Kun. Nerijus Pipiras. Žodis prie Monsinjoro Alfonso Svarinsko kapo

propatria.lt nuotr. Kalba, sakyta 2019 m. liepos 13 dieną Ukmergės rajone, monsinjoro Alfonso Svarinsko partizanų parke, minint penktąs...

propatria.lt nuotr.
Kalba, sakyta 2019 m. liepos 13 dieną Ukmergės rajone, monsinjoro Alfonso Svarinsko partizanų parke, minint penktąsias Alfonso Svarinsko mirties metines.

Prisimenu prieš trisdešimt metų plačiai skambėjusius žodžius: „Šaukiu lietuvi, burkis prie lietuvio!  Ir gyvą širdį prie gyvos širdies, kad tamsiame vidurnakty nežuvę, pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt“. 

Šiuos žodžius užrašė Bernardas Brazdžionis, o aš, dar pilnai jų nesuprasdamas, plėšiau iš visos širdies, kaskart pasigarsindamas radijo aparatą. 

Nesupratau tada šių žodžių gelmės. Tačiau ko gero būtent tik jie man ir išliko atmintyje, kai drauge su tėvais, o praktiškai dar beveik ant jų rankų, buvau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės mitinge savo gimtajame mieste. 

Jie ir vėliavų jūra. Man to pakako tuomet, o šiandien viso to jau pasigendu. Tačiau vėl gana dažnai mintimis grįžtu iki šių ir būtent tokių – be galo paprastų, besiliejančių iš širdies ir sujungiančių širdis, - žodžių grožio bei prasmės. Man rodos, kad dabar juos atkartoja monsinjoras Alfonsas, iš amžinybės lydėdamas bei užtardamas savo tautą. 

Prieš penkerius metus, kai stovėjome prie monsinjoro kapo duobės, atrodė, kad baigiasi viena epocha. Kovos ir nežinomybės, kančių epocha. Šiandien būdami vėl čia, turime pripažinti, kad monsinjoro epocha tik prasideda. Ir tikrai jis šaukia lietuvį, bylodamas, kad nusivilti savo tėvyne nevalia, kad reikia ryžtingai kurti rytojų, o šiame darbe neišvengsime išbandymų, dulkių ir kelkraščių. 

Eidamas ar važiuodamas miesto gatvėmis, dažnokai matau sukiužusius namelius. Tuomet pagalvoji, o sąžinės žmonių kokios? Monsinjoras, prie kurio kapo šiandieną susirinkome, kvietė į laisvą sąžinę 

Šiandieniam žmogui neretai iškyla klausimas, ar krikščionybė ir pilietiškumas suderinami dalykai? Juk taip norisi nusiimti atsakomybės naštą, arba ją uždėti ant kito pečių, o sau pačiam prisitaikyti tik patogią kritikuotojo rolę, sėdint patogiame krėsle, matant kitų klaidas bei ydas ir nė piršto nejudinant. Vis dėl to krikščionis yra dangiškosios tėvynės pilietis. Tos, kurios atvaizdas yra Lietuva. Su savo džiaugsmais ir rūpesčiais, gražiausiais Dubysos krantais, viltingais bažnyčių bokštais ir grūdą nokinančiu rugių kvapu. Todėl iš tiesų galim turėti naujus namus, lengvą gyvenimą, bet kitos Tėvynės neturėsim. 

Taigi, krikščionis savo gyvenime turi nepamiršti vieno dalyko: idėjos. Svarbu ne tik ją turėti, bet ir dėti pastangas, kad ji taptų tikrove. O tai visai įmanoma, prisiminus, jog krikščioniu reikia būti ne dėl vardo. Krikščionis neturi asimiliuotis ar prisitaikyti prie epochos, aplinkos ar patogios atmosferos. 

Šiandien reikia sūrumo, išlaikančio vertybes ir tai, kas nuo amžių buvo ir yra brangu bei šventa. Tėvynė ir yra tas laukas, kur mūsų idėjų žiedai skleidžiasi. Todėl būtent čia, tėvų ir protėvių žemėje, mes turime unikalią galimybę atpažinti dangiškosios Tėvynės bruožus. 

Šiandieną monsinjoras mus šaukia širdžių ir vilčių vienybėn – ne egzistuoti, ne prisitaikyti prie pseudovertybių ir kultūros, bet gyventi, išlaikant autentišką savitumą. Tikrai Svarinsko epocha nėra pasibaigusi. Ji tik prasideda. 

Šiandien, čia ir dabar, kai turime įsipareigoti, pasak popiežiaus Pranciškaus, „būti vilties švyturiais. Kad (Lietuva) būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti  visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamų, teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja“. 

Šiandien norisi tarti: „Ačiū Dievui, kad monsinjoras Alfonsas buvo, yra ir bus dovana Lietuvai. Kad jis išliks tuo balsu, kurį mums, lyg aidą beliks išgirsti, pakartoti bei perduoti ateities kartoms“.


Susiję

Religija 2875210428528753003

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item