Stasys Šalkauskis. Katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmė Lietuvos ateičiai (IV)

Paskaita, skaityta 1938 metų balandžio 28-ą dieną Katalikų Universitetui remti Draugijos suorganizuotuose kursuose apie ideologinę Lietuv...

Paskaita, skaityta 1938 metų balandžio 28-ą dieną Katalikų Universitetui remti Draugijos suorganizuotuose kursuose apie ideologinę Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį.

IV. Moralinė katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmė

Kai kalbama apie moralinę katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmę, reikia žinoti, kad pasaulėžiūros terminas gali būti vartojamas platesne ir siauresne prasme. Platesne prasme pasaulėžiūra reiškia visumą pažiūrų į pasaulį ir į gyvenimą. Siauresne prasme pasaulėžiūra reiškia tik pažiūras į pasaulį. Bet tada ją reikia papildyti gyvenžiūra, norint apimti pasaulio ir gyvenimo visumą.

Iki šiolei pasaulėžiūros žodis buvo vartotas platesne prasme; būtent, juo norėta apimti ir pažiūras į pasaulį ir pažiūras į gyvenimą. Kai dabar tenka specialiai kalbėti apie moralinę katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmę, turima galvoje visų pirma visumą pažiūrų į gyvenimą, arba, specialiau tariant, turima galvoje gyvenžiūrą.

Skiriant plačiai suprantamą pasaulėžiūrą į siaurai suprantamą pasaulėžiūrą ir gyvenžiūrą, reikia visų pirma pasakyti, kad pasaulėžiūra yra teorinio, gyvenžiūra – praktinio pobūdžio. Kitas jųdviejų skirtumas yra tas, kad ne tiek pasaulėžiūra priklauso nuo gyvenžiūros, kiek gyvenžiūra nuo pasaulėžiūros.

Katalikiškoji gyvenžiūra pasižymi giliu principialumu šalia to realumo, kuris jai yra būdingas gyvenimo faktų konstatavime ir vertinime. Ji neužmerkia akių prieš žmogaus netobulumą ir silpnumą ir sykiu principialiai reikšminguose dalykuose ji nedaro kompromisų vardan šitų žmogaus savybių. Kartais net katalikiškoji gyvenžiūra yra linkusi aukoti atskiro individo laimę ir net gyvybę vardan principo, kuris iš savo esmės yra gyvenimiškas ir gyvastingas visai žmonijai.

Pavyzdžiui, katalikiškoji pasaulėžiūra principialiai teigia santuokos nesuardomybę ir nepripažįsta jokių aplinkybių, kurios leistų vieną kartą įvykusią santuoką panaikinti. Nekartą šita santuokos nesuardomybė atskiriems žmonėms sudaro dramas ar dėl to, kad jie turi gyventi su nepakenčiamais žmonėmis, ar dėl to, kad jie negali susituokti su mylimais žmonėmis. Pasitaiko, kad panašios dramos esti labai skaudžios ir sunkios, ir vis dėlto katalikiškoji gyvenžiūra neabejodama bekompromisiškai skelbia nesuardomybės principo nelygstamumą, privalomą visiems šios gyvenžiūros išpažintojams.

Panašiai yra ir su principu, reikalaujančiu nelygstamai respektuoti negimusią gyvybę. Katalikiškoji gyvenžiūra jokiu atveju nepripažįsta aborto ir laiko jį žmogžudyste. Joks tikslas negali pateisinti šitos žmogžudystės, nes nekalta negimusi gyvybė negali būti užpuoliko rolėje. Taip atsakoma tiems, kurie norėtų matyti mediciniškajame aborte teisėto apsigynimo atsitikimą. Juk žinomas yra dalykas, kad katalikiškoji gyvenžiūra, principialiai priimdama įsakymą „neužmušk“, drauge pripažįsta žmogaus užmušimą moraliai pateisinamą teisėto apsigynimo stovyje.

Nelygstamasis negimusios gyvybės respektavimo principas atskirais atvejais gali rodytis labai skaudus, tiesiog žiaurus, ir vis dėlto tai yra nepalaužiamas principas, kuriam aukojama kartais motinos ir net drauge kūdikio gyvybė, nes geras principas yra laikomas brangesniu dalyku, negu atskirų individų gerovė ir net gyvybė. Ir šiuo atveju matome analoginį katalikiškosios pasaulėžiūros nusistatymą, kaip ir santuokos nesuardomybės klausimu. Teisingas geras principas yra nepalaužiamas ne tik todėl, kad jis yra teisingas ir geras. Jis sykiu yra ir gyvenimiškas ir gyvastingas, kitaip tariant, naudingas žmonijos gyvenime, žiūrint į jį iš plačios universalinės perspektyvos. Susituokusių išsiskyrimai ir abortai, būdami vieną kartą legalizuoti, ardo pačius visuomenės pagrindus, demoralizuoja šeimos gyvenimą, šitą žmonijos egzistencijos pagrindą, ir galutinai veda visuomenes prie išsigimimo ir moralinio supuvimo. Jei tiesa yra gyvastinga, tai klaida yra mari; štai kodėl teisingas principas ne tik teoriškai, bet ir praktiškai turi būti respektuojamas.

Iš čia jau matyti, kad katalikiškoji gyvenžiūra yra dorovės veiksnys, kuris saugoja visuomenę ir tautą nuo išsigimimo, nuo patvirkimo ir nuo dorinio supuvimo, tuo tarpu, kai klaidingos dorinės ideologijos veda tiesioginiu keliu į krizes ir katastrofas. Kai prie to prisideda bažnytinė organizacija, kuri turi labai sėkmingų priemonių doriškai auklėti žmones pagal krikščioniškosios pasaulėžiūros principus, šitos pasaulėžiūros dorinė reikšmė gyvenime pasidaro ypatingai didelė.

Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, katalikiškoji pasaulėžiūra įgauna ypatingo aktualumo mūsų laikais. Po išgyventų katastrofų, karo ir revoliucijos, dabartinis pasaulis yra praradęs dorinę pusiausvyrą ir labai lengvai palinksta į dorinį palaidumą ir net cinizmą. Dorinės pusiausvyros stoka pasireiškia ir pas mus Lietuvoje, kur pokariniame laikotarpyje susidarė palankios sąlygos doriniam smukimui. Pergyventos audros išjudino iš pagrindų krikščioniškas mūsų tautos tradicijas. Liaudyje pastebimas vis dažniau atitolimas nuo religijos ir religinės doros. Inteligentijoje, nors, absoliučiai imant dalyką, ir didėja tikinčiųjų skaičius, vis dėlto susidaro taip pat gausios indiferentų grupės, kuriems krikščioniškoji etika pasidaro svetima.

Apskritai mūsų jaunoji inteligentija, susiformavusi naujose atstatytos lietuvių valstybės aplinkybėse, savo didelėje daugumoje nėra linkusi pasekti krikščioniškosios etikos principų. Noras gerai pagyventi, aukštesnių interesų stoka, praktiškas materializmas, reikalavimas sau ištaikingų gyvenimo sąlygų, beprincipiškas nusistatymas į svarbesnius visuomenės reikalus dažnai yra būdinga naujojo tipo inteligentams. Būtų dar pusė bėdos, jei tuo ir apsiribotų dorinis jų silpnumas. Visos suminėtos jų ypatybės tėra vien ta atmosfera, tas klimatas, kuriame bręsta ištvirkimas ir ruošiasi išsigimimas. Vis dažniau išeina aikštėn, kad tarp vadinamųjų mūsų inteligentų esti tokių ištvirkavimų ir orgijų scenų, kurios gali lygintis su didžiųjų kultūriškai ir doriškai supuvusių centrų papročiais. Tada paaiškėja, kad nemaža naujų inteligentinių mūsų pajėgų, nesuskubusių tikrai pražydėti, sunyksta, dorinio kirmino pakirstos.

Tokiose aplinkybėse tikras išganymas tegali ateiti vien su katalikiškąja religija, kuri drauge su tvirtais principais neša su savimi ir priemones doriniam tvirtumui įsigyti. Bet visų pirma yra reikalingas sveikų tvirtų krikščioniškosios etikos principų supratimas, su jais sugyvenimas ir jų laikymasis. Katalikiškoji pasaulėžiūra turi savo pagrindą tautinėse mūsų tradicijose; reikia tik atgaivinti mūsų visuomenėje jos dorinių principų teorinį ir praktinį respektavimą. Be šito mūsų visuomenė niekados nebus moraliai sveika ir kultūriškai galinga.

Katalikiškosios pasaulėžiūros supratimo ir ugdymo svarbiausios priemonės

Kaip matėme visa, kas buvo pasakyta apie principialią katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmę, gali būti taikoma ir lietuvių tautos dabarčiai ir ateičiai. Lietuvių tautos įsijungimas į universalinę ideologinę bendruomenę, apsisaugojimas nuo ideologinių klaidų, ruošiančių gyvenimo krizių, išlaikymas fizinės, dorinės ir dvasinės sveikatos priklauso nuo katalikiškosios pasaulėžiūros įsigyvenimo lietuvių tautoje. Bet čia kaip tik gali kilti klausimas apie tai, nuo ko labiausiai priklauso katalikiškosios pasaulėžiūros formavimasis ir plitimas visuomenėje. Tą klausimą ir tenka, kad ir labai trumpai, paliesti einant į pabaigą.

Svarbiausieji katalikiškosios pasaulėžiūros formavimo ir platinimo veiksniai yra teologai, filosofai ir mokslininkai-specialistai. Visos šios intelektualinių darbininkų kategorijos yra reikalingos pasaulėžiūriniam darbui. Teologai dirba visų pirma tikėjimo doktrinos srityje, nusižiūrėję į tą dogminį katalikiškosios pasaulėžiūros branduolį, į kurį gravituoja visa pasaulėžiūros sistema su toliausiomis periferijomis. Filosofai stengiasi sudaryti tvirtą proto discipliną ir su jos pagalba kuria mokslinę pasaulėžiūrą, neprieštaraujančią tikėjimo doktrinai. Mokslininkai-specialistai kuria neantikatalikiškus specialiuosius mokslus, galinčius įeiti sudedamosiomis dalimis į plačiausiai suprantamą katalikišką pasaulėžiūrą, harmoningai derinančią tikėjimo doktriną, filosofiją ir specialiuosius mokslus.

Jei kuriame krašte teologai neturi gyvų doktrinalinių interesų ir pasyviai nekūrybiškai užsilaiko teologinių problemų atžvilgiu, tai tenai pačiame pasaulėžiūrinio visuomenės darbo centre bus didelis trūkumas, kurio niekas kitas negalės atpildyti. Jei kur trūksta filosofų, nesugebančių kurti filosofijos sistemos ir gyvai traktuoti filosofijos problemų ir filosofijos darbo, ten bus jausti mokslinių pasaulėžiūros pagrindų silpnumas ir protinės disciplinos stoka. Jei kur trūksta mokslininkų-specialistų, kurie sugebėtų kultyvuoti atskirus mokslus neantikatalikiškoje dvasioje, ten teologinis ir filosofinis pasaulėžiūrinis darbas žymia dalimi bus neutralizuojamas antikatalikiškai nusistačiusių mokslininkų pastangomis. Tik ten kur teologai, filosofai ir mokslininkai-specialistai dirba solidariai ir gyvai kūrybinį pasaulėžiūros darbą, galima tikėti, kad katalikiškoji pasaulėžiūra turės palankių sąlygų formuotis ir klestėti. Ten šitos trys intelektualinių darbininkų kategorijos bendromis pastangomis sugebės pasisavinti katalikiškąją pasaulėžiūrą, kaip ji yra susiformavusi savo universalinėje evoliucijoje, ir pritaikyti ją prie gyvenamo krašto ir tautos aplinkybių.

Bet dar per maža, kad katalikiškoji pasaulėžiūra klestėtų tik intelektualinių darbininkų tarpe. Reikia, kad ji spinduliuotų į visą katalikų visuomenę ir ją veiktų intelektualiai, moraliai ir religiškai. Čia nemaža gali padaryti privatinis populiarizacijos darbas, pasaulėžiūriškai susipratusi šeima ir mokanti Bažnyčia. Bet visos šitų veiksnių pastangos bus visada nepakankamos, jei prie jų neprisidės mokykla, nuosekliai vedama pagal pasaulėžiūrinius principus. Galima net griežtai teigti, kad katalikiškoji pasaulėžiūra negali normaliai gyvuoti katalikų sąmonėje be katalikiškosios mokyklos. Katalikų visuomenė turi šitą tiesą gerai suprasti ir padaryti iš jos privalomų išvadų mokyklų tvarkymo klausime. Tokia yra paskutinė praktinė išvada iš šios grynai teorinės paskaitos. 

Pabaiga

Šaltinis: Tiesos kelias: religijos, doros mokslo ir visuomenės gyvenimo žurnalas, 1938, Nr. 5.

Susiję

Stasys Šalkauskis 5566232969573217229

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item