė – viskas, ką jie dar gali ir sugeba padaryti. Bet pamėgink jiems įsiūlyti parašų lapą ar platinti kokią nors agitacinę medžiagą. Kur tau: šalti gatvėje renkant parašus už kandidatą arba dalinti laikraščius prie bažnyčių, ligoninių ar kitose viešose vietose – neoru, arba „ne mano lygis“. Tegul šaltame lietuje mirksta prasčiokai – tai jų darbas ir pareiga. Tiesa, kad netrūko savanorių, surinkusių įspūdingą skaičių parašų, kurie atvėrė A. Juozaičiui kelią dalyvauti rinkimuose. Tačiau stebint žinomų šviesuolių entuziazmą dėl jo kandidatūros ir klausantis žodinių pareiškimų apie rėmimą lyg ir buvo galima tikėtis šio to daugiau. 

Būtų buvę logiška, jeigu tarp šitaip karštai A. Juozaitį rėmusių žinomų kultūrininkų būtų atsiradę daugiau asmenų, patvirtinančių šią paramą ir darbais. Juk bent kai kurie tokie entuziastingi rėmėjai galėjo, pavyzdžiui, pasisiūlyti tapti kandidato įgaliotiniais ir kartu su juo, o ir patys, važinėti po Lietuvą ir susitikinėti su rinkėjais. Tokia pagalba tikrai būtų padėjusi skleisti tautinio atgimimo idėjas. Tai darė pats A. Juozaitis, atkakliai ir pasiaukojamai keliaudamas po miestus ir miestelius. O kiek karštųjų rėmėjų susirinko į rinkimų kampanijos pabaigoje vykusius protesto mitingus prie LRT? Menkutė saujelė. Šiuos faktus reikia priminti todėl, kad jie akivaizdžiai rodo, koks iš tiesų menkas buvo aktyvių kandidato rėmėjų sluoksnis.

Svarbiausia ir kartu keisčiausia yra tai, kad daugelis tokių asmenų, kurie iš tikrųjų vadovavosi nuostata, kad A. Juozaičio rinkimų kampanija yra jo paties reikalas ir nei piršto nepajudino jam padėti, kaip tik karščiausiai reikalavo „tautinių jėgų vienybės“ ir labiausiai piktinosi tuo, kad VF neparemia jo kandidatūros. Iš pažiūros keistas pasyvumo ir primygtinio reikalavimo žūtbūt vienytis ir bet kuria kaina paremti A. Juozaitį derinys vis dėlto turi gana racionalų ir įtikinamą paaiškinamą. Besistengiančių išlikti nuošalyje ir vengiančių realiais darbais prisidėti prie tautinio judėjimo kūrimo pasyvių, tai yra tik žodinių, A. Juozaičio rėmėjų akyse Gelbėtojo vaizdinys natūraliai turėjo neproporcingai išaugti ir išsipūsti todėl, kad šis kandidatas tapo tikru vaizduotėje susikurtų svajonių įsikūnijimu. Svajonė iš tiesų nuostabiai graži ir viliojanti: galimybė įvykdyti patriotinę pareigą asmeniškai nedarant nieko, išskyrus kartą ar du nueiti prie balsadėžės ir išrinkti Tautos prezidentą, pažadėjusį ir įstengsiantį išgelbėti Lietuvą! Tokiam patriotizmui pademonstruoti nereikėjo nieko daugiau, tik primygtinai reikalauti ir šaukti: susivienykite ir paremkite!

Stebėtojiškas ir pasyvus santykis su politika yra atgrasiausias ir kartu pavojingiausias tuo, kad ugdo jau minėtą įžūlios ir pasitikinčios savimi visažinystės nuostatą. Praktiškai nedalyvaujantys politikoje ir tik žvelgiantys į ją iš šalies stebėtojai savaime persiima savotiška „jūros iki kelių“ filosofija, kai viskas pradeda atrodyti ne tik įmanoma, bet ir lengva. Laikydamiesi saugiai atokiu atstumu nuo praktinės politinės veiklos ir visiškai neišmanydami politikos virtuvės subtilybių bei užkulisių, jie net neįtaria, kokios gali būti sunkios romantizuotam žvilgsniui net nematomos praktinės politinės problemos ir kiek prireikia jėgų bei pastangų joms išspręsti. A. Juozaičio rinkimų kampanija ir jos metu iškilęs jo parėmimo klausimas kaip tik ir buvo tipiškas šitokio aistrų ir kolektyvinės isterijos nevaldomo protrūkio atvejis ir pavyzdys.

Naivus įsivaizdavimas, kad egzistuoja burtų lazdelė, leidžianti akimoju išspręsti tokias problemas, sukuria abejingumo, pasyvumo, beviltiškumo atmosferą, kurioje pradeda virti ir ima vis stipriau kunkuliuoti nepagrįstomis viltimis ir neišsipildžiusiais lūkesčiais kūrenamas iracionalių politinių aistrų katilas. Bejėgiškai stebint  žlungančias naivias viltis jis anksčiau ar vėliau užverda tiek, kad jame susikaupęs tamsių aistrų garas prasiveržia kolektyvinės isterijos ir bejėgiško įtūžio bei aklos neapykantos pliūpsniais. Šis katilo sprogimas ir yra „megztųjų berečių“ žvaigždžių valanda. Jų siautėjimo laikas. Per A. Juozaičio rinkimų kampaniją jų šešėliai kaip tik ir sugrįžo.

Tiesą sakant, A. Juozaičio kampaniją lydėjęs „megztųjų berečių“ šešėlis iš šiandien nėra visiškai pranykęs. Jis reiškiasi įvairiais pavidalais, taip pat ir nemokšiškais bei tulžingais šio straipsnio komentarais. Į juos galima atsakyti vienu sakiniu: norite, kad Lietuvoje dar tris dešimtmečius nebūtų stiprios tautinės politinės jėgos – toliau, užuot mąstę ir dalykiškai analizavę tų jėgų vegetavimo ir nesibaigiančių nesėkmių priežastis, iracionaliai liekite savo pyktį.

Be abejo, neįmanoma tikėtis, kad iš politikos kada nors visiškai išnyktų jausmo ir iracionalumo dėmuo. Visi ja besidomintys ir joje dalyvaujantys piliečiai tikrai netaps racionaliai skaičiuojančiais veikėjais. Tačiau iracionalumo veiksnį tam tikrų mastu galima ir būtina apriboti bei suvaldyti. Akivaizdu, kad „megztųjų berečių“ šešėlis pakenkė ne tik A. Juozaičio rinkimų kampanijai, bet ir daugybę metų daro didelę žalą pačiai tautinei ir valstybinei idėjai. Užtenka net ir nedidelio būrio iracionaliai kalbančių ir besielgiančių žmonių, kad tautininko (plačiąja prasme), kaip tamsaus ir neprotaujančio žmogaus tipo, įvaizdis priliptų visai tautiškai ir valstybiškai mąstančiai visuomenės daliai. Todėl lygiai kaip turi atsirasti aiški takoskyra tarp tikrų ir apsimestinių nesisteminių politikų, taip tautiniam politikos sparnui svarbu suvaldyti jį kompromituojantį bei jo įvaizdį griaunantį savo emocijų net minimaliai negebančių valdyti  „megztųjų berečių“ legioną. O prireikus – ir griežtai nuo jo atsiriboti.

Bus daugiau