Kun. Nerijus Pipiras. Žodis šventinant koplytstulpį, skirtą Dievo Tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui

propatria.lt nuotr.

Kalba, sakyta 2019 m. liepos 13 dieną Ukmergės rajone, monsinjoro Alfonso Svarinsko partizanų parke, šventinant arkivyskupui Mečislovui Reiniui skirtą koplytstulpį.

Stovime prie stogastulpio, skirto Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Reiniui. Nuoširdi padėka jo autoriui ir statybos iniciatoriams.

Tai jau antrasis stogastulpis, skirtas šiai asmenybei. Pirmąjį 2007 metais savo lėšomis Skapiškyje pastarė dr. Aldona Vasiliauskienė, daug tyrinėjanti Reinį. Daktarės iniciatyva Skapiškyje pastatytas ir Rūpintojėlis. 

2013  metais daktarė Aldona Vasiliauskienė organizavo Vladimiro Švč. M. Marijos, Rožinio Karalienės, parapijiečių piligriminę kelionę arkivyskupo Mečislovo Reinio keliais Lietuvoje. Simboliška, kad ir lietuvių dvasininkų bei pasauliečių grupė kartu su arkivyskupu emeritu Sigitu Tamkevičiumi, seserimi Regina Teresiūte prieš keletą dienų grįžo iš Vladimiro, kur ilsisi žemiškieji arkivyskupo Reinio palaikai. 

Simbolinis šis stabtelėjimas ir ta prasme, kad prieš  135 metus kalvotoje Aukštaitijoje gimė būsimasis arkivyskupas, Dievo tarnas kankinys Mečislovas Reinys. Visą savo gyvenimą jis nepaliaudamas skelbė Kristų, nebijodamas būti kukliu dėl Jo ar nesuprastu. Visą savo gyvenimą jis mokė ne vien tik išminties žodžių, nors išmintis visada buvo jo gyvenimo palydovė. Jis mokė Evangelijos. Autentiškos ir bekompromisės. Kalbėdamas auditorijoje ar katedroje, jis kalbėjo ne savo žodžius, tačiau liudijo išmintį, netgi „ilgėdamasis jos, sudarydamas su ja sandorą, nes jiems dera buvo būti kartu“ (plg. Išm. 1, 16). 

Evangeliją jis išgyveno, užimdamas Užsienio Reikalų ministro postą, didelį dėmesį skirdamas tarptautiniams Lietuvos interesams atstovauti bei ginti, daug dėmesio skirdamas ir Lietuvos bei Vatikano santykių užmezgimui. 

Visu savo gyvenimu ši asmenybė liudijo tiesą, kurią visam pasauliui paskelbė Karolis Vojtyla, išrinktas popiežiumi Jonu Pauliumi II. „Nebijokite!“. Šis žodis, ištartas paties Jėzaus lūpų, kai mokinių valtelė buvo audringo ežero viduryje, o aplink viešpatavo gūdžiausia tamsa, atsikartojo ir šio ganytojo gyvenime. Tada, kai visais būdais reikėjo visuomenę raginti ugdytis, kai reikėjo ginti ateitininkus. Ypatingai tai atsiskleidė už niūrių Vladimiro kalėjimo sienų, kai kalėjimo gultai buvo virtę vyskupo sostu, o kalinio uniforma – Evangelijos drabužiu. 

Arkivyskupo viltinga laikysena ir šiandien kiekvienam mūsų yra liudijimas, kad Kristus yra gyvas nepaisant aplinkybių ir laikmečio sąlygų, kad Jo žodis gali sklisti  ir iš už tamsių kalėjimo sienų, iš už ten, kur rodos nėra ir negali būti jokios vilties. 

Bekompromisė arkivyskupo laikysena labai svarbi ne tik anuomet kartu kalėjusiems, bet ir mums, kai tikėjimą ir vertybes reikia liudyti šių dienų sąlygomis, kada jau nėra atšiaurių kalėjimo sienų, tačiau liudijimas nemažiau svarbus. 

Arkivyskupas kartais ir be žodžių plaukė prieš srovę, jausdamas, kad pats Viešpats eina audringo ežero paviršiumi virš pačių didžiausių bangų. Šio plaukimo prieš srovę reikia ir mums, šiandieniams krikščionims, kada priešingą vėją ir audringas bangas šiandien įkūnija pseudovertybės. 

Be abejo, tam reikia drąsos. To žodžio, kurį praktiškai savo laikysena įgyvendino arkivyskupas Mečislovas Reinys. Tebūna jis visai šiandienai bekompromisės drąsos apaštalu, mokančiu ir mus tiesiog iškuždėti maldą už Tėvynę, už rytojų, už artimuosius. 

Arkivyskupas Mečislovas Reinys savo malda ir užtarimu temoko mus nuoširdaus ir drąsaus žvilgsnio į dangų net ir iš tų vietų, kur, rodos, nėra vietos tik vilčiai, bet ir augalui. Net ir ten dėka tokių asmenybių Evangelija tikrai gali įsišaknyti ir duoti vaisių. 

Taip, Reinys baigė savo žemiškąją kelionę toli nuo Lietuvos. Galima sakyti, jo kūnas buvo tiesiog išmestas pro Vladimiro kalėjimo tvorą šaltos žemės glėbin. Juk ir Evangelijos sėkla taip pat metama į pasaulio dirvą. 

Šiandien mums svarbu tai, ką kalbėjo ir kuo gyveno arkivyskupas, išgirsti. Taip, jis buvo lyg avinėlis tarp vilkų ir lyg kviečio grūdas, sumaltas žvėrių dantimis, bet davęs tylaus pasitikėjimo ir atsidavimo Dievo valiai pavyzdį, taip reikalingą mums. 

Taip, jis, būdamas už storų Vladimiro kalėjimo sienų, vaikščiojo melsdamasis, mintinai kalbėdamas brevijorių, savo tylia malda stiprindamas esančius toli. 

Reikia ir šiandien tų paprastų Reinio žingsnių ir tos kalinio uniformos, kuri už Valdimiro kalėjimo dienų tapo tikrąja Ganytojo uniforma.