Stasys Šalkauskis. Katalikiškosios pasaulėžiūros reikšmė Lietuvos ateičiai (I)

Paskaita, skaityta 1938 metų balandžio 28-ą dieną Katalikų Universitetui remti Draugijos suorganizuotuose kursuose apie ideologinę Lietuv...

Paskaita, skaityta 1938 metų balandžio 28-ą dieną Katalikų Universitetui remti Draugijos suorganizuotuose kursuose apie ideologinę Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį.

Savitarpinis gyvenimo ir ideologijos veikimasis

Filosofiškai linkę mąstyti žmonės dažnai statosi klausimą, ar sąmonė apsprendžia gyvenimą, ar gyvenimas sąmonę, vadinasi, ar mintis nustato, tvarko, valdo gyvenimą, ar gyvenimas pajungia mintį, pagal tai, koks jis yra. Kitaip dar tariant, tą patį klausimą galima dar formuluoti šitaip: ar idėja formuoja gyvenimą, ar gyvenimas formuoja idėją?

Pagal prileidžiamą čia alternatyvą, buvo suteikiami du kraštutiniai atsakymai: vienų įsitikinimu, idėja formuoja gyvenimą, kitų – gyvenimas formuoja idėją. Šitos dvi kraštutinės pažiūros, kurios gali būti pavadintos ideokratija ir zookratija, neišsemia viso faktiškos padėties sudėtingumo. Ir ideokratija, pagal kurią gyvenimą gali ir turi valdyti abstraktinė, t.y. atsieta mintis, ir zookratija, pagal kurią mintis yra savaimingas gyvybinių vyksmų refleksas, arba atliepas, išreiškia tik vieną tiesos dalį, – tiesos, kuri yra daug sudėtingesnė, negu šios dvi kraštutinės ir vienašališkos kryptys.

Žmogaus minties istorija suteikia daug davinių ir už tai, kad mintis bent tam tikrame laipsnyje valdo gyvenimą, ir už tai, kad gyvenimas turi didelės įtakos minties susiformavimui. Gyvenimas ir mintis yra nuolatinio veikimosi būvyje, ir todėl vienas kitą sąlygoja ir vienas kitą formuoja. Toks savitarpinis gyvenimo ir mirties priklausomumas paprastai padaro tai, kad nei gyvenimas nei mintis negali būti tobuli. Gyvenimas, tik iš dalies idėjos veikiamas, nėra tobulas gyvenimas, ir mintis, irracionalių gyvenimo gaivalų veikiama, nėra tobula tiesos reiškėja. 

Gyvenimo ir minties veikimasis tik tada tegali laiduoti pilną tiesą, kai gyvenimas yra tobulos tiesos įsikūnijimo išraiška ir kai mintis nustoja savo abstraktyvumo, o gyvenimas savo irracionalumo. Mums katalikams toks tobulas gyvenimo ir minties suderinimas yra įvykęs Dievo Sūnaus įsikūnijime, t.y. Jėzaus Kristaus asmenyje, kuris yra apie save pasakęs: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. Kristaus asmenyje nėra jokio priešingumo tarp gyvenimo ir minties: Jame gyvenimas yra minties aidas ir mintis gyvenimo žiedas. Dieviškasis žodis, Logos, Tiesos reiškėjas, tobulai valdo Kristaus gyvenimą, ir todėl, kalbant šiuo atveju apie gyvenimo ir minties veikimąsi, reikia pripažinti tai, kas gali būti pavadinta logokratijos vardu.

Logokratija suderina tobuloje sintezėje ideokratijos ir zookratijos kraštutinybes ir sykiu naikina minties abstraktyvumą ir gyvenimo irracionalumą. Principe visa krikščioniškoji pasaulėžiūra, ir visų pirma katalikiškoji pasaulėžiūra yra logokratijos išraiška. Pagal šitą pasaulėžiūrą mintis yra atspindis tos amžinos tiesos, kuri yra kiekvienos esybės, kiekvieno gyvio pirmavaizdis. Gyvenime organiškai reiškiasi ta pati tiesa, kuri logiškai pasireiškia minties pavidalu. Čia jau gyvenimo ir minties veikiamasis yra ir gyvenimo ir minties tobulumo sąlyga. Be kita ko, gyvenimo ir minties solidarumas padaro mintį, arba idėją ypatingai sėkmingą gyvenimo vyksme.

I. Katalikiškosios pasaulėžiūros esmė ir pobūdis

Konkretinė logokratijos išraiška yra katalikiškoji pasaulėžiūra, kuri nėra nei atsietos minties padaras, nei faktiško gyvenimo refleksas, arba atliepas. Katalikiškosios pasaulėžiūros esminis ir amžinas branduolys yra dogminė christianizmo doktrina, kurios centre stovi dieviškojo Žodžio, atseit, nelygstamos Tiesos įsikūnijimas. Čia nėra tos prarajos, kuri paprastai skiria atsietą mintį ir realų gyvenimą, nes čia gyvenimas pasidarė tikras ir tiesa – gyvenimiška.

Dogminis katalikiškosios doktrinos branduolys toli gražu nėra dar visa katalikiškoji pasaulėžiūra, kuri, telkdamasi apie vieną dieviškąjį centrą, plinta koncentriniais ratais į plačiąją periferiją. Kiekvienam katalikui privalu išpažinti dogminė Katalikiškosios Bažnyčios doktrina, kuri yra suformuluota katalikiškajame katekizme. Bet išpažinti katekizmo tiesas ir turėti katalikiškąją pasaulėžiūrą yra du skirtingi dalykai. Pirmasis dalykas yra pareiga, antrasis uždavinys.

Atskiras katalikas gali nuoširdžiai išpažinti katalikiškąjį katekizmą ir sykiu gali nesugebėti susidaryti arba tik pasisavinti katalikiškosios pasaulėžiūros. Katalikiškoji pasaulėžiūra suima į save dogminį Bažnyčios mokslą, kaipo savo branduolį, kuris yra jai vienybės pradas ir linkmės rodyklė. Bet į ją gali taip pat įeiti sudedamaisiais pradmenimis bet kurie dalykai, kurie neprieštarauja dogminiam branduoliui. Šitie dalykai, nebūdami patys iš savęs specifiškai katalikiški, tampa tokie vien ryšium su organiškąja visuma, kurioj vienybės centru yra apreikštoji doktrina.

Principialiai tegali prileisti vienos tik katalikiškosios pasaulėžiūros buvimą. Jei neklaidingas dogminis jos branduolys yra vienų vienas; jei nuosekliai protaujant bendros vedamosios idėjos gali vesti viena tik tikra linkme, tai būtų klaidinga manyti, kad katalikiškųjų pasaulėžiūrų gali būti daugiau, negu viena. Bet faktiškai netobulas nuoseklumas gali nuvesti katalikus įvairiais keliais, kai jų yra daromi vedamųjų idėjų pritaikymai konkretesnių pasaulėžiūros klausimų sprendimui.

Tarp katalikų teologų nėra visiško sutarimo daugelio specialesnių teologinių problemų sprendime bei aiškinime. Dar mažiau sutarimo yra tarp katalikų filosofų filosofijos dalykuose. Jei kalbėti apie katalikiškąją teologiją ne tik galima, bet ir privalu, tai kalbėti apie katalikiškąją filosofiją tegalima vien su labai apytiksliu tikslumu. Visai tiksliai galima kalbėti ne apie katalikiškąją, bet apie neantikatalikiškąją filosofiją. Katalikiškoji ir neantikatalikiškoji filosofija, savaime suprantama, nėra tas pats dalykas. 

Dar su mažesniu tikslumu galima kalbėti apie katalikiškuosius specialiuosius mokslus. Nėra katalikiškosios istorijos, fiziologijos, biologijos ir t.t., bet yra neantiškatalikiškoji istorija ir antikatalikiškoji istorija, neantikatalikiškoji biologija ir antikatalikiškoji biologija ir t.t. 

Katalikams yra savaime aišku, kad antikatalikiškoji istorija, antikatalikiškoji fiziologija, antikatalikiškoji biologija ir t.t. yra klaidingos bent dėl dviejų priežasčių, būtent, pirma todėl, kad jos išeina iš savo kompetencijos ribų, nes kitaip jos negalėtų prieštarauti religijos dalykams, ir, antra, todėl, kad jos prieštarauja apreikštajai tiesai, kuri yra, katalikų įsitikinimu, teisinga.

Kai tuo pačiu laiku reikalaujama, kad istorija, fiziologija, biologija ir t.t. būtų neantikatalikiškos, tai toks reikalavimas anaiptol nereiškia, kad jos verčiamos kokia nors prasme skelbti katalikiškąsias doktrinas: faktiškai iš jų tik reikalaujama neišeiti iš savo kompetencijos ribų ir kaip tik todėl neskelbti įžeidžiančių katalikiškąjį tikėjimą dalykų.

Jei kiekvienam katalikui yra privalomas dogminio Bažnyčios mokslo išpažinimas, tai vis dėlto nėra vienos katalikiškosios pasaulėžiūros, oficialiai ir ištisai pilnai suformuluotos ir katalikams privalomos išpažinti. Kitaip tariant, nėra pilnos, smulkmenose atbaigtos, religinės pasaulėžiūros, kuri būtų privaloma katalikams visose savo dalyse ir dalelėse, nors pagrindiniai dogminiai religinės pasaulėžiūros pradai privalomi visiems katalikams. Nėra katalikiškosios filosofijos, kuri būtų privaloma katalikams ištisai visu savo filosofiniu turiniu, nors Bažnyčia karštai rekomenduoja tomistinę filosofiją, kaipo tinkamiausią katalikams. Nėra griežtai ištisai nustatytos visuomeninės katalikiškos pasaulėžiūros, nors yra autoritetinga socialinė Bažnyčios doktrina, kuri stengiasi išspręsti socialinį klausimą krikščioniškosios etikos ir socialinio teisingumo linkme. Panašiai yra ir kitose pasaulio ir gyvenimo problemose, kurios gali turėti reikalo su religijos ir doros dalykais.

Žodžiu tariant, katalikiškoji pasaulėžiūra turi atsiremti į dogminį Bažnyčios branduolį ir suderinti su juo visas savo, kad ir labiausiai periferines, dalis. Šitame derinimo darbe galima skirti tris laipsnius: pirmajame laipsnyje privalomas išpažinimas dogminės tiesos tokios, kaip ji Bažnyčios yra autoritetingai paskelbta katalikų tikėjimui; antrajame laipsnyje privaloma ypatinga atodaira į autoritetingus bažnytinės vadovybės pamokymus (enciklikos, ganytojiški raštai tikintiesiems), liečiančius religijos ir doros dalykus; trečiajame laipsnye paliekama kiekvienam laisvė abejinguose religijai ir dorai dalykuose, arba tuose religijos ir doros dalykuose, kurie nėra Bažnyčios sprendžiamai nustatyti. Jei antrajame laipsnyje kiekvienam katalikui yra pozityvus uždavinys suderinti savo pasaulėžiūrą su Bažnyčios doktrina, tai trečiajame laipsnyje yra jam neigiamas uždavinys savo pasaulėžiūrą apsaugoti nuo prieštaravimo šitai doktrinai.

Visai atbaigta ir konkretizuota visose savo smulkmenose katalikiškoji pasaulėžiūra yra vienos inidividualinės sąmonės dalykas. Bet savo sudedamosiomis dalimis kiekviena katalikiškoji pasaulėžiūra yra sutelktinio darbo padaras, kurio sudaryme dalyvauja labai įvairūs veiksniai. Šv. Dvasia, kuri savo pagalba veikdina dogminį bažnytinės doktrinos išsivystymą; aukštoji Bažnyčios vadovybė, kuri budi ir vadovauja katalikiškosios doktrinos formulavimui ir skelbimui; gyva tikinčiųjų bendruomenė, kuri sudaro terpę dogminiam išsivystymui tarpti; nenutrūkstamoji eilė Bažnyčios tėvų, mokytojų ir šiaip teologų, kurie katalikiškąją doktriną aiškina, įrodinėja ir išvysto sistemingomis mokslo priemonėmis; ir nesuskaitoma katalikų filosofų ir mokslininkų specialistų daugybė, kurie dirba filosofijos ir specialiųjų mokslų darbą, stengdamiesi jį suderinti su amžinąja tiesa, – štai pagrindiniai katalikiškosios pasaulėžiūros kuriamieji veiksniai.

Galima sakyti, visos tautos ir visi amžiai dalyvauja katalikiškosios pasaulėžiūros kūryboje. Šitas pasakymas yra tikras ne tik ta apytikre prasme, kad didesnė kultūringųjų tautų dalis yra dalyvavusi katalikiškosios pasaulėžiūros kūryboje, ir kad žmonija nežino jokios kitos pasaulėžiūros, kuri taip ilgai būtų valdžiusi masinę žmonių mintį, bet ir ta prasme, kad kiekvieno amžiaus ir kiekvienos tautos tiesa gali būti suimta į katalikiškąją pasaulėžiūrą, nes ši yra didžiausios tiesos rankiotoja, kaip ją yra pavadinęs J. Maritain’ as.

Bet ne tik savo susidarymo būdu katalikiškoji pasaulėžiūra yra universali, arba visuotinė. Jinai yra visuotinė ir savo turiniu, nes joks ekskliuzyvizmas, joks vienašališkumas negali būti jai savas. Faktiškoji katalikų pasaulėžiūra nekartą istorijoje prisiimdavo savo eksliuzyvinių vienašališkų idėjų, bet tai buvo žmonių nenuoseklumo apraiškos, bet ne katalikiškosios pasaulėžiūros žymės, nes iš esmės ši pastaroji yra visuotinė.

Taigi, remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, galima pasakyti, kad katalikiškoji pasaulėžiūra, kuri turi centriniu savo branduoliu dogminį Katalikiškosios Bažnyčios mokslą, kuri remiasi filosofija, pozityviai sutariančia su šituo branduoliu ir kuri apima specialiąsias pažintis, neprieštaraujančias nei dogminėms nei filosofinėms tiesoms. Savo forma, arba lytimi, katalikiškoji pasaulėžiūra gali būti visai atbaigta arba konkretizuota vien individualinėje atskiro žmogaus sąmonėje; bet savo turiniu jinai yra universali, arba visuotinė ir ta prasme, kad ji yra visų amžių ir visų tautų padaras, ir ta prasme, kad jai svetimas bet kuris ekskliuzyvizmas, ir ta prasme, kad ji apima visas žmogaus dvasios problemas ir sprendžia jas būdu, atitinkančiu bendrąją žmonių prigimtį. Pagaliau, katalikiškoji pasaulėžiūra pasižymi tuo, kad eina logokratijos linkme, t.y., kad jos tiesa savyje yra gyva, gyvenimiška ir gyvastinga, tvarkanti gyvenimą pagal jo išvidinius amžinus dėsnius. Žodžiu tariant, katalikiškojoje pasaulėžiūroje gyvenimą ir tiesą turi jungti organiškoji vienybė, sėkminga ir tiesai pažinti ir gyvenimui tobulinti pagal tiesą.

Nusakius katalikiškosios pasaulėžiūros esmę ir pobūdį, tenka nustatyti bendrąją jos reikšmę ir specialiai jos reikšmę Lietuvos ateičiai.

Bus daugiau

Šaltinis: Tiesos kelias: religijos, doros mokslo ir visuomenės gyvenimo žurnalas, 1938, Nr. 5.

Susiję

Stasys Šalkauskis 6539356045296797745

Rašyti komentarą

  1. KRIKŠČIONIŠKOSIOS, o ne katalikiškos.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-07-09 09:31

    „Kai tuo pačiu laiku reikalaujama, kad istorija, fiziologija, biologija ir t.t. būtų neantikatalikiškos, tai toks reikalavimas anaiptol nereiškia, kad jos verčiamos kokia nors prasme skelbti katalikiškąsias doktrinas: faktiškai iš jų tik reikalaujama neišeiti iš savo kompetencijos ribų ir kaip tik todėl neskelbti įžeidžiančių katalikiškąjį tikėjimą dalykų.“ -???????

    AtsakytiPanaikinti
  3. jei KATALIKYBES reikalinga tik tam ,kad tektu nustatineti jos reiksme Lietuvos ateiciai,(bet ten buvo isskirta BENDRAI -zodis,tik ka reiskia bendrai?-visam pasauliui -ar kam tas BENDRAI?..straipsnio pask.sakinys-suprask jo apibendrinimas)TAI VARGAS TAI KATALIKYBEI,VARGAS TOKIAM TIKEJIMUI-KURIS TIK IDEOLOGINIS IRANKIS POLITINIAMS SOCIALINIAMS TIKSLAMS,O NE SIELU ISGANYMUI.JEZUS KRISTUS ATEJO I ZEME SIELU ISGELBET,O NE KURT ROJU JOJE.BUTENT KRIKSCIONYBE ,O NE KATALIKYBE-propatrija naudojasi katalikybe,kaip irankiu issaugot patriotiska Lietuvos zmoniu savimone,o tikras ORTODOKSINIS KRIKSCIONISKAS TIKEJIMAS YRA KUR KAS GILESNIS-JIS VIRS TAUTOS,VIRS SOCIALINES GEROVES.propatrija giliai analizuoja ir nepavirsutiniskai apraso apokaliptinius ivykius zemeje ir Lietuvoje IR,tarsi, NORI ATITOLINT APOKALIPSE!!O KRIKSCIONIS,KAIP TIK TURETU PRIIMTI SV. RASTO ispejimus apie laiku pabaiga ir budeti,susitelkti i savo sielos isgijima,o ne ..kaip isgelbet lietuviu tauta,nes tauta gelbet lengviausia ir kovoti su priesais lengviau,bet kovoti su savimi,stai kur dvasinis darbas ir i ka VISU PIRMA reiktu telti dvasines jegas.Po to pasekmes pasimatytu savaime..socialines pasekmes,taip pat.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item