Rasa Čepaitienė. Kolaborantai

propatria.lt nuotrauka 

Kazio Škirpos alėjos pavadinimo „problema”, kaip ir buvo galima nuspėti, liberalų ir mažumų balsais išspręsta „teisingai” ir politiškai korektiškai, visgi palieka daug neatsakytų klausimų. Panagrinėkime keletą iš jų.

Pirma, teisinis klausimo aspektas. K. Škirpa paskelbtas antisemitu ir dėl to nuteistas ištrinti iš Vilniaus viešosios atminties. Tačiau, bent kol kas, kiek suprantu, skirtingai nuo teisminio J. Noreikos veiklos įvertinimo, nėra galutinio ir aiškaus atsakymo, ar jo, kaip ir viso Lietuvių aktyvistų fronto (LAF), veiksmai iš tiesų prisidėjo prie Lietuvos žydų naikinimo, nes istorikų nuomonės čia ryškiai išsiskiria.

Be to, argi ne įrodyti nusikaltimai žmoniškumui, o vien seniai mirusio ir apsiginti negalinčio asmens paskelbimas tariamu ar tikru antisemitu (kas tai yra ir kur šio reiškinio ribos? galbūt patys didžiausi antisemitai - tie žydų veikėjai, kurie vis stengiasi sukiršinti abi tautas, turėdami savų merkantilinių ar politinių tikslų?), kaip ir, tarkim, homofobu, rasistu, seksistu ir t. t. ir panašiai, tegali tapti pagrindu bausti pagal dabartinius Lietuvos įstatymus? O juk tokio teisminio ar bent istorinio sprendimo, nei patikimų, įtikinančių įrodymų, nėra, ir į istorikus persikvalifikavusiam merui teisininkui tai turėtų būti žinoma... 

Antra, istorinės tiesos aspektas. Jei jau profesionalūs istorikai ir klausimo tyrėjai iki galo nesutaria, kaip vertinti K. Škirpos veiksmus ir žodžius Lietuvos žydų tragedijos akivaizdoje, nes, žinodami enkavedistinių klastočių paliktus ir nūnai vėl aktyvuojamus dezinformacijos akivarus, apdairiai neskuba su garsiais ir beapeliaciniais verdiktais, tai kodėl tuomet politikai nusprendžia atimti iš jų duoną, pareikšdami, kad žino, kas iš tikrujų tuomet įvyko ir net tai, ką vienas ar kitas to meto veikėjas galvojo ar jautė? Be to, teisia jų pažiūras ar jiems priskiriamus (!) žodžius (ne veiksmus) pagal dabar vyraujančios ideologijos nuostatas, kas yra visiškas anachronizmas ir pavojingas politinis precedentas, nes, jei jau taip, gal tuomet pradėkime nuo „antisemito” V. Kudirkos paminklo griovimo? Tik kur ir kada sustosime? 

Trečia, politinis aspektas, keliantis klausimą, kieno vardu, galia ir pastangomis perrašoma, performuojama ir įtvirtinama tam tikra istorijos versija? Ką tik baigiau skaityti Svetlanos Aleksijevič knygą „Laikas iš antrų rankų”. Ilgai nesupratau šitos metaforos, kol autorė pabaigoje pati jos nepaaiškino. Second hand laikas - tai posovietinių visuomenių gyvenimas praradus ankstesnį, „savąjį” laiką, kaip ir orientavimosi jame perspektyvą, ir priverstinis bandymas prisitaikyti prie kito, svetimo ir jau kitų gerokai padėvėto, laiko. Argi kažkas panašaus dabar nevyksta su XX a. Lietuvos istorija? Argi ji mūsų akyse neperrašoma iš kitų tautų ir galios centrų perspektyvos, lyg toks rašymas būtų absoliučiai objektyvus ir nešališkas, nenutylintis ir neapeinantis jiems nemalonių ar gėdingų dalykų, tačiau noriai teisėjaujantis lietuvių valstybininkų veiksmams, darbams ir net mintims, reikalaujantis iš jų, bet ne iš savęs, krištolinio tyrumo? Tiek oficialiai ES viršūnių politikai, tiek ir Putino Rusijai parankus beapeliacinis „kovos su fašizmu“ ir „Aušvicui - ne!” naratyvas nelinkęs matyti pustonių ir niuansų sudėtingoje tarp dviejų totalitarizmų atsidūrusios tautinių Vidurio Rytų Europos valstybių istorijoje, kas iš tiesų galiausiai leidžia užmerkti akis į komunizmo nusikaltimus Vakarų Europai, kur komunistinės idėjos vėl ant bangos. Tuo tarpu antrasis „Naujosios Europos” tapatumo sandas „Kolonializmui - ne!” iš jų kartu su Vakarų Europa pareikalauja prisiimti kolonializmo nusikaltimų ir pasekmių (vadinamieji pabėgėliai) naštą, nors jos nei kada turėjo kolonijų, nei iš jų pelnėsi. Ar ne dvigubi standartai? Ar ne ciniška veidmainystė?

Pasmerkdami Škirpą, kurio nusikaltimas prieš žydus neįrodytas (jei būtų įrodytas, tik tuomet šį klausimą būtų galima spręsti), besiremdami vien tikėjimu jo kalte, jie tuo pačiu atmeta ir Škirpą – pirmąjį karį savanorį, Škirpą – kovotoją už Lietuvos valstybę, Škirpą – antisovietinio pasipriešinimo organizatorių... Ar tai reiškia, kad šie jo nuopelnai irgi tampa beverčiai, o jo puoselėtos vertybės – nevertos pagarbos ir sekimo? Pervadindami alėją Trispalvės (kieno? Gal Rusijos ar Bulgarijos?), bet ištrindami ją pirmąsyk iškėlusio Gedimino kalne žmogaus pavardę, jie tuo pačiu save ir kitus įstumia į šizofrenišką būklę, kai vėliavos pačios užlipa į kalnus ir pasikabina bokštuose... 

Neturėdami pagrįsto ir patikimo istorinio ir juridinio K. Škirpos (klausimų neliktų, jei jis – vienoks ar kitoks – išties būtų) ir tuo pačiu išsamaus politinio lietuviškojo valstybingumo ir antinacinio bei antisovietinio pasipriešinimo vertinimo Vilniaus politikai šiuo sprendimu pasirodo veikiantys nepolitiškai, nesavarankiškai ir, dar daugiau, nenuosekliai.

Kodėl vieniems (neįrodytiems) kolaborantams su vienu didžiu blogiu a priori taikoma damnatio memoriae, o kitiems netaikoma? Nekalbėkite man apie P. Cvirką ir kitus Stalino saulės vežėjus, spėjama, kad interesas šiam skverui staiga išaugęs anaiptol ne dėl patriotinių, o tik dėl teritorijų „vystymo” interesų. Esama daugybės kitų, įskaitant dalį Lietuvos žydų, puolusių kolaboruoti su sovietais 1940 m., bet juk tai tokia neliečiama ir pavojinga tema, ar ne...? Tad kur čia nuoseklumas?. Apie tai tylima tik dėl to, kad šie kolaboravo žymiai ilgiau ir uoliau „dirbo Lietuvai”?

Svarbesnis klausimas – su kuo nūnai kolaboruoja meras ir jo draugai liberalai, kad ir kiek suskiltų ir kaip gražiai bepasivadintų, argi iš tiesų neužsiimantys vienu vieninteliu darbu, kurį kažkada įvardino vienas jų partijos paskirtasis ministras – babkių įsisavinimu? Ar tik ne su Mamona, t. y. bet kuo, kas tik turi galią, įtaką ir pinigų? Kitaip argi piliečių išrinkta miesto taryba neturėtų neaiškių klausimų sprendimo bent atidėti, paisydama dalies istorikų ir visuomenės parašais patvirtintos pozicijos? Jei ne dėl pagarbos istorinei tiesai, tai bent dėl demokratijos ir piliečių santarvės. Bet kur jau ten...

Ara, ora et colabora...