Naglis Kardelis. Juanas Donoso Cortesas - labai aktualus ir kartu pavojingas autorius

Juano Donoso Corteso knygą „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“ įsigyti galite šalies knygynuose arba užsiregistravę šioje nu...

Juano Donoso Corteso knygą „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“ įsigyti galite šalies knygynuose arba užsiregistravę šioje nuorodoje.

Knygos „Esė apie katalikybę, liberalizmą ir socializmą“ autorius Juanas Donoso Cortésas yra tolimas konkistadoro, actekų imperijos užkariautojo Hernáno Cortéso palikuonis. Šio autoriaus mintis yra ekspresyvi ir turi karšto ispaniško kraujo. Autorius kaip politinis konkistadoras savo metu atėjo į politinės filosofijos areną ir nors vėliau buvo pamirštas, dabar gali vėl sugrįžti kaip labai įdomi, įkvepianti, o kai kuriais atžvilgiais – ir supriešinanti, poliarizuojanti figūra.

Šiuo metu autorius yra įdomus vadinamosios politinės teologijos, konkrečiai Carlo Schmitto nubrėžtų politinės teologijos gairių kontekste. Turint galvoje, kad Cortésui didelį įspūdį paliko klasikinė filosofijos tradicija – Aristotelis, Tomas Akvinietis – verta pasižiūrėti, kaip šie autoriai suvokė politikos ir religijos santykį ir atitinkamai kaip jį suvokė Cortésas bei kaip šiandien iš savo mąstymo perspektyvos turėtume suvokti klasikinių autorių ir Cortéso pozicijos panašumus ir skirtumus.

Kontekstualizuojant šio filosofo mintį galima pasakyti, kad jis priklauso ispaniškojo konservatyvaus mąstymo tradicijai, jam savo konservatyviu, pesimistiniu visuomenės raidos matymu artimas XX a. mąstytojas José Ortega y Gassetas. Ispanų mąstymas yra gana stipriai poliarizuotas: viena vertus, esama labai ryškios konservatyvaus mąstymo pozicijos, kuriai atstovauja Cortésas ir Gassetas, o kartu egzistuoja labai kairuoliška, anarchistinio, socialistinio ar komunistinio mąstymo srovė. Ši poliarizacija matoma ir pačiame Ispanijos politiniame gyvenime: tai arba frankistinis fašizmas, arba socialistiniai, komunistiniai politiniai judėjimai, bet nelabai matyti saiko, arba klasikinės metriopatiškos, pozicijos.

Taip pat aišku, kad ispanai nėra filosofiškai stipri tauta. Nors apie tai galima kalbėti šiek tiek  pritempiant, vis tiek įmanoma skirti labiau filosofines bei mažiau filosofines tautas. Ispanai yra labai ekspresyvūs, emocingi, turi puikią intuiciją, tai puikūs menininkai: architektai, skulptoriai, dailininkai – tačiau mąstytojų nėra daug. Todėl Cortésas yra viena iš retesnių figūrų, nors ir jo mąstyme klasikinis filosofijos pavidalas nėra klasikinis ta prasme, kaip jį suprato senovės graikai ar klasikiniai krikščionybės autoriai, tokie kaip Augustinas ar Tomas Akvinietis. Dėl to labai svarbu suvokti, kiek Cortéso požiūris yra klasikinis, kaip jis suprato politikos ir religijos santykį.

Kiekvienas politinis mąstytojas, galvodamas apie tai, kaip reikėtų nubrėžti tvaresnius visuomenės pagrindus, be abejo, siekia atsakyti į klausimą, kas yra politinės bendruomenės galimybės sąlygos, t. y. kas yra pamatiniai bet kurią politinę bendruomenę organizuojantys principai. Schmittas yra pastebėjęs, kad suvereno samprata, valios reikšmės priimant politinius sprendimus akcentavimas yra Cortéso pozicijos stiprybė. Supratimas, kad reikalingas ne tik intelektas, bet ir valios sprendimas, pamatinių politinę bendruomenę konstituojančių principų nubrėžimas, yra originalusis Cortéso pozicijos aspektas.

Vis dėlto, jeigu į ją žiūrėtume dar iš antikos ir krikščioniškosios antropologijos bei teologijos perspektyvos, matytume, kad tarp jos ir Cortéso mąstymo esama daug prieštaravimų bei konfliktinių aspektų. Kita vertus, jie taip pat yra labai produktyvūs, nes kūrybingas jų sprendimas gali panaikinti ar atšaukti neveiklumą ir ištižimą, būdingą šiuolaikinei politinei bendruomenei.

Visų pirma, kalbėdami apie laisvę ir politiką, graikai ypač akcentavo politinio subjekto autonomiją. Esminis yra būtent proto autonomijos aspektas, kuris leidžia nustatyti konkrečius principus. Tai negatyvi kritinė proto galia, kuri įgalina steigti tam tikrus pozityvius principus. Kitaip sakant, žmonės ateina į politinę areną dar neturėdami bendrų žaidimo taisyklių ir tuomet, remdamiesi universalesniais etiniais principais, kurie įrašyti į prigimtį, tie žmonės tariasi dėl tolesnio politinio žaidimo taisyklių. Taigi pradedama nuo etikos, tam tikrų bendražmogiškų principų, o po to susitariama dėl žaidimo taisyklių. Šia prasme toji schmittiška skirtis tarp savo ir svetimo turėtų būti politinio tarimosi rezultatas, bet ne išeities taškas. Dėl šios priežasties graikiškoji politikos samprata yra kiek kitokia negu politinės teologijos.

Šį paradoksą regime ir krikščionybėje. Evangelijose išsakyta mintis, kad Jėzus yra ne šio pasaulio, o dangiškasis karalius. Nors žydai norėjo matyti Kristų kaip politinį lyderį, jis atsisakė juo būti. Ne mažiau svarbus iš evangelijų žinomas posakis „kas ciesoriaus, ciesoriui, kas Dievo –  Dievui“. Taigi, esama šiokios tokios demarkacijos, bet, kita vertus, labai svarbus yra apsisprendimo momentas: Kristus kviečia sekti tuos, kurie nori ir gali juo sekti, ir jiems po to taikomi visai kiti, aukštesnio kalibro principai. Visi kiti gali elgtis kaip nori. Kitaip sakant, Dievas duoda laisvę, bet teikia ir aukščiausius standartus, kuriuos turi tenkinti laisvai apsisprendžiantys priimti šią dievišką perspektyvą.

Ir Aristotelis, ir Tomas Akvinietis brėžia švelnią demarkaciją tarp filosofijos ir teologijos bei šio pasaulio perspektyvos ir anapusinio pasaulio, transcendentinės perspektyvos. Aristotelis, kalbėdamas apie mokslus, filosofines disciplinas, daro skirtį tarp tų, kurios tiria amžinus dalykus, ir tų, kurios tiria šio pasaulio dalykus. Tomas Akvinietis taip pat demarkuoja, viena vertus, teologiją ir filosofiją, kita vertus, pačią teologiją prigimtinės teologijos, t. y. tos, kuri kliaujasi proto principais, aspektu, bei apreikštosios teologijos aspektu. Taigi santykinė demarkacija yra, tačiau visoje klasikinėje kultūroje turime paliudytą prigimties svarbos aspektą: prigimtis suvokiama kaip žmogaus nekonstruojama, dieviška ar tiesiog ateinanti iš gamtos, o žmogaus kultūra turi laiduoti, jog tie dieviški, prigimtiniai principai būtų suvokiami kaip viršesni už tuos, kuriuos žmogus kultūriškai susikuria pats. Kitaip tariant, tik aukštas kultūros lygis šią demarkaciją padaro arba išlaiko kaip prasmingą. Kitu atveju žmogiškasis elementas iškreipia prigimtį, ir ta demarkacija tampa nelabai svarbi.

Vadinasi, kai kalbame apie politikos ir religijos santykį, taip pat santykį tarp politikos ir teologijos, reikia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus. Visų pirma, svarstant bet kurią politinę doktriną, svarbi kritinio proto perspektyva: jeigu netikime kritiniu protu, tuomet netikime ir bet kokia alternatyvia teorija, formaliai galinčia įsteigti vienokį ar kitokį požiūrį, kuriuo turėtume remtis. Taigi šiuo atžvilgiu Cortésas nėra visiškai tikslus, nuvertindamas protą. Nors jis ne visada kalba tokiu režimu, kai kuriuose laiškuose vis dėlto pasisako prieš žmogaus proto pajėgumą nustatyti bendriausius principus ir kalba apie proto atžvilgiu išorinį Bažnyčios autoritetą kaip neginčijamą ir nekvestionuojamą. Tai nėra klasikinis požiūris ir taip pat netgi nėra Akviniečio požiūris. Kita vertus, jis turi prasmę, kada žvelgiame iš degradavusios, barbarų visuomenės perspektyvos. Cortésas  yra autorius, kuris bando subarbarėjusią visuomenę ištraukti iš, viena vertus, pagoniško blogąja prasme, kita vertus, apskritai nužmogėjusio mentaliteto liūno. Kitaip tariant, jis tarsi mėgina pritaikyti šoko terapiją.

Politinė teologija kaip projektas man nėra labai priimtina dėl to, kad dieviški dalykai ir žmogiški dalykai vis dėlto neturėtų būti painiojami. Bažnyčios autoritetas stipresnis tada, kai jis yra neformalus, o kai jis formalizuojamas, Bažnyčia gali būti įtraukta į politines rietenas ir šitaip prarasti tą autoritetą. Be abejo, tai, kad jai pripažįstamas formalus autoritetas, yra gerai, tačiau jeigu jis pertempiamas, ima naikinti neformalų autoritetą. Tikrasis autoritetas paprastai būna kaip tik neformalus. Dėl to čia irgi esama tam tikro prieštaravimo. Galima kalbėti apie neformalią, netiesioginę Bažnyčios įtaką politiniam procesui, ir būtent ši įtaka turėtų būti esminė. Čia įmanoma pasitelkti analogiją iš fizikos srities: tarkime, yra šilumos perdavimas spinduliavimu ir yra konvekcija, taigi, teorijos, kalbančios apie būtinybę Bažnyčiai labiau kištis į politinį procesą, bando steigti supratimą, pagal kurį toji politinė išmintis perduodama tarsi konvekcijos būdu, per tam tikrą bendramatę terpę. Tačiau manytina, jog Bažnyčia turėtų perkelti visuomenei išmintį labiau netiesioginio, neformalaus išminties spinduliavimo būdu. Tai tarsi žvaigždė, kurios šviesą matome, ir toji šviesa ateina tarytum per vakuumą. Kitaip tariant, ji turi išlikti aukščiau politinio proceso.

Kita vertus, šiuolaikinė visuomenė, kuri kaip tik bando įsteigti itin griežtą demarkaciją arba atribojimą tarp Bažnyčios ir politikos, siekia apskritai išstumti Bažnyčią iš politinio proceso – štai kur yra kita problema. Jeigu sekuliari visuomenė, kuri kalba apie Bažnyčios ir valstybės atskyrimą, valstybę suvokia kaip gerą dalyką, o Bažnyčią kaip nelabai gerą, istoriškai atgyvenusį ir nori pamažu išstumti Bažnyčią iš arenos, tokiu atveju atskyrimas vis dėlto neužtikrina kokybiškos simetrijos. Tada Bažnyčia pamažu stumiama į paraštę, ir kalbėti apie transcendentinius, dieviškus dalykus kaip turinčius autoritetą tokioje kultūroje tampa neskoninga, toks diskursas yra gniaužiamas. Taigi Cortéso pozicija tinka barbariškoms visuomenėms, ir mūsų europietišką būseną aš taip pat pavadinčiau barbariška. Cortésas yra kultūros, kurioje egzistuoja koridos fenomenas, kurioje apskritai esama daug žiaurumo, bet ir daug žvėriškos intuicijos, atstovas, ir jo įžvalgos tinka ne klasikinio tipo, ne graikiškoms, netgi ne romėniškoms visuomenėms.

Šiaip jau mėginimą rasti būtent formalų modelį, kuris labai tiksliai ir griežtai apibrėžtų politikos ir religijos santykį arba pačią politiką, pavadinčiau legalistiniu požiūriu, kuris filosofijai ir teologijai yra žalingas. Jis praktiškai sužlugdė islamo filosofiją, nes ši išsikvėpė, kai atsisakė interpretacijos, vadinamojo idžtihado, ir perėjo prie legalistinio teologijos ir filosofijos supratimo. Schmitto autobiografija rodo, jog jis atėjo į intelektualinį peizažą kaip romėnų teisės specialistas ir sukūrė politinės teologijos projektą remdamasis įžvalgomis, kurias perėmė iš romėnų politinio gyvenimo. Būtent Romoje, pagoniškoje romėnų religijoje ir politikoje toji jungtis buvo labai glaudi ir ja dažnai piktnaudžiauta. Pavyzdžiui, galėjo nutikti taip, kad balsavimo metu koks nors auguras pasakydavo, kad paukštis skrenda ne iš tos pusės, kad netinkamas paukščių skaičius ar panašiai ir kad dėl to reikia sustabdyti politinį procesą – balsavimą, pasakydavo, kad balsuojama bus alio die – kitą dieną. Tai buvo religijos įtaka politikai. Pagoniškoje Romos religijos koncepcijoje ir praktikoje ši jungtis buvo labai glaudi. Tokia ji yra ir islamo pasaulyje, tačiau tokie fenomenai kaip šariatas ar teokratija mums netinka.

Dabar mes esame atsidūrę tarp dviejų polių ir yra reikalingas tam tikras saikas, vidurys tarp dviejų pozicijų. Viena vertus, pagoniškojoje romėnų religijoje religija su politika yra sinkretizuotai sujungtos, tuo piktnaudžiaujama ir autentiško religingumo lieka labai nedaug, išlieka tik prietaras – formalios legalistinės procedūros; panašus yra islamiškasis filosofijos ir politikos modelis, kur autentiško religingumo ir filosofijos nėra, dominuoja legalistinis tiek politikos, tiek teologijos supratimas. Kita vertus, gali egzistuoti labai griežtas demarkavimas, kuris pozityviu atveju, kaip kad antikoje ar krikščionybėje, evangelijose, duoda vaisių, tačiau jis tinka tik tradicinėms arba labai kultūringoms visuomenėms.

Cortésas įdomus tuo, kad jis taiko savotišką šalto dušo terapiją tiems, kurie iš esmės yra barbarai. Ispaniškas mentalitetas nėra filosofinis – jis arba kairuoliškas, arba radikaliai dešinysis, tačiau šiai tautai tinka. Mums ši šoko terapija taip pat tinka, nes ji priverčia mąstyti, kokį turėtume nusibrėžti politikos ir religijos santykį. Žiūrint grynai formaliai, teoriškai, galima pasiūlyti įvairių modelių, bet praktikoje realijos yra kiek kitokios. Šiandien Bažnyčia, religija yra visiškai stumiama iš gyvenimo, todėl labai svarbu stiprinti neformalų autoritetą ir galvoti apie politikų atsakomybę, kad jie rastų savyje jėgų labiau pripažinti, akcentuoti ir įdiegti į gyvenimą transcendentinį momentą. Taigi, viena vertus, Cortésas yra labai aktualus, kita vertus, ir pavojingas autorius.


Susiję

Skaitiniai 5874187518333693990

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-07-13 21:35

    „actekų imperijos užkariautojo Hernáno Cortéso palikuonis“ - yra kuo didžiuotis...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, imperijos užkariavimas nėra menkas nuopelnas. ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-07-14 08:07

      labai baisu, labai žiauru, koks beribis godumas

      Panaikinti
  2. Skaitytojas2019-07-13 23:21

    Šaunuolis Kardelis. Tik ar neturės nemalonumų su Žukausko administracija, kad Pro Patria spausdinasi? Žinot gi, iš tos kompanijos visko galima laukti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item