Vladimiras Laučius. Spaudimas prezidentui Nausėdai: pirmosios kregždės

delfi.lt

Kregždės – Lietuvos konservatorių-krikdemų tradicinis simbolinis paukštis. Žvitrus paukštukas politinėje padangėje – ne tik pasigrožėti ir pasidžiaugti, bet ir kai reikia ką nors apdergti arba paspausti.

Tą galėjo pajusti praėjusią savaitę inauguruotas respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. 

Kalbant partijos pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui įprasta kalba – ar jo bendražygiams neteks „vartytis iš gaidžio“ (jo viešai pasakyta frazė), jei paaiškės, kad jų informacinė ataka dėl esą netikrų Nausėdos rinkimų štabo deklaruojamų išlaidų tebuvo fake news? 

Bet ne tai įdomiausia. Kur kas įdomiau stebėti, kaip konservatoriai-krikdemai, šiuo metu oficialiai medituojantys savo ideologinę tapatybę, įrodinėja, kad jie „nesuliberalėjo“, o jų intelektualai tuo metu puola prezidentą Nausėdą… už konservatyvumą. Tradiciniai kregždučių viražai. 

Apskritai jų vadovų santykis su kandidatais į prezidentus – paradoksalus. Jei tik turi pasirinkimą, jie kur kas mieliau remia liberalius nei konservatyvius politikus, kandidatuojančius į šį postą.

Kai kandidatavo nuosaikių centro dešinės pažiūrų Valdas Adamkus, konservatorius Andrius Kubilius rėmė liberalą Petrą Auštrevičių. Kai nusprendė kandidatuoti Nausėda, konservatoriai-krikdemai iškėlė liberalesnę kandidatę – Ingridą Šimonytę. 

Apie partijos pirmininkus – atskira kalba: jie vienas už kitą liberalesni, ir vargo dėl to nemato. Skirtumas tas, kad ankstesnis TS-LKD vadovas buvo gan pakantus konservatyvios pasaulėžiūros žmonėms partijos viduje, o dabartinio vadovo klapčiukai konservatyvesnius politikus skundžia ir meta lauk. 

Nausėda per rinkimų kampaniją sakė, jog skiriasi nuo Šimonytės tuo, kad yra „konservatyvus žmogus“. Tikri konservatoriai – nesvarbu, partiniai ar nepartiniai, galėtų tik pasidžiaugti, turėdami tokį politinės pasaulėžiūros bendražygį. 

Tačiau Tėvynės sąjungos-LKD vadovybė surengė savo partijos nariams, drįsusiems simpatizuoti Nausėdai, o ne Šimonytei, orvelišką neapykantos valandėlę su cituojamais privačiais laiškais ir Stalino laikų stiliaus „priešų“ sąrašais. 

Kubiliaus vadovaujamoje partijoje niekas nepersekiojo už nuokrypį nuo generalinės linijos, kaip sovietmečiu, juolab – už konservatyvumą ar paramą Adamkui, o ne Auštrevičiui. 

Užtat dabartiniam pirmininkui patiktų, kad jo organizacijoje būtų kaip toje šeimoje, kur krikštatėviui reikia bučiuoti ranką, o kitaminčiai, parėmę konservatyvesnį politiką, pabudę rytais rastų kruviną arklio galvą ant savo lovos. 

Kai partijos vadovybė organizuoja specialius posėdžius ir net viešais kanalais bando įtikinti save ir aplinkinius, kad „neliberalėja“, tai verčia stebėtis ir klausti: ko jūs taip jaudinatės, jei iš tiesų neliberalėjate? Kodėl įrodinėjate vienas kitam, kad nėra problemos, jei choru sutarėte, kad jos nėra? Su kuo diskutuojate, jei nėra oponento? 

Šios partijos vadovams gan artimi arba net ištikimi intelektualai per prezidento inauguraciją sukritikavo Nausėdos parodytą dėmesį Jonui Basanavičiui, Aušros Vartams ir jo žodžius apie saugotiną nacionalinę tapatybę. 

„Yra daugybė pagundų, globalizuotas pasaulis, daug tarptautinių srovių, kurios pakreipia paveikius žmones globalizmo link. Tautinės tapatybės puoselėjimas dabar tampa kaip reta sudėtingu uždaviniu, kurį reikia įgyvendinti. Basanavičius bus paspirtis, kuri mums primins, ko mes siekiame ir ką galime šiam pasauliui pasiūlyti“, – kalbėjo Nausėda. 

„Man labiau krito į akį prezidento akcentuojami grėsmių momentai. Pirmieji žodžiai buvo apie grėsmę lietuvių tautinei tapatybei. Manau, tai sukels nemažą diskusiją. Be jokios abejonės, nemaža Lietuvos žmonių dalis mano, kad Lietuvos tautinė tapatybė yra saugi kaip niekada, kiti – kad stovime ant bedugnės krašto. 

Čia iškils klausimai – kur yra prezidentas, kokia svajonė? Lietuva, izoliuota nuo pasaulio?“ – prezidento žodžius įvertino nė per kur neliberalėjantis konservatorių intelektualas Vytautas Ališauskas. 

„Užsisklendimas lietuviškoje tapatybėje – ganėtinai konservatyvus, juozaitiškas momentas šioje inauguracijoje“, – pareiškė buvęs konservatorių-krikdemų ministro pirmininko patarėjas Virgis Valentinavičius. 

Suprask – kalbėjimas apie tautinės tapatybės išsaugojimą tolygu užsisklendimui, o būti konservatoriumi, pasirodo, yra juozaitiška. 

Valentinavičiaus žodžiais, „Aušros Vartų kaip kelionės pradžios pasirinkimas yra šiek tiek rizikingas, nes Aušros Vartai visų pirma turi religinę prasmę, o ne valstybinę“. 

Pagal tokią logiką, prezidento ir Seimo nario priesaikos žodžiai „tepadeda man Dievas“ yra „šiek tiek rizikingi“, nes Dievas „visų pirma turi religinę prasmę, o ne valstybinę“. 

Maža to, Valentinavičiui Basanavičius atrodo buvęs per konservatyvus net prieš šimtą metų. Esą 1918-ųjų Lietuvą kūrė moderniau už Basanavičių mąsčiusi karta, kuriai rūpėjo ne tiek nacionalinė tapatybė, kiek… mažumos. 

Vienas iš laidos vedėjų – Virginijus Savukynas, išgirdęs apie, pasirodo, su mažumomis nesuderinamą, Lietuvos valstybingumui net nelabai reikšmingą, nuo modernių politikų atsilikusį konservatorių Basanavičių, neištvėręs pradėjo ginčytis. Puikiai jį suprantu. 

Regis, bet kuris prezidento Nausėdos žodis, gestas ar veiksmas, liudijąs konservatyvius šio valstybės vadovo pasaulėžiūros bruožus (tautiškumas, Basanavičius, Aušros Vartai), konservatoriais-krikdemais per nesusipratimą vadinamą kontingentą tik erzina.

O juk ir Tėvynės sąjungos narių gretose, ir tarp balsuojančių už šią partiją žmonių yra tikrai nemažai nuoširdžių, principingai mąstančių konservatorių ir tikrų krikdemų. Jų padėtis tampa nepavydėtina. 

Įdomu tai, kad nei opoziciniams socialdemokratams ir Liberalų sąjūdžiui, nei valdantiesiems valstiečiams ir jų koalicijos partneriams, nei šioms partijoms prijaučiantiems komentatoriams Nausėdos pergalė rinkimuose ir konservatyvi šio politiko elgsena ar kalbėsena nekėlė tokio ideologinio susierzinimo. 

Nausėdos konservatyvios pažiūros paradoksaliai piktina ne tiek atvirus idėjinius oponentus, kiek frustruojančius apsimetėlius. 

Tuos, kurie džiaugiasi Dono Landsbergio consigliere Andriaus Vyšniausko propagandiniais rašinėliais. Kurie vienas kitą puikiai suprastų priklausomybės kamuojamų personažų susirinkimuose: „Mano vardas Gabrielius, ir aš liberalas / Labas, Gabrieliau / Aš jau du mėnesius neliberalėju nė lašo/ Šaunuolis (aplodismentai)“. 

Žinoma, sunkiai tvardomą priešiškumą Nausėdai lemia ne tik ir ne tiek politinės pažiūros, kiek nenoras susitaikyti su turėtos galios praradimu. Kandidatas atsisakė priimti konservatorių paramą, o dabar jiems tenka virškinti situaciją, kai prezidentūros nepavairuosi godžiomis partinėmis rankomis ir garsios šeimos patriarcho įnoriais. 

Dalios Grybauskaitės laikais kai kas įprato manyti, jog prezidentūroje visos partijos lygios, bet viena – už kitas lygesnė. Netekti prezidentūros palaikymo ar bent jau galimybės su jos pagalba dorotis su politiniais priešais – nemalonu ir pikta. 

Viską dar labiau apsunkina tai, kad valstybės vadovu Lietuvoje tapo palyginti tikras, o ne tariamas konservatorius. Tokio prezidento buvimas dabartinės konservatorių-krikdemų vadovybės pašonėje gali katalizuoti nepageidaujamus procesus: paskatinti dalį rinkėjų vadinti idėjinius dalykus tikraisiais vardais, atsigręžti į Aušros Vartus, Basanavičių, nacionalinę tapatybę, o ne burbuliukus ir „Baltic Pride“. 

Konservatyviam elektoratui nuosekliai atstovauti nebepageidaujančiai politinei grupei tai visiškai nepriimtina, nes leidžia rinkėjui apčiuopti ir palyginti tai, kas tikra, su tuo, kas dėvi konservatizmo kaukę, po kuria galbūt išvis nėra jokio veido. 

Panašiai tikra demokratija Ukrainoje šalia netikros („suverenios“) demokratijos Rusijoje bado akis ir padeda rinkėjams geriau suvokti, kas yra politinė laisvė, o ne „suverenios demokratijos“ vardu pavadinta priespauda. Žmonės turi galimybę palyginti, susivokti ir siekti tikrų dalykų, o ne tenkintis apgailėtina butaforija. 

Vieni, dekonstruodami butaforijas, autentiškai atstovauja laisvo pasaulio santvarkai arba minties tradicijai. Kiti dėl to siunta, daro spaudimą, bando diskredituoti oponentus, griebiasi agresyvaus atsako. 

Prezidento inauguracijos dieną sulaukėme pirmųjų šio susierzinimo kregždučių. Jų tikrai bus daugiau ir, tikėtina, piktesnių.