Stasys Šalkauskis. Katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmė Lietuvos ateičiai (II)

Paskaita, skaityta 1938 metų balandžio 28-ą dieną Katalikų Universitetui remti Draugijos suorganizuotuose kursuose apie ideologinę Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį.

Nusakius katalikiškosios pasaulėžiūros esmę ir pobūdį, tenka nustatyti bendrąją jos reikšmę ir specialiai jos reikšmę Lietuvos ateičiai.

II. Vienijamoji katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmė

Visų pirma katalikiškoji pasaulėžiūra turi nepaprastą galią vienyti žmones. Jei apskritai bendri įsitikinimai yra tarp žmonių vienybės veiksnys, tai išpažinimas bendrų dogmų, kurios yra dieviškai apreikštos tiesos, turi didžiausią galią jungti žmones. Krikščioniško tikėjimo atveju su žmogiškąja bendrų įsitikinimų reikšme susitelkia dar dorinė tikėjimo, kaipo dieviškosios dorybės, reikšmė. Bendras tikėjimo išpažinimas čia yra ypatingo solidarumo pagrindas.

Savo tikėjimu kiekvienas katalikas įsijungia į kelių šimtų milijonų gyvųjų žmonių bendruomenę ir į dar gausesnę mirusiųjų žmonių bendruomenę. Tai, galima sakyti, didžiausia pasaulyje pasaulėžiūrinė vienybė. Jei galima pasaulyje rasti gausesnių ideologinių grupių, tai joms trūksta ar griežto tikslumo, ar tiesos pažinimo antgamtinės organizacijos, ar nenutrūkstamo dogminio išsivystymo, kuris jungia tolimą praeitį su dabartimi.

Dogminis katalikiškos doktrinos branduolys suima į save pagrindines tiesas, kurios atidengia žmonėms giliausias paslaptis apie Dievą, pasaulį ir žmogų ir įprasmina žmogaus gyvenimą, veikimą ir kūrybą. Šitos tiesos nurodo žmogui giliausias priežastis ir paskutinius tikslus ir nustato jį bendra gyvenimiška linkme. Jos yra gyvastingos savo turiniu ir žadina žmoguje pasitikėjimą gyvenimu ir veikimu ir viltį geresnei ateičiai.

Įsijungimas į tokią pasaulėžiūrinę vienybę ne tik atskiram žmogui, bet ir visai tautai yra didelis laimėjimas, nes tokiu atveju žmogus ar tauta tampa didelės solidarios bendruomenės nariu ir ima naudotis šitos bendruomenės laimėtais dvasiniais turtais, visuotinai reikšmingais ir giliai gyvastingais. Tautos, pavėlavusios įsijungti į šitą bendruomenę, yra praradusios daug brangaus laiko savo kultūriniam išsivystymui ir yra net susilpnėjusios grynai tautiniu atžvilgiu. Kaip tik tokį nuostolį teko turėti lietuvių tautai, įsijungusiai į krikščionių bendruomenę žymiai vėliau, už savo kaimynus. Ji buvo atsilikusi savo kultūriniame išsivystyme nuo savo kaimynų ir tuo momentu, kaip priėmė katalikiškąją tikybą, ji atsidūrė nepatogioje padėtyje, palyginant su savo kaimynais, kurie jau buvo gerokai pažengę visuotinai reikšmingoje kultūroje ir labiau tautiškai sustiprėję. 

Tuo tarpu lietuvių tauta, užsiskleidusi savo tautiniame tikėjime, ir nepalaikydama gyvesnių dvasinių ryšių su plačiuoju krikščioniškuoju pasauliu, ne tik buvo išjungta iš pasaulinės bendruomenės, bet ir neišsivystė tautine savo individualybe. Lietuvių tautos pavyzdys labai reikšmingai liudija, kad tauta, nebendraujanti su kitomis tautomis visuotinai reikšmingos kultūros plotmėje, negali normaliai išsivystyti ir tautiškai sustiprėti. Siaurų nacionalistų siekimas tautinio ekskliuzyvistinio individualizmo yra blogas patarnavimas savo tautai, nes tai kaip tik susilpnina tautinę individualybę, neleisdama jai išsivystyti plačiuoju pasauliniu mastu.

Kai sykiu su tikyba tauta pasisavina katalikiškąją pasaulėžiūrą, įvyksta savotiškas asimiliacijos vyksmas, kuriame tauta įsigyja visuotinai reikšmingų pradų, o pati pasaulėžiūra – tautinio bendradarbiavimo. Drauge su visuotinai reikšmingu turiniu tautos individualybė turtėja ir bręsta. Iš kitos pusės pati pasaulėžiūra iš kiekvienos ją prisiėmusios tautos gauna progos išgauti savo universaliniam lobynui tai, kas atitinka tos tautos dvasinį pašaukimą. Universali pasaulėžiūra, kaip ir tikyba, plisdama, iš pradžių duoda, o paskui gauna. O tauta, įsijungianti į visuotinę ideologinę bendruomenę, iš pradžių gauna, o paskui duoda.

Pavėlavusi įsijungti į visuotinę ideologinę bendruomenę, lietuvių tauta ilgai nesinaudojo šituo universalizacijos ir nacionalizacijos vyksmu ir todėl, kaip sakyta, daug nustojo laiko ir turtų savo kultūriniame išsivystyme. Jei kartais teigiama, kad lietuvių tauta yra praradusi savo tautinę individualybę sykiu su krikščionybės priėmimu, tai šis teigimas nėra teisingas ta prasme, kad tartum krikščioniškoji pasaulėžiūra denacionalizuoja tautas. Iš tikrųjų lietuvių tauta ryšium su krikščionybės priėmimu yra nustojusi iš dalies savo tautinės individualybės, bet tai atėjo ne iš krikščioniškosios pasaulėžiūros esmės, bet todėl, kad krikščionybė įėjo į Lietuvą drauge su slavų tautomis, anksčiau priėmusiomis krikščionybę ir šitos krikščionybės įtakoje jau labiau tautiškai sustiprėjusiomis ir lietuvių tautą toli pralenkusiomis savo tautiniu susipratimu.

Tokia buvo anksčiau, praeityje, reikšmė įsijungimo į visuotinę ideologinę bendruomenę ir tokia ji yra ir dabar ypač po prasidėjusio XIX šmt. pabaigoje religinio renesanso.

Istorija yra pakankamai iškalbingai įrodžiusi, kad priėmimas krikščionybės tautoms visada reiškė įsijungimą į visuotinai reikšmingą civilizaciją. Panašiai užėmimas ir išlaikymas krikščionybės pasaulyje kuriamosios pozicijos visada reiškia ir reikš kultūrinį nusistatymą ir produktyvinę dvasinę kūrybą. Lietuvių tautai, pavėlavusiai ne tik priimti krikščionybę, bet ir tautiškai atgimti, ypač svarbu eiti šituo trumpiausiu ir sėkmingiausiu keliu į visuotinai reikšmingą kultūrą. Kiti keliai ilgesni, mažiau produktyvūs ir abejotini savo vertingumu.

Bus daugiau

Šaltinis: Tiesos kelias: religijos, doros mokslo ir visuomenės gyvenimo žurnalas, 1938, Nr. 5.