Vytautas Radžvilas. Didysis Corteso klausimas: kaip modernybėje išsaugoti žmogų

propatria.lt nuotrauka 

Juano Donoso Corteso knygą „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“ įsigyti galite šalies knygynuose arba užsiregistravę šioje nuorodoje.

Pagaliau lietuviškai skaitome Juano Donoso Cortéso „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“ – absoliučiai unikalų veikalą, kurį reikia kruopščiai apmąstyti. Be abejo, Cortésas nėra konservatorius. Konservatizmas iš esmės yra viso labo to, kas vadinama liberalizmu plačiausia to žodžio prasme, atmaina. Faktiškai tai yra politinė doktrina, kurios paskirtis yra nuolatos stabilizuoti liberalizme ir radikalizme, kurį kiti vadina komunizmu ar, Cortéso atveju, socializmu, glūdinčią griaunamąją galią. Cortésas galėjo tapti tuo, kuo yra, tik praėjęs liberalizmo skaistyklą, mat visą jo kūrybą įkvėpė unikali patirtis: jis pateko į moderno revoliucijos verpetą. Per šį verpetą plaukiama arba taip, kad galiausiai iš jo ištrūkstama, arba jis nusineša visam laikui.

Cortésas buvo unikalios mąstymo galios ir dvasios stiprybės žmogus, kuris iš to verpeto vis dėlto ištrūko. Pagrindinis dalykas, kurį jis išsinešė, yra suvokimas, ko trūksta moderniajam pasauliui – stabilios žmogaus formos. Todėl Cortésas nėra banalus katalikiškas tradicionalistas. Reikia turėti omenyje, jog, katalikiškosios klasikinės doktrinos požiūriu, rinktis būti kataliku ar ne kataliku neįmanoma dėl objektyvių priežasčių, t. y. todėl, kad katalikybė yra tobuliausia ir visapusiškiausia žmogaus kaip būtybės dvasinės formos išsklaida. Kalbant klasikinės filosofijos terminais, jei kas nors renkasi kitą žmogaus formą, jis yra nevisavertis žmogus.

Liberalizmas yra fundamentalus todėl, kad pradeda moderno revoliuciją arba moderno antropologinį ir socialinį projektą, sugriaudamas klasikinę žmogaus formą bei atimdamas iš žmogaus apibrėžtumą. Liberalizmo atramos taškas yra individas, kurio fundamentaliausias apibrėžimas yra savivalės laisvė. Šis apibrėžimas reiškia, kad atsisakoma įprastinių vaizdinių apie žmogaus prigimtį ir prasideda tai, kas vėliau bus pavadinta naujojo žmogaus, arba antžmogio, gamyba.

Esminga tai, kad pašalinus iš šio žaidimo Katalikų Bažnyčios teigiamą ir ikimoderno laikais valstybiniu bei politiniu lygmeniu gintą žmogaus dvasios formą, apskritai prarandama vieninga žmonija. Žmonės save paverčia viso labo žmogiška medžiaga. Vieni iš jų yra naujojo žmogaus gamintojai, arba antžmogiai, o  tie, kurie nepritampa prie šios gamybos, yra tik ikižmogiai. Todėl šita paradigma reiškia štai ką: jeigu žmogus neturi jokių apibrėžtų savybių, tobuliausias jo aprašymas yra Thomas‘o Hobbeso prigimtinė būklė. Tariant trumpai ir vaizdžiai, Hobbeso prigimtinės būklės visuomenė yra terminatorių visuomenė. Todėl moderno politinės filosofijos pagrindinė problema yra ta, kaip tarp šių terminatorių, kurių kiekvienas rūpinasi savo išlikimu, nustatyti tam tikras žaidimo taisykles.

Atsakymas yra absoliuti diktatūra. Toji diktatūra nesiremia jokiais stabiliais žmogaus apibrėžimais arba žmogaus vaizdiniu, kokiu rėmėsi, tarkime, katalikiškoji viduramžių pasaulėžiūra ir politika. Atsiranda galimybė panaudoti diktatūrinę galią formuoti tau reikalingam žmogaus ar, tiksliau, pseudožmogaus tipui. Todėl pats liberalizmo pavadinimas yra savotiškai paradoksalus, nes liberalizmas faktiškai yra doktrina, numatanti absoliutų žmogaus valdymą, o tai, kas šios paradigmos rėmuose vadinama laisve, yra instrumentiškas individo atlaisvinimas nuo tiesioginės valstybės priežiūros ir globos. Kitaip tariant, tai yra grandinės ilginimas arba trumpinimas. Šiuo atžvilgiu Cortésas teisus: liberalizmas yra fundamentalus tuo požiūriu, kad būtent šia individo savivale remiasi visas modernusis pasaulis ir modernioji visuomenė.

Kita vertus, šitokia doktrina turi atsakyti į labai bjaurų ir nepatogų klausimą. Jeigu vienintelis atpažįstamas individų požymis yra savivalės laisvė, jų neįmanoma pavadinti nei gerais, nei blogais. Jie yra natūralūs. Tada kyla klausimas, kaip tokių individų santalkoje atsiranda blogis, kodėl jis apskritai egzistuoja bei kas nustato blogio kriterijus. Pasak Cortéso, socializmas vis dėlto imasi šito klausimo ir sukuria tam tikrą pasaką. Kadangi individo paliesti negalima, sumąstoma, jog blogio šaltinis yra visuomenė. Žinoma, kokiu būdu iš etiškai ir net metafiziniu požiūriu neutralių individų atsiranda bloga visuomenė, išlieka atviras klausimas. Tačiau tai kelias į revoliuciją.

Cortésas labai aiškiai sako, kad šitas eksperimentas potencialiai yra beribis. Anot jo, mes esame savotiškuose spąstuose, o mūsų alternatyvos labai kuklios: „Pasaulis neįstengė ir neįstengs pritarti, kad šventojo miesto sostą užimtų keista nauja dinastija – nusikaltėlių dinastija.“ Cortésas pasako, kad vadinamojo žmogaus ir jo savikūros išaukštinimas, paneigiantis bet kokią objektyvią antropologinę ir metafizinę pasaulio tvarką, kurią fiksuoja katalikybė, iš esmės atveria kelią stipresniojo, o tai reiškia padugnių, diktatūrai. Dar XIX a. jis pasako, kad pasaulis eina į padugnių ir nusikaltėlių diktatūrą ir kad mums neišvengiamai reikia pasirinkti. Cortésas teigia, kad jei tik galėtų, rinktųsi laisvę, bet ten, kur nėra katalikiškosios žmogaus sampratos, numatančios transcendentinės, arba dvasinės, laisvės dėmenį, gali būti tik vergija. Tik tą vergiją galima savotiškai humanizuoti arba padaryti visiškai nežmogišką. Anot Cortéso, „mes turime pasirinkti iš maišto diktatūros ir valdžios diktatūros“. Mintis ta, kad arba turime padugnių diktatūrą, kurią matėme XX amžiuje, arba diktatūrinėmis priemonėmis reikia stabilizuoti žmogaus formą, kalbant paprastai, neleidžiant žmonėms būti padugnėmis. Tokiu atveju tai būtų iš esmės katalikiškais principais besiremianti diktatūra. Cortésas sako, kad tai būtų tyresnė ir kilnesnė diktatūra. Jo diagnozė yra fundamentali: atitrūkęs nuo savo katalikiškų metafizinių, antropologinių šaknų, modernusis pasaulis negali būti laisvas – tai yra tik vergijos vieta.

Kodėl ši prognozė XIX a. liko neišgirsta? Todėl, kad modernusis pasaulis slėpė savo tikrąją prigimtį. Kaip sakytų Hannah Arendt, jį dar slėgė natūralumo aura. Kitaip tariant, iš inercijos visuomenės nariai elgėsi kaip daugiau ar mažiau normalūs žmonės. Ir todėl visi staigiai apstulbome, kai XX a. gavome masinius totalitarinius režimus ir masines žudynes. Bet šie totalitariniai režimai ir žudynės, pasak Cortéso, yra logiški ir neišvengiami. XIX a. šito dar niekas nematė: iki Pirmojo pasaulinio karo atrodė, kad yra tik geri dalykai. Bet kuo labiau pasaulis atsiriboja ir tolsta nuo to, ką galima vadinti krikščioniškos sąmonės veikimu bent jau buitinėje plotmėje, tuo labiau jis atskleidžia savo veidą. Šiuo metu žlunga neoliberali pasaulio sistema, kas reiškia, kad savivalės laisvė priėjo savo ribą. Mes priėjome susinaikinimo ribą. Arba eisime į chaosą, arba artimiausiais metais, kaip sakytų Cortésas, turėsime tokią šiurpią diktatūrą, apie kurią nesapnavo net XX amžius.